Kovo viduryje jis lankėsi vienoje didžiausių pasaulyje tarptautinėje Leipcigo knygų mugėje, kur prisistatė ir Lietuva, po poros metų tapsianti mugės garbės viešnia. Miesto erdvėse vykstančio skaitymų festivalio „Leipzig liest“ programoje su poete Ilze Butkute skaitė savo tekstus. O grįžęs į Lietuvą ir pamokęs mokytojus, kaip mokyti mokinius Justino Marcinkevičiaus, rado laiko ir atsakyti į porą klausimų.
- Įsiminė jūsų frazė: „O poetas ar smuikininkas – ne mokytojas. Jeigu jie mėnesį ar pusę metų nieko nekurs, politikai to greičiausiai nė nesužinos.“ Ką reiktų daryti, kad sužinotų? Ir kad apskritai rūpėtų?
– Jeigu žinočiau, ką daryti, kad politikai ne tik sužinotų, bet ir suprastų, kam tie poetai ir smuikininkai, tai daryčiau ir kitiems pasakyčiau, ką daryti. Ne tik politikų kultūros supratimas, bet ir bendras politinis diskursas Lietuvoje yra toks, kad nelieka nieko kito, tik susikibti už rankų ir skanduoti, kaip mokė Loreta Graužinienė: LIE-VA! Bet politikai ir apie tai nesužinos, todėl ir čia neturiu jokių iliuzijų. Lieka tiesiog dirbti tai, kas atrodo svarbu, būtina ir teikia džiaugsmą. Jeigu tik gali sau tokią prabangą leisti.
- Neseniai Lietuvos kultūros instituto kvietimu viešėjote Leipcigo knygų mugėje, festivalyje „Leipzig liest“. Kaip manote, kodėl svarbu prisistatyti tokio pobūdžio knygų mugėse? Kuo išskirtinė knygų mugė Leipcige?
– Jeigu mums svarbu, kad apie lietuvių kultūrą kas nors žinotų už Lietuvos sienų, reikia be paliovos ir be galo dirbti. Kaip kažkada sakė Jurgis Kunčinas, literatūra, deja, ne gripas ir pati neplinta. O štai viešėdamas Čekijoje turėjau progą įsitikinti, kad tie, kurie specialiai nesidomi Lietuva, ne tik nežinojo nė vieno rašytojo vardo, bet apskritai paklausti, ką galėtų paminėti iš visos Lietuvos kultūros, geriausiu atveju ištaria „Čiurlionis“.
Suprantu, mūsų pavardės neįprastos, bet tai turbūt nėra vienintelė priežastis, kodėl tarptautinį Prahos rašytojų festivalį (Prague Writers' Festival) rengiantis Guillaume'as Basset nežinojo nė vienos lietuvių rašytojų pavardės. Tam, kad tos pavardės užsieniečiams nebūtų vien skirtingos oro vibracijos, ir reikia mugių, festivalių ir su jais susijusių vertimų. Deja, čia dažniausiai mūsų misija ir baigiasi. O reikėtų ir užsienio šalyse turėti entuziastų, kurie ten megztų ryšius, dirbtų su vertimais, sklaida, gautų paramą. Apie Čiurlionio institutus įvairiose šalyse svajoti nedrįstu. Bet apie įvairesnes sklaidos galimybes reikėtų pagalvoti.
Štai Lietuva finansuoja baltistikos studijas užsienyje, tačiau nedaug studentų lieka dirbti kultūroje, užsiimti vertimais. Priežasčių daug, bet aš stengčiausi rasti jaunų rašytojų užsienyje, kuriems būtų įdomi lietuvių kultūra, skirti jiems stipendijas mokytis kalbos ir tuomet viltis, kad užsiauginsime vertėjų ir lietuvių literatūros propaguotojų užsienyje.
O šiųmetė Leipcigo knygų mugė man buvo pirmoji užsienyje, todėl viskas buvo nauja. Smagiausia turbūt buvo einant vakare per miestą matyti pilnus knygynus ir kavines žmonių, besiklausančių skaitančių autorių. Lietuvių skaitymai „naTo“ kultūros centre, beje, irgi sulaukė nemažo dėmesio. Kadangi jokių iliuzijų neturėjau, lūkesčiai netikėtai buvo viršyti...
- 2017 m. Lietuva Leipcigo knygų mugėje prisistatys garbės viešnios teisėmis – kokių pokyčių tai gali atnešti lietuvių literatūros sklaidai užsienyje?
– Savaime viešnios statusas turbūt jokių pokyčių nežada. Viskas priklausys nuo to, kaip mugei bus pasiruošta, kokių ir kiek knygų bus išversta, kiek žiniasklaidos susidomės lietuvių programa. Lietuva, regis, nė karto nėra prastai pasirodžiusi užsienio knygų mugėse, tad nėra pagrindo nerimauti, reikia tik dirbti. Bet nieko nežinau nei apie Lietuvos dalyvavimo toje mugėje finansavimą, nei kokių nors detalių, tad ir telieka pasakyti – galimybė pranešti apie save yra. Bet pranešus reikia toliau ir dar labiau dirbti, kad pranešimas virstų konkrečiais rezultatais, kurie, kaip mes turbūt įsivaizduojame, yra nuolatinis lietuvių literatūros buvimas užsienio skaitytojų akiratyje.
- Neseniai „Literatūros ir meno“ anketoje rašėte: „Gali skambėti pakiliai, bet kažkodėl neretai pagalvoju, kad smagu, jog išvis turime tiek knygų, knygų mugės šurmuliuoja (kaipgi be šio epinio veiksmažodžio!), rašytojai verčiami ir kviečiami į užsienio festivalius, muges...“ Kaip manote, kodėl pats matote būtent tokią lietuvių literatūros sklaidos pusę, o iš kitų lūpų labai dažnai pasigirsta „nepakanka vertėjų“, „apverktina vertimų kokybė“, „lietuviai niekada neturės Nobelio literatūros premijos laureatų“, „lokali literatūra“, „nepakankamas finansavimas – VISIEMS“, skundžiamasi tiek Vilniaus knygų mugės kokybe, tiek kitais jūsų išvardytais pakiliais momentais?
– Galbūt taip yra todėl, kad vertimų kokybės negaliu vertinti, kad neturiu iliuzijų, jog lietuvių literatūra staiga turės bent dešimt aukščiausios klasės vertėjų į svarbiausias kalbas, o Vilniaus knygų mugės kokybę man nulemia ten sutikti žmonės ir bendravimo kokybė, kuria dažniausiai negaliu skųstis.
Lietuvių literatūra nėra išskirtinė, visose Europos valstybėse yra gerų autorių, todėl jų žinomumas ir sklaida, taip pat įvairiausios premijos yra kultūros politikos klausimas. Ir vargu ar galima būtų pasakyti, kad mūsų kultūros politika pranoksta vidurkį. Nors – vėl, ką aš išmanau, kaip tvarkosi kitos valstybės.
- Neseniai Prahoje vyko jūsų poezijos skaitymai su vertimu į čekų kalbą, taip pat – diskusija, kurioje, anot paties, prisiminėte „negailestingo gyvenimo gariūnmečiu peripetijas. Buvo juoko. Vietomis iki ašarų“.
– Skaitymai Čekijoje su vertimais ir be vertimų buvo Nova Pakoje, Liberece, Brno ir Prahoje – sykį Prahos literatūros namuose, sykį Lietuvos Respublikos ambasadoje, sykį aktyvioje, jaunuosius poetus telkiančioje kavinėje „Fra“. Vertimams į čekų kalbą buvau parinkęs anksčiau rašytų eilėraščių, o lietuviams skaičiau Prahoje rašytus prozos fragmentus.
Beverčiant Pedro Lenzo knygą „Čia aš varatarius“ į savo paauglystės šiauliečių slengą, kalba pralaužė atminties užtvankas ir niekaip nenusikratau minties, kad ta pačia šiauliečių šneka reikia užrašyti savo prisiminimus iš pirmųjų nepriklausomybės metų Šiauliuose. Šiandien tas laikas atrodo jau visiškai nutolęs ir beveik neįtikėtinas dėl savo groteskiškumo. Su lietuviais Prahoje ir prisiminėme tuos laikus, kai komunizmas virto didžiuliu turgumi, kai pradėjome atrasti užsienio šalis, kokie išsigandę, sutrikę, o kai kada įžūlūs ir ryžtingi tuo metu buvome. O sykiu ne bendrine kalba rašytas tekstas visuomet sukelia diskusijų apie tai, kaip kiekvienas iš mūsų pratinomės mokyklinę kalbą, kaip palikome, atsisakėme tos kalbos, kurią vartojome namuose, kas ir kodėl keičiasi, kai iš gimtojo miesto ar kaimo persikeliame į didesnį miestą ir bandome kalbėti kalba, panašia į bendrinę, kurios, kaip dažniausiai teigia lietuvių kalbos mokytojai, mes neturime šansų išmokti.
