„Kai pasako – blogas vertimas, man norisi pavyzdžių, kodėl jis blogas. Aš ne kartą esu girdėjusi, kad blogas vertimas toks, kai, pavyzdžiui, angliškai pasakyta „Oh hell!“ (verčiant pažodžiui – „O pragaras!“. – Red.), o lietuviškai išversta „O velnias!“, nes tai esą – netikslu. Tai – labai geras vertimas. Lietuviškai niekas nesako „O pragaras!“, – teigė R.Drazdauskienė.
– Kažkada rašėte tokį straipsnį – „Vertėjas kaip literatūros tarnas“. Rašėte, kad kuo to tarno darbo matyti mažiau, tuo geriau.
– Iš tikrųjų – taip. Skaitant vertimą neturėtų būti jausmo, kad skaitai knygą, kurios kalbai kažkas daryta. Vertimą nebūtina skaityti kaip savo literatūros produktą, nes vis dėlto tai bus svetimos realijos, įvairūs dalykai, kurių nežinai. Vertimas gali būti šiek tiek atsietas nuo kasdienės patirties ir šiek tiek egzotiškas, bet viena pagrindinių sąlygų – šnekant paprastai, skaitant vertimą, skaitytojui neturi kilti noro versti atgal.
Perskaičius sakinį neturi pasirodyti, kad neaišku ne dėl to, kad man norisi gilintis, o dėl to, kad kas nors nepasistengė aiškiai to parašyti. Šia prasme vertėjas yra literatūros tarnas. Kuo geriau tarnas atlieka savo funkcijas, tuo sklandžiau viskas vyksta.
Kiti sako, kad vertėjas yra kaip literatūros žmona, kuri išleidžia vyrą į darbą ar vaikus į mokyklą ir prieš išleisdama dar paskutinį kartą viską apžvelgia, nuvalo plunksneles, kad nebūtų sarmata. Vertėjas yra toks literatūros veikėjas.
– Kiek vertėjas turi pažinti autorių? Matyt, reikia susipažinti ne tik su kūriniu, bet ir su biografija, kitais aspektais?
– Paprasta taisyklė – kuo geresnis vertėjas, kuo geresnis autorius, tuo glaudesnis ryšys. Jeigu imiesi versti gerą knygą, tau paprasčiausiai įdomu, kas dar yra už šios knygos. Juk labai retas rašytojas, ypač geras rašytojas, rašo vienodus kūrinius. Be to, kiekvienas autorius turi savo prasmių laukus, savo stilius, metodus ar priemones. Verčiant būna labai įdomu pasižiūrėti, iš kur jos atėjo.
Kartais tai paaiškina rašytojo biografija. Manau, kad, nežinant Vladimiro Nabokovo biografijos, neįmanoma versti jo romanų. Jo dvikalbystė, kilmė, augimas vienoje šalyje, vėliau – tarpinis gyvenimas emigracijoje ir dėstymas Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) uždėjo didžiulį antspaudą visai jo kūrybai.
Jeigu verti visiškai paprastą knygą, žinoma, galima tiesiog paimti ir ją išversti. Tokių pasiskaitymų yra, ir tokios knygos dažnai būna visai neblogai išverstos, tačiau tai turbūt yra neregimųjų, nematomų tarnų rūšis, kuri tiesiog normaliai atlieka jiems pavestą darbą, viskas yra gerai.
– Kokios verstos knygos labiausiai įsiminė? Kada labiausiai ieškojote ryšio su autoriumi?
– Dabar man į galvą iš karto ateina vienas iš mano mylimiausių (vertėjai turbūt nesako „mėgstamiausio“, dažniausiai būna „mylimiausias“) autorių – Gilbertas Keithas Chestertonas, nuo kurio labai drąsiai pradėjau savo vertimų veiklą, pasiėmiau versti jo esė. Kaip dabar suprantu, tai buvo nepaprastai drąsus žingsnis, nes šį autorių versti labai sunku.
Tai buvo ne tiek tas atvejis, kai kilo problemos ar iššūkiai, kiek tas nepaprastas atvejis, kai aš tiesiog skaičiau jį ir žinojau, kaip kiekvienas sakinys turi skambėti lietuviškai. Atrodo, kad jis rašė tiesiog man. Tai buvo toks malonumas ir gėris, kad tiesiog norėjosi tuos sakinius dar kartą skaityti, dailinti, kad mintis būtų kuo aiškesnė, tikslesnė. Jaučiausi kaip jo agentė, atstovė, kuri turi kuo gražiau parodyti, nepalikti jokių nesklandumų, nes jis taip gerai viską pasakė.
– Ar nekyla noras ką nors pakeisti, pagražinti? Vis tiek vertėjas, kaip rašytojas, viską filtruoja per save.
– Vertėjas turėtų labai slopinti savyje rašytoją. V.Nabokovas apie vertėjus kalba taip – baisiausia nuodėmė, jo galva, visiškai neatleistina, kai vertėjas save laiko rašytoju ir mėgina perrašyti – gerinti ar bloginti – tekstą. Jokiu būdu negalima to daryti, bet kartais atsitinka tokių situacijų.
Esu vertusi tokią knygą – Dano Browno „Prarastas simbolis“. Pasiėmiau ją visiškai sąmoningai. Man buvo labai įdomu, ką reiškia versti tokį rašytoją, kuris nėra geras rašytojas. Maniau, kad tai bus labai lengva, daug lengviau, negu versti gerą rašytoją, nes paėmei – šast ir viskas.
Pasirodė, kad yra daug sunkiau, negu versti gerą kūrinį. Vos ne kiekviename puslapyje reikėjo kapoti sau per nagus, kad nepradėtum kažko taisyti, gerinti, kad nepradėtum koreguoti nenuoseklumų, kurie yra, kad nepradėtum gludinti kalbos. Vertėjui negalima to daryti.
Jeigu jis nori tai daryti, jis turi susitarti su leidykla dėl kitokios sutarties ir tada rašyti, kad „parengė...“ arba „papasakojo...“. Jeigu verti gerą kūrinį, noras jį gerinti, gražinti nelabai ir kyla. Labiau svarbu pačiam panaudoti visą savo arsenalą, nepasišiukšlinti ir sugebėti perduoti viską, ką autorius jau įdėjęs į tą kūrinį.
– Straipsnyje, kurį jau minėjau – „Vertėjas kaip literatūros tarnas“, jūs sakote, kad skaitytojas neįsivaizduoja, kaip atrodo vertėjo rankraštis, kad ten yra visko prirašyta, pridėta visokiausių ženklų. Kaip iš tikrųjų jis atrodo?
– Dabar kompiuteryje jie turbūt visi atrodo vienodai. Pavyzdžiui, mano kompiuteriniai juodraščiai yra pilni laužtinių skliaustų. Laužtiniuose skliaustuose dažniausiai palieku originalias frazes, kurioms tuo metu neradau tiksliausio pavadinimo. Paskui pridėliota žvaigždučių – čia gal reikės nuorodos, čia – paaiškinimo. Yra pageltoninimų. Tai atrodo kaip išvirkščioji siuvinėjimo pusė – matyti visi mazgeliai, viskas, kas paskui užlyginama ir ko nelieka.
– Ar yra buvę taip, kad pradėjote ką nors versti ir nusprendėte – ne, negaliu.
– Kai yra sutartis, negali labai daug ko padaryti. (Juokiasi.) Yra buvę knygų, nuo kurių būčiau norėjusi išsisukti.
– Kokios tai knygos?
– Neatskleisiu.
– Ką buvo sunkiausia versti?
– Sudėtingiausia ar sunkiausia?
– Galbūt sunkiausia?
– Sunku buvo versti V.Nabokovą, kurį miniu jau trečią kartą. Buvo sunku todėl, kad, kai ėmiausi versti, nebuvau labai didelė jo gerbėja. Beverčiant mane ištiko atsivertimas. Iki tol man jis atrodė per didelis stilistas, rašytojų rašytojas. Daugiau paskaičiusi apie jį, paskaičiusi kitas jo knygas, supratau, kad yra visiškai priešingai. Jį labai lengva skaityti: puikūs siužetai, įdomūs charakteriai. Jis tikrai labai malonus rašytojas.
– Kartais tenka pamilti tuos autorius, kuriuos verčiate?
– Su šiuo autoriumi man taip išėjo. Dar buvo sudėtinga versti vieną knygą, bet tai buvo techninis sudėtingumas. Kadaise esu išvertusi tokio brito Iaino Pearso knygą „Likimo pirštas“. Ji beveik 700 puslapių, labai didelė.
Tai – istorinis detektyvas. Koks buvo sunkumas? Papasakosiu, ir iš karto suprasite. Knygoje veiksmas vyksta XVII amžiaus pradžioje, Oksforde, Anglijoje. Yra istorija, kurią vienas po kito pasakoja keturi veikėjai. Šalia to, kad jie visi pasakoja savo metui šiek tiek būdingu stiliumi. Tai galima ir nesunku padaryti angliškai. Kiekvienas pasakoja savo stiliumi.
Maža to, pirmasis veikėjas – į Angliją atvykęs italas. Jis kalbą vartoja truputį savaip. Antras veikėjas – beprotis. Jo beprotybė išryškėja iš jo pasakojimo, ne iš kažko, ką apie jį pasako. Išryškėja ne iš karto. Trečias veikėjas – mergina, kuri pasakoja savotiškai. Ketvirtas veikėjas – archyvistas ir istorikas, kuris kalba vėl visiškai kitaip. Ten faktiškai buvo keturios knygos vienoje.
Manau, kad tai – labai gerai parašyta knyga, nes ji labai įdomiai sudėlioja tą istoriją, bet tada ėjau ir kamavau savo pažįstamus istorikus ir kalbininkus. Klausiau, ką man daryti su šiuo XVII amžiumi. Galiausiai man kažkas labai gerai patarė – paskaityk lotyniškos to meto poezijos vertimus ir vartok šiek tiek aukštesnį stilių, negu mes vartojame dabar. Kažkaip išsisukau.
– Neretai tenka išgirsti – blogas vertimas. Kaip vertinate tuos sakinius?
– Būna toks daiktas kaip „blogas vertimas“. Kai pasako – blogas vertimas, man norisi pavyzdžių, kodėl jis blogas. Aš ne kartą esu girdėjusi, kad blogas vertimas toks, kai, pavyzdžiui, angliškai pasakyta „Oh hell!“ (verčiant pažodžiui – „O pragaras!“. Red.), o lietuviškai išversta „O velnias!“, nes tai esą – netikslu. Tai – labai geras vertimas. Lietuviškai niekas nesako „O pragaras!“
Reikėtų skirti gerą vertimą ir tikslų vertimą. Mano galva, blogas vertimas yra tada, kaip jau ir sakiau, kai sunku skaityti knygą ir tiesiog norisi ją versti atgal, nes matai, kad kažkas nepasistengė. Pavyzdžiui, kyšo iš už kiekvieno sakinio angliškos sakinių konstrukcijos – „Viskas, ko jis norėjo, tai...“ ir pan.
– Ar jums apskritai patinka skaityti?
– Taip. Dabar gal truputį mažiau. Anksčiau skaitydavau daugiau. Gal tai – profesinė deformacija. Net negaliu pasakyti, kad man patinka skaityti. Tai tas pats, kaip valytis dantis. Taip tiesiog yra.
– Ar įmanoma vakare, po darbo, dar skaityti ką nors kita?
– Įmanoma, nors kartais būna kitaip. Atsimenu, kartą taip buvo (bet tai gal labiau buvo emocinis dalykas), kai verčiau Philipo Rotho knygą „Amerikietiškoji pastoralė“. Knyga labai paveiki. Tai – gana žiauri šeimos istorija. Man buvo užėjusi tokia banga, kai labai gerai sekėsi. Tiesiog sėdėjau namuose. Kadangi esu laisvai samdoma, niekas manęs netrukdė. Aš ją verčiau gal tris dienas niekur neišeidama. Paskui, po tų trijų dienų, išėjau į lauką, ėjau gatve ir galvojau – ką šitie žmonės čia veikia? Atrodo, kad atėjai ši kito pasaulio. Tai – truputį baugu.
Gal vertimui tai yra gerai, bet pačiam gyvenimui – ne. Panašus jausmas buvo, kai verčiau Anne Applebaum knygą „Gulago istorija“. Kartais tiesiog būdavo baisu. Reikėjo padėti vertimą, eiti pasivaikščioti ar su kuo nors pasišnekėti, nes tų žmonių istorijų, kurias perskaičiau, neįmanoma skaityti ir versti be emocijų. Tikrai reikėjo pasilaikyti dvasinės higienos.
LRT Radijo laida „Ką man skaityti?“
