1905 metais parašytame romane pavaizduota XX amžiaus pradžios Čikaga ir jos priemiesčiuose esančios skerdyklos, kuriose sunkiai dirbo emigrantai iš visos Europos, tarp jų ir lietuviai. Tačiau tik lietuviai tapo pagrindiniai šio romano personažai. Per ilgą gyvenimą Sinclairis parašė beveik 100 knygų, bet šiandien jis pirmiausia žinomas kaip jaunystės romano „Džiunglės“ autorius.
Gegužės 1-ąją mes švenčiame Tarptautinę darbo dieną. Tądien ilsimės. Kas kaip mokam ir išmanom. Leidyklai „Aukso žuvys“ sutikus, Lrytas.lt siūlo U.Sinclairio romano „Džiunglės“ (vertė Rasa Drazdauskienė) ištrauką, kurią perskaitę turbūt niekada nesiskųsite, kad dirbate per sunkiai, per ilgai ir be prasmės.
XIII skyrius
Kol Jurgis ieškojo darbo, pasimirė mažasis Kristoforas, vienas iš tetos Elzbietos vaikų. Ir Kristoforas, ir jo brolis Juozapas buvo luošiai; pastarasis, pakliuvęs po vežimu, neteko vienos kojos, o Kristoforui nuo gimimo buvo išniręs klubo sąnarys, ir dėl to vaikas negalėjo išmokti vaikščioti. Jis buvo paskutinis iš tetos Elzbietos vaikų; gal gamta taip stengėsi pasakyti, kad jų jau užteks.
Kad ir kaip ten būtų, jis buvo nelaimingas, ligotas ir smulkutis; sirgo rachitu, ir nors buvo jau trejų metų, atrodė ne didesnis už vidutinį vienerių metų vaiką. Jis per dienas šliaužiodavo po grindis purvinais drabužėliais, zirzė ir nerimavo; kadangi palei grindis siautė skersvėjai, amžinai peršaldavo ir šniurkšėjo varvančia nosimi. Dėl to šeimoje jis visiems įkyrėjo ir be paliovos keldavo rūpestį. Motina visiškai nesuprantamai ir nenatūraliai mylėjo jį labiausiai iš visų vaikų ir nuolatos jį globojo – leido netrukdomam daryti ką nori ir apsipildavo ašaromis, kai jo nepaliaujamas niurzgimas išvesdavo Jurgį iš kantrybės.
Ir štai jis mirė. Gal kalta rūkyta dešra, kurios užvalgė rytą, – gali būti, kad ji buvo pagaminta iš tuberkulioze sergančių kiaulių mėsos, kuri buvo netinkama eksportui. Kad ir kaip ten būtų, pavalgęs vaikas po valandos ėmė rėkti iš skausmo, o dar po valandos jau raitėsi ant grindų, tampomas traukulių.
Mažoji Kotryna, kuri buvo likusi su juo viena, išlėkė laukan šaukdamasi pagalbos, ir neilgai trukus atėjo gydytojas, bet Kristoforas jau buvo išrėkęs paskutinį savo riksmą. Niekas jo iš tikrųjų nesigailėjo, išskyrus vargšę Elzbietą, kurios buvo neįmanoma paguosti. Jurgis pareiškė, kad jie kaip nori, o vaiką teks laidoti miesto lėšomis, nes pinigų laidotuvėms nėra; tai išgirdusi vargšė moteris vos neišėjo iš proto, ėmė grąžyti rankas ir šaukti iš sielvarto ir nevilties. Jos vaiką palaidos varguolių kape! O jos podukra stovi greta ir nesipriešindama klausosi tokių kalbų! Jau vien to pakaktų, kad Onos tėvas prisikeltų iš kapo ir pamokytų dukterį! Jei taip, tai gal tada geriau išvis pasiduoti ir visiems kartu gyviems sulįsti į žemę!..
Galiausiai Marija pasakė, kad ji prisidėsianti dešimčia dolerių; bet Jurgis neatlyžo, tad Elzbieta apsiašarojusi apėjo kaimynus, melsdama pagalbos – galiausiai mažajam Kristoforui užsakė mišias ir katafalką, puoštą baltomis plunksnomis, nupirko mažytį plotelį kapinėse ir pastatė medinį kryžių. Vargšė motina po to kelis mėnesius buvo kaip nesava; verkdavo vien pamačiusi grindis, ant kurių šliaužiodavo mažasis Kristoforas. Jis nieko gyvenime nematė, vargšiukas, sakydavo ji. Buvo luošas nuo gimimo. Jeigu tik ji būtų laiku tai sužinojusi, būtų kreipusis į garsųjį daktarą, kad jį pagydytų!..
Neseniai Elzbietai kažkas pasakojo apie Čikagos milijardierių, sumokėjusį už garsaus Europos gydytojo kelionę, kad šis išgydytų jo dukrytę nuo tos pačios ligos, kuria sirgo Kristoforas. O kadangi tam chirurgui pirmiausia reikėjo įrodyti ir ištobulinti savo meną, jis paskelbė, kad nemokamai gydys vargšų vaikus, ir laikraščiai iškalbingai aprašė šį didžiadvasišką pasiūlymą. Elzbieta, deja, laikraščių neskaitė, ir niekas jai nepasakė; bet gal ir gerai, nes iš kur jie būtų radę pinigų tramvajui, kad galėtų kasdien vežioti vaiką pas chirurgą, jau nekalbant apie tai, kad niekas neturėjo laiko visą dieną terliotis su luošiu.
Visą laiką, kol Jurgis ieškojo darbo, jam virš galvos kybojo tarsi koks juodas šešėlis; nelyginant laukinis žvėris būtų tykojęs jo gyvenimo kelyje už posūkio, ir jis pats tai puikiai žinojo, bet negalėjo neiti į tą vietą. Bedarbis Pakingtaune pereina kelis gyvenimo etapus, ir Jurgis su baime laukė, kol nusileis į žemiausiąjį. Tada žmogui lieka tik viena darbo vieta – trąšų fabrikas!
Vyrai apie jį kalbėdavosi iš siaubo pritildę balsus. Ne daugiau kaip vienas iš dešimties ten būdavo buvęs; kitiems devyniems pakako nuogirdų ir vieno slapto žvilgsnio pro duris į vidų. Yra dalykų, baisesnių ir už bado mirtį. Jurgio paklausdavo, ar jam jau yra tekę ten dirbti ir ar jis eitų; Jurgis pats negalėjo sau į tai atsakyti. Jie tokie neturtingi, priversti visko atsižadėti, tad ar jis išdrįstų atsisakyti bet kokio darbo, jei jam jį pasiūlytų, net paties baisiausio? Ar drįstų eiti namo valgyti duonos, kurią uždirbo Ona, silpnutė ir nuolat besiskundžianti, – žinodamas, kad jam suteikė galimybę, o jis neišdrįso ja pasinaudoti? Tačiau net visą dieną save taip įtikinėjęs, vos pažvelgęs į trąšų fabriką jis drebėdamas bėgdavo tolyn. Jis vyras ir atliks savo pareigą; nuėjo ten ir užsirašė, – bet juk niekas nesakė, kad turi dar tikėtis, jog darbą gauti pasiseks!
Daremo trąšų fabrikas stovėjo atokiau nuo kitų gamybos pastatų. Retas lankytojas ten užsukdavo, o tie, kurie išdrįsdavo užeiti, išeidavo laukan panašūs į Dantę, kurį pamatę valstiečiai pareiškė, jog šis veikiausiai bus grįžęs iš pragaro. Į šią skerdyklos dalį suplaukdavo visos „nuosėdos“ ir visų rūšių atliekos; čia būdavo džiovinami kaulai – tvankiuose, nevėdinamuose rūsiuose, kurių niekada nepasiekdavo dienos šviesa, galėdavai įžiūrėti vyrus, moteris ir vaikus, palinkusius virš besisukančių mašinų, pjaustančių įvairius daiktelius iš kaulo gabalų; į plaučius jie be paliovos traukdavo smulkias dulkes ir buvo visi iki vieno pasmerkti mirti per tam tikrą, aiškiai apibrėžtą laiką.
Čia iš kraujo gamino albuminą ir iš įvairių dvokiančių medžiagų darė kitas, dar labiau dvokiančias. Koridoriuose ir rūsiuose, kuriuose vyko gamyba, galėjai pasiklysti kaip didžiuosiuose Kentukio urvuose. Dulkių ir garų debesyse elektros lemputės švietė tarsi tolimos žvaigždės – raudonos ir mėlynos, žalios ir purpurinės, priklausomai nuo jas supančios miglos ir viralo, nuo kurio sklido šviesa.
Dvokui šiose šiurpiose dvėselienos talpyklose apsakyti lietuvių kalboje nebuvo žodžių, bet jų nėra ir anglų kalboje. Įeinantis į vidų žmogus turėdavo sukaupti visą valią, tarsi nerdamas į šaltą vandenį. Jis ir eidavo tarsi plaukikas po vandeniu; prisidengdavo veidą nosine, bet vis tiek pradėdavo dusti ir kosėti; o paskui, jei tebebūdavo užsispyręs, pajusdavo, kaip pradeda mausti galvą, pulsuoja kaktos venos, o galų gale jį apsupdavo galingi amoniako dujų debesys – tada jau apsigręždavo ir bėgdavo galvotrūkčiais, gelbėdamas gyvybę, o išėjęs į lauką atrodydavo visai apsvaigęs.
Maža to, dar buvo patalpų, kuriose džiovino „nuosėdas“ – rudas gijų pavidalo atliekas, kurios susidarydavo iš nebepanaudojamų skerdienos dalių, iš jų jau būdavo išsiurbti taukai ir lajus. Išdžiovintas jas maldavo į smulkius miltelius, paskui sumaišydavo su paslaptingomis, bet nekenksmingomis rudomis uolienomis, kurių šimtus vagonų specialiai pirkdavo ir maldavo šiam tikslui, ir gautą produktą jau galima pilstyti į maišus ir pardavinėti kaip vieną iš šimto įvairių kaulų fosfato rūšių.
Tada Meino, Kalifornijos ar Teksaso ūkininkas nusipirkdavo jo, sakysime, už dvidešimt penkis dolerius toną, ir apibarstydavo savo kukurūzus; paskui kelias dienas nuo laukų sklisdavo stiprus dvokas, juo atsiduodavo ir ūkininkas, ir jo vežimas, ir net trąšas vežę arkliai. Pakingtaune trąšos grynos, niekuo neatmieštos, ir jų ne tona ar kelios išbarstyta po atviru dangumi kelių akrų plote, o šimtai ir tūkstančiai tonų viename pastate, suverstų krūvomis tarsi šieno kupetos, kelių colių sluoksniu dengiančių grindis; nuo jų į orą kyla dusinančios dulkės, kurios, pakilus vėjui, virsta akinama smėlio audra. Prie šio pastato Jurgis ateidavo kasdien, tarsi neregimos rankos traukiamas. Gegužės mėnuo buvo neįprastai šaltas, ir jo slaptų maldų išklausyta; tačiau birželio pradžioje užėjo neregėti karščiai, o po jų trąšų fabrikui prireikė naujų darbininkų.
Malūno viršininkas jau buvo spėjęs įsidėmėti Jurgį ir numatęs jį kaip tinkamą kandidatą; todėl kai vieną alsiai kaitrią dieną, apie antrą valandą, jis priėjo prie durų, staiga pajuto perveriant netikėtą skausmą – viršininkas jam pamojo! Nepraėjo nė dešimt minučių, o Jurgis jau nusimetė švarką bei marškinius, sukando dantis ir ėmėsi darbo. Štai dar vienas sunkumas, kurį jam teks įveikti!
Darbą jis išmoko per minutę. Priešais jį buvo viena iš specialiųjų trąšas malančio malūno angų – į ją šiurendamos bėgo trąšos, keldamos debesis smulkiausių rudų dulkių. Jurgis gavo kastuvą ir drauge su geru pustuziniu kitų darbininkų turėjo krauti trąšas į vežimėlius. Kad greta dirba kiti žmonės, jis suvokė iš garsų ir iš to, kad kartais į juos atsitrenkdavo; jei ne tai, galėjai pamanyti, kad nieko aplink nėra, nes akis lipdančioje dulkių audroje nieko nebuvo matyti šešias pėdas į priekį.
Pripylęs vieną vežimėlį, turėdavo pagraibyti ranka ir užčiuopti kitą; jei neužčiuopdavo, graibydavo tol, kol vežimėlis privažiuodavo. Žinoma, po penkių minučių jis jau buvo aplipęs trąšomis nuo galvos iki kojų; jam davė kempinę burnai užsirišti, kad galėtų kvėpuoti, bet kempinės nepakako – akių vokai ir lūpos taip pat aplipo, ausys visiškai užsikimšo. Jis buvo panašus į rudą prieblandos vaiduoklį; visas, nuo viršugalvio iki padų, įgijo pastato ir visko, kas yra jame, – ir visko, kas yra šimto metrų spinduliu nuo jo, – spalvą. Pastato durys turėjo būti paliekamos atviros, ir kai pūsdavo smarkus vėjas, Daremo bendrovė prarasdavo daug trąšų.
Jurgis dirbo išsirengęs, šimtą laipsnių viršijančioje temperatūroje, tad fosfatai prasismelkė į visas jo odos poras; po penkių minučių jam pradėjo skaudėti galvą, dar po penkiolikos pasijuto visai apdujęs. Kraujas pulsavo smegenyse tarsi mašinos variklis; viršugalvį vėrė klaikus skausmas, jis vos galėjo valdyti rankas. Ir vis tiek, prisimindamas keturis mėnesius trukusią apgultį, jis nesiliovė kovojęs, buvo kupinas nirtulingo ryžto; po pusvalandžio pradėjo vemti – vėmė tol, kol regis, į skutus sudraskė visus vidurius. Prie trąšų malūno priprantama, sakė jam viršininkas, tik reikia pasiryžti; dabar Jurgis suvokė, kad sunkiausia gali būti pripratinti skrandį.
Pasibaigus tai siaubo dienai jis vos galėjo pastovėti. Kartais turėjo atsipeikėti, atsiremti į stulpą ir luktelėti, kol atsigaus. Beveik visi darbininkai, išėję iš trąšų fabriko darbui pasibaigus, patraukė tiesiai į saliūną – atrodė, jog jie trąšas prilygina gyvatės nuodams. Bet Jurgis taip blogai jautėsi, kad negalėjo nė pagalvoti apie gėrimą – vargais negalais išsvirduliavo į gatvę ir priėjo tramvajų.
Jis turėjo humoro jausmą, tad vėliau, kai jau apsiprato, mėgdavo tyčia įlipti į tramvajų ir stebėti, kas bus. Tačiau dabar taip blogai jautėsi, kad nieko nepastebėjo: kaip keleiviai pradėjo dusti ir kosčioti, dangstytis nosis nosinėmis ir varstyti jį tūžmingais žvilgsniais. Jurgis tik pamatė, kad žmogus, sėdėjęs tiesiai priešais jį, tuojau pat atsistojo ir užleido jam vietą; kad po pusės minutės pakilo dar du žmonės, sėdėję abipus jo, ir kad po minutės anksčiau buvęs perpildytas vagonas beveik visai ištuštėjo – keleiviai, kuriems nepavyko rasti vietų ant platformos, verčiau nutarė eiti pėsčiomis.
Be abejo, vos įėjęs į namus Jurgis juos pavertė miniatiūriniu trąšų malūnu. Trąšos buvo įsiėdusios jam į odą – visas organizmas buvo jų prisisotinęs, ir būtų prireikę savaitę ne tik įnirtingai šveistis, bet ir sportuoti, kad viskas galiausiai išeitų lauk. Apskritai trąšų neįmanoma palyginti su jokia žmogui žinoma medžiaga, išskyrus gal tik naują mokslininkų atradimą, medžiagą, kuri skleidžia energiją neribotą laiką, ir jos galia nė kiek nemažėja. Nuo jo sklindančiu dvoku persismelkė visas maistas namuose, ir kiti šeimos nariai ėmė vemti; o jis pats tik po trijų dienų įstengė šį tą suvalgyti – taip, jis plaudavo rankas, valgė su šakute ir peiliu, bet juk burna ir gerklė buvo pilnos nuodų.
Bet Jurgis vis tiek ištvėrė! Nepaisydamas veriančio galvos skausmo, jis kasdien šlitiniuodavo į trąšų fabriką ir vėl stodavo į vietą, vėl pradėdavo kasti trąšas akis gožiančių dulkių debesyse. Taip savaitei baigiantis jis visam gyvenimui tapo trąšų fabriko darbuotoju – jau vėl galėjo valgyti, ir nors galvos skausmo taip niekada nebeatsikratė, jis nebebuvo toks stiprus, kad trukdytų dirbti.
Taip praėjo dar viena vasara. Visoje šalyje tai buvo klestėjimo vasara, šalies gyventojai gausiai vartojo skerdyklų gaminius, ir visiems šeimos nariams pakako darbo, nors skerdyklų savininkai ir labai stengėsi palaikyti darbo jėgos perteklių. Vėl pavyko susimokėti skolas, net šiek tiek sutaupyti, bet ilgainiui nutarė atsisakyti vieno kito anksčiau priimto sprendimo, nes auka pasirodė per didelė – visgi negalima leisti tokio amžiaus berniukams pardavinėti laikraščių.
Tuščias darbas pasirodė juos įkalbinėti ar ką nors jiems drausti; patys to nejausdami, jie perėmė naujosios aplinkos gyvenimo stilių. Išmoko laisvai angliškai keiktis, išmoko rankioti gatvėje cigarų nuorūkas ir jas rūkyti, laisvalaikiu lošti kauliukais iš smulkių monetų ir cigarečių kortelių; sužinojo, kur yra visi viešnamiai Čikagos Levio rajone, kuo vardu visos juos laikančios madam ir kada jos rengia iškilmingas puotas, į kurias sueina visi aukšti policijos pareigūnai ir garsūs politikai.
Paklausti atvykėlio „iš kaimo“ galėdavo jam parodyti garsųjį saliūną „Hinky Dink“ ir išvardyti vardais visus lošėjus, mušeikas ir sukčius, kuriems ši vieta buvo antri namai. Dar blogiau – berniukai įprato naktimis nebepareidinėti namo. Ar verta, klausdavo jie, gaišti laiką ir jėgas, gal net švaistyti pinigus kelionei, kad vakare parvažiuotų į skerdyklų rajoną, kai oras toks švelnus ir galima puikiausiai išsimiegoti palindus po sunkvežimiu ar prisiglaudus kur nors tarpduryje? Juk jie kasdien parneša namo po pusę dolerio, tad koks skirtumas, kada tai padarys? Bet Jurgis pareiškė, kad nuo tokių dalykų tik vienas žingsnis iki visiško išėjimo iš namų, todėl buvo nuspręsta, kad rudenį Vilimas ir Nikalojus grįš į mokyklą, Elzbieta susiras darbą, o jos pareigas namie perims jaunesnioji duktė.
Mažoji Kotryna, kaip daugelis vargšų vaikų, suaugo per anksti; jai teko prižiūrėti mažąjį luošą broliuką ir kūdikį; ji gamino valgį, plovė indus, valė namus ir turėdavo paruošti vakarienę iš darbo grįžtantiems namiškiams. Ji buvo tik trylikos, smulkaus sudėjimo, bet visa tai dirbo nemurmėdama; tad jos motina išėjo į skerdyklas ir porą dienų paklaidžiojusi susirado darbą – aptarnauti „dešrų mašiną“.
Elzbieta buvo pratusi dirbti, bet šis darbas jai pasirodė labai sunkus, nes reikėjo nejudant išstovėti vietoje nuo septintos valandos ryto iki pusės pirmos, o paskui nuo pirmos iki pusės šešių. Pirmas dienas ji manė, kad neištvers – kentėjo ne mažiau negu Jurgis trąšų fabrike ir išeidavo iš darbo saulei leidžiantis maudžiančia galva. Be to, ji dirbo tamsioje, tik elektra apšviestoje skylėje, kurioje buvo mirtinai drėgna – ant grindų nuolat telkšojo balos, o visoje patalpoje tvyrojo šleikštus šlapios mėsos dvokas.
Čia dirbantys žmonės pakluso senam gamtos papročiui, kuris lemia, kad baltasis tetervinas rudenį yra nukritusių lapų, o žiemą – sniego spalvos ir chameleonas, prigludęs prie nukritusios šakos, yra juodas, o ant lapo – žalias. Vyrų ir moterų, dirbančių šiame skyriuje, veidai buvo lygiai tokios pat spalvos, kaip ir jų gaminama „šviežia kaimiška dešra“.
Apsilankyti dešrų skyriuje dviem ar trim minutėms būtų labai įdomu, jei tik nežiūrėtum į žmones – šio skyriaus mašinos buvo bene įstabiausios visame fabrike. Anksčiau mėsą dešroms pjaustydavo ir kapodavo rankomis, tad įdomu būtų sužinoti, kiek darbininkų neteko darbo, įvedus šias naujoves.
Vienoje patalpos pusėje stovėjo piltuvai, į kuriuos vyrai krovė mėsą ir karučiais vežė prieskonius; didžiuliuose šių piltuvų viduriuose sukosi peiliai dviejų tūkstančių apsisukimų per minutę greičiu, o kai mėsa būdavo smulkiai sumalta, atmiešta bulvių miltais ir gerokai atskiesta vandeniu, masė keliaudavo į kitoje pusėje stovinčias kimšimo mašinas. Jas aptarnavo moterys; ant specialaus snapelio, panašaus į vandens žarnos antgalį, moteriškė užmaudavo ilgą dešros apvalkalą, panašiai kaip ant piršto užmaunama ankšta pirštinė.
Šis apvalkalas buvo gal dvidešimties ar trisdešimties pėdų ilgio, bet moteris jį užmaudavo akimirksniu; užmovusi jų keletą, ji paspausdavo svirtį, ir iš mašinos tiesiai į apvalkalą šaudavo dešros įdaro srovė.
Stovinčiam ir stebinčiam lankytojui galėjo atrodyti, kad iš mašinos stebuklingai išniro neįtikėtinai ilga besiranganti dešros gyvatė. Priekyje buvo didelis padėklas, kuriame šios gyvatės atguldavo, prie jo stovėjo dar dvi moterys, kurios gaudė išlendančią dešrą ir lankstė ją rinkėmis. Pašalinius labiausiai trikdė ši darbo dalis; atrodė, kad moteriai pakanka tik švystelėti riešą ir kažkaip iš begalinės ilgos dešros pasidaro daugybė rinkių, kabančių nuo vieno centro.
Tai priminė fokusininko triukus – moteris dirbo taip greitai, kad akis tiesiogine prasme nespėjo sekti jos judesių, buvo matyti tik migla, iš kurios viena po kitos lindo dešrų rinkės. Tiesa, netrukus vidury tos miglos lankytojas pastebėdavo įtampos kupiną veidą su dviem giliomis į kaktą įsirėžusiomis raukšlėmis ir šiurpiai išblyškusiais skruostais; bet tada jis staiga prisimindavo, kad laikas eiti toliau.
Moteris niekur neidavo; ji pasilikdavo čia, savo vietoje, – valandų valandas, dienų dienas, metų metus sukiojo dešrų rinkes, lenktyniaudama su mirtimi. Tai buvo vienetinis darbas, ir jai tikriausiai reikia išlaikyti šeimą; griežti ir negailestingi ekonomikos dėsniai nustatė, kad tai pavyks padaryti tik dirbant taip, kaip dabar, tai yra atiduodant darbui visą sielą, niekada nė akimirkos nedirstelint šalin, į gražiai apsirengusias ponias ir ponus, kurie ateina paspoksoti į ją tarsi į kokį laukinį žvėrį zoologijos sode.
