Kūrėjos gimimo šimtmečiui paminėti Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (LLTI) rengia tarpdisciplininę mokslinę konferenciją „Aldona Liobytė ir jos laikas“, kuri įvyks gegužės 22 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. Konferencijoje (jos programa – pokalbio pabaigoje) bus ne tik skaitomi moksliniai pranešimai. Prisiminimais dalinsis rašytojos dukra Gintarė Paškevičiūtė-Breivienė, kiti artimieji, amžininkai, bičiuliai. Į keletą klausimų apie šią iškilią asmenybę atsakė ir LLTI Šiuolaikinės literatūros skyriaus mokslininkė dr. Solveiga Daugirdaitė.
Visapusiškai talentinga asmenybė
– Vaikų literatūros tyrėjas docentas Kęstutis Urba yra rašęs: „Galbūt per daug nesuklysiu sakydamas, kad A. Liobytė į literatūrą atėjo per teatrą, ir labai natūrali šių dviejų meno rūšių sąlyčio sritis, sankirta buvo dramaturgija, šiuo atveju – vaikų dramaturgija. Galiu visai atsakingai teigti, kad Liobytės nuopelnai šiam žanrui unikaliausi, reikšmingiausi.“
Ar galėtume tvirtinti, kad ši autorė tarė visiškai naują žodį lietuvių vaikų dramaturgijoje po XX a. pradžios ir pirmosios pusės kūrėjų – Sofijos Kymantaitės-Čiurlionienės, Bronės Buivydaitės? Jos kūriniai buvo populiarūs Lietuvos teatrų scenose – „Trys negražios karalaitės“, „Kuršiukas“, „Devyniabrolė“ ir kitos pjesės ne kartą statytos valstybiniuose ir kituose teatruose.
– Taip, tai buvo naujas žingsnis vaikų dramaturgijoje. Dar reikėtų pridurti, kad jos pjeses statė ne tik profesionalūs, bet ir saviveikliniai teatrai, ir su jais Liobytė nuoširdžiai bendravo, t. y. palaikė ne tik meno aukštumas, nes pati jaunystėje buvo aktyvi saviveiklininkė, aktorė. Okupuotame Vilniaus krašte lietuviška saviveikla buvo ne tik meno, bet, gal dar svarbiau, lietuvybės skleidimas. Nuostatos, kad teatras yra ir švietimo, auklėjimo priemonė, ji nepamiršo ir sovietmečiu, juk lietuvybės puoselėjimas nepalankiomis aplinkybėmis jos buvo išmoktas dar vaikystėje. Pati būdama aktorė (II pasaulinio karo metais „Vaidilos“, vėliau Valstybinio dramos teatro), ji išmanė scenos reikalavimus kūriniui, mokėjo naudotis tautosakos turtais, buvo aštrialiežuvė – tai justi jos dialoguose.
Yra dar vienas „bet“. Tokioms daugiašakėms, į siaurus vienos srities rėmus netelpančioms asmenybėms, kaip Aldona Liobytė, įvertinti mes neturime tradicijos, nei būdų. Nes Liobytė yra daugiau negu rašytoja, dramaturgė, vertėja, nors jos darbų pakaktų laikyti ją vaikų dramaturgijos klasike. Panašių visapusiškai talentingų, savo metui svarbių asmenybių galima išvardyti daugybę. Apsiribosiu moterimis: Unė Babickaitė yra daugiau negu aktorė (jos vaidinančios Lietuva beveik nematė), Jurga Ivanauskaitė yra daugiau negu rašytoja ir dailininkė. Sofija Čiurlionienė yra daugiau negu rašytoja, nors daugeliui ji tėra genijaus našlė (o turėtų būti: pedagogė, politikė, moterų teisų gynėja, kalbos kultūros formuoja).
Kai dr. Eglė Kačkutė prieš kelerius metus pasiūlė Ženevoje kartu paminėti abu Čiurlionius, jai mūsų diplomatai atsakė, kad tai nelygiaverčiai talentai. Tarytum būtų įmanoma pamatuoti darbus tokiose skirtingose srityse kaip tapyba ir visuomeninė veikla. Liobytė sąmoningai pasirinko nuošalę: vaikų literatūrą (ji tuomet, o ir šiandien, laikoma mažiau reikšminga negu suaugusiųjų), vertimus, folkloro adaptacijas, nes manė, jog čia reikės mažiausiai eiti į kompromisus su sąžine ir per vaikus užtikrintas lietuvybės tęstinumas. Kita vertus, būdama nuošalėje, ji daugeliui buvo ir pasaulio centras, erudicijos šaltinis. Logika paprasta: jeigu negali pakeisti daug, keisk savo artimiausią aplinką.
Nors negavo leidimo aplankyti brolį JAV, jos susirašinėjimas buvo platus, o per kontaktus su Lenkija ir lenkų kalbą ji daug kam buvo tiltas į Vakarus. Juk net įspūdžiai iš Lenkijos teatrų, spausdinami smulkiu šriftu „Pergalės“ paskutiniuose puslapiuose, buvo būdas kontrabandos keliu Lietuvos skaitytojams parodyti, kas vyksta laisvesniame pasaulyje: tik aklas galėjo nesuprasti, kad ten ir repertuaras kitoks, ir raiškos priemonės modernesnės. Nuostabu skaityti, kaip Vilniuje gyvenanti Liobytė Paryžiuje gyvenančiai Onai Šimaitei siūlo skaityti prancūzų rašytoją Romaine’ą Gary!
- Liobytės literatūrinis palikimas nėra didelis. Vis dėlto svarbi jos, kaip vaikų literatūros proceso kūrėjos, sekėjos ir vertintojos, kaip literatūros lauko dalyvės įvairiapusė veikla. Kuo svarbūs A. Liobytės vertimai, pasakų perkūrimai, literatūros recenzavimas?
– Liobytės originalių kūrinių nėra labai daug, bet ar kiekis svarbiausia? Vien išverstų knygų yra apie 20. Jos reikšmės literatūros, kultūros raidai vis dar neįmanoma įvertinti, nes palikimas išsklaidytas, vidinės recenzijos leidykloms nepublikuotos, laiškai toli gražu ne visi surinkti, dar mažiau jų išspausdinta. Taigi tikėtina, kad, augant susidomėjimui dokumentika, jos bibliografija ilgės. Ji, būdama „niekas“ literatūros hierarchijoje, buvo rimtas autoritetas, formavęs jaunesnių rašytojų ir net dailininkų skonį. Skaitydami recenzijas to meto „Literatūroje ir mene“ dažniausiai nesuprasime, ko iš tiesų recenzuojama knyga ar filmas vertas.
Liobytės laiškuose vienu sakiniu viskas sudėliojama į vietas. Gaila, kad jos nuomonę anuomet žinojo tik tie, kas artimiau bendravo. Tačiau pats faktas, kad egzistavo kitoks vertinimas – nebūtinai korektiškas, bet dažniausiai į dešimtuką – turėjo būti stipri paskata neprarasti kriterijų. Apie M. Martinaitį, S. Gedą, P. Repšį, B. Kutavičių sakome, kad jie sukūrė modernų meną atsigręždami į archaiką, mitologiją. Manyčiau, kad Liobytė šį kelią bus apčiuopusi dar anksčiau ir padėjusi šiai jaunesnei kartai susivokti. Verbavimui netinkama
- LLTI rengiama konferencija „Aldona Liobytė ir jos laikas“ susisieja su institute vykdomais sovietmečio tyrimais. 1995 m. išleista knyga „Šmaikščioji rezistentė Aldona Liobytė“ (sud. Rūta Saukienė). Kokia buvo toji A. Liobytės rezistencija? Iš darbo Grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijoje ji buvo priversta išeiti dėl ideologinio supratingumo stokos. O LTSR valstybinė premija už knygą „Kupriukas muzikantas“ suteikta jau tik 1985-aisiais, jos mirties metais.
– Žmogus negali pasirinkti gyvenamojo laiko. Aldonos Liobytės branda sutapo su sovietmečiu. Tačiau neabejoju, kad ji ir šiandien būtų vertinama taip pat: vieniems ji buvo šviesulys, kitiems – erzinanti vien savo buvimu, drožianti tiesą į akis, besišaipanti iš autoritetų ir liaupsinamos fasadinės kultūros. Rezistente ją pavadino jos 80-mečio proga pasirodžiusios knygos leidėjai. Mano supratimu, rezistente ją vadinti per drąsu (nuvertiname gyvybę paaukojusius partizanus), bet ne terminai svarbu.
Viktoras Franklis yra rašęs, kad ir koncentracijos stovykloje vieni buvo šventieji, kiti kiaulės. Kitaip sakant, aplinkybės tik priverčia parodyti savo veidus. Liobytė, žinoma, nebuvo šventoji, sakyčiau, kad ji pasirinko gyventi taip, tarytum 1940 m. tarybinė armija nebūtų įžengusi, nors įžengimo padarinius ji įvertino iškart: „Draugai“ užima Lietuvą, Smetona pabėga, valdžios priešaky atsistoja Paleckis. Bet tai dar nebaisu. Baisi tautinės savigarbos stoka, baisus mitinguojančiųjų riksmas, baisus garbinimas saulės iš Rytų ir ta ėdanti neapykanta buvusiųjų valdžioje žmonių.“ Tai iš 1940-ųjų liepos mėn. dienoraščio.
Jos gyvenimo programa ir buvo neprarasti pačiai asmeninio ir tautinio orumo ir padėti neprarasti kitiems. Čia telpa viskas: ir kasdienis rūpestis namuose priglaustais našlaičiais, ir pastangos aktualizuoti lietuvių klasiką teatre, ir pateikti tautosaką vaikams, ir šviesti jaunus menininkus. XX a. 7 dešimtmečio pabaigos Liobytės laiškai Jonui Jurašui, kuriuo, kaip ir dramaturgu Kaziu Saja, ji žavėjosi, yra tiesiog švietimo programa: ką ir netgi kaip būtų galima inscenizuoti, ką ji išverstų iš lenkų kalbos. Viena KGB agentė pažymėjo, kad Liobytė verbavimui netinkama. Vadinasi, tokios nei papirksi pažadais, nei įbauginsi.
Vilnietiški ryšiai
- Ar įmanoma literatūrologiškai apibūdinti, nusakyti, įvertinti dvasinę energiją ir socialumą, kuriais pasižymėjo A. Liobytė? Jos namų atmosferą amžininkai prisimena tarsi kokį kultūros saloną... Svarbų vaidmenį jos biografijoje vaidina ir Vilniaus, gimtojo miesto, erdvė.
– Literatūrologinis vertinimas būtų per siauras, nes Liobytė nesiribojo literatūra, laikė save ir dailės gurmane, dirbdama leidykloje rėmė tuomet jaunus dailininkus modernistus, užsakydama jiems iliustruoti knygas, kad tie galėtų išgyventi. Arba kaip išmatuoti jos, redaktorės, vaidmenį formuojant vaikų knygų iliustracijos standartus? Kaip įvertinti jos pastangas, kad sūnėnas Mikalojus Vilutis rimtai susidomėtų daile? Kaip įvertinti jos poveikį atskiriems žmonėms?
Man nuostabu, kad dabar jauni istorikai nekritiškai sovietmečiui taiko „nuobodulio visuomenės“ terminą. Kur Liobytės pasaulyje nuobodulys? Žvelgiant į jos gyvenimo dokumentus apskritai sunku suprasti, kada ji dirbo rašto darbus, kada šluostė ašaras bei nosis pirma savo ir augintinių vaikams, paskui – jau jų vaikams, ir dar rūpinosi, pavyzdžiui, kad invalidų namuose Varšuvoje gyvenantis poetas Juozas Kėkštas nors retkarčiais gautų lietuviško skilandžio ir stiprių cigarečių, nes jam kitų džiaugsmų nebelikę.
Vilnietiški ryšiai jai labai padėjo. Buvo gerai išsilavinusi – nors studijų Stepono Batoro universitete nebaigė, nes už lietuvišką veiklą 1935 m. buvo ištremta į Kauną (studijas baigė VDU), gerai pažinojo lenkų kultūrą, turėjo Lenkijoje bičiulių. Beje, yra teigusi, kad Stepono Batoro univeristete literatūros dėstymas buvo aukštesnio teorinio lygio. Kitų kultūrų pažinimas jai reiškė savosios privalumų vertinimą, o ne dabar populiarų savęs niekinimą. Kitaip sakant, jai buvimas lietuve reiškė ne užsidarymą parapiniuose interesuose, bet pasaulio kultūros įtraukimą į lietuvių kultūrą. Atrodo, kad jai svarbus buvo ir gyvenimas ne šiaip Vilniuj, bet Žvėryne – ne šiandieniniame „prestižiniame“, bet anuomet gerokai kaimiškame, su bičiuliškais ir kultūringais kaimynais (pavyzdžiui, Meile Lukšiene). - Liobytės devyniasdešimtmetis (2005 m.) pasitiktas netikėta naujiena – iš archyvų iškeltu rašytojos kūriniu „Kiškelis Baltkakliukas“. Šiemet ketinama išleisti rašytojos dukros Gintarės Paškevičiūtės-Breivienės bei menotyrininkės Giedrės Jankevičiūtės rengiamą naują rašytojos laiškų rinktinę. Ką dar naujo žada archyvai ir rankraščiai? – Kad rašytojos šimtmetis pažymimas laiškų knyga, jau liudija mūsų mąstymo kaitą: dokumentikos nebelaikome literatūros paraštėmis. Bet ir šioje rinktinėje tik dalis žinomų laiškų. Įdomu, kad naujoje knygoje spausdinami ir išlikę Liobytės adresatų atsakymai. O dėl archyvų... Jie visada pilni įdomybių, ne visi Liobytės laiškai jau atsidūrę archyvuose. Bet man atrodo, kad svarbu ne tik nauji dokumentai, bet ir naujas požiūris į juos, taip pat ir esamų, žinomų kūrinių grąžinimas į aktyvią literatūros apyvartą. Kitaip sakant, klausimą „Ką mums gali duoti Liobytė?“ būčiau linkusi apversti į: „Ką mes sugebame pasiimti iš Liobytės?“
- Ačiū už pokalbį.
* * *
Mokslinės konferencijos „Aldona Liobytė ir jos laikas“ programa
2015 m. gegužės 22 d. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas (Antakalnio g. 6, Vilnius)
9.30–10.10 Įžanga
Gintarė Paškevičiūtė-Breivienė prisimena savo Mamą Aldoną Liobytę
Aldona Vilutytė skaito ištraukas iš Aldonos Liobytės laiškų
I. Moderuoja Solveiga Daugirdaitė
10.10–10.30 Gitana Notrimaitė. Liobytės literatūrinės pažiūros
10.30–10.50 Loreta Jakonytė-Kvedarienė. Liobytės socialumas
10.50–11.10 Kęstutis Urba. Netautosakinė Aldonos Liobytės kūryba vaikams
11.10–11.30 Jolita Liškevičienė. Aldonos Liobytės kūrybos iliustracijos
11.30–11.50 Liobytės knygų parodėlę pristato Giedrė Jankevičiūtė
11.50–12.20 Kavos petrauka
II. Moderuoja Kęstutis Urba
12.20–12.40 Gražina Kadžytė. Pasakų dirvos darbininkai – Aldona Liobytė ir Jurgis Dovydaitis
12.40–13.00 Jūratė Šlekonytė. Aldonos Liobytės pasakų pasaulis: tarp autentikos ir kūrybos
13.00–13.20 Birutė Avižinienė. Aldonos Liobytės ir Kazimieros Kymantaitės inscenizacijos (Petro Cvirkos Meisteris ir sūnūs, Žemė maitintoja bei Vienuolio Paskenduolė)
13.20–13.40 Laima Arnatkevičiūtė. Aldonos Liobytės ir Bronės Buivydaitės kūrybiniai ryšiai
13.40–14.40 Pietų pertrauka
III Moderuoja Giedrė Jankevičiūtė
14.40–15.00 Algis Kalėda. Liobytės vertimai iš lenkų kalbos
15.00–15.20 Vida Repšienė. Tarybiniam skaitytojui aprobuotas Hectoro Malot Be šeimos
15.20–15.40 Solveiga Daugirdaitė. Narsioji Vilniaus mergelė apie save
15.40–16.00 Regina Lopienė. Dramaturgės A. Liobytės rinkinys Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje
16.20 Atsiminimais dalijasi M. P. Vilutis, Petras Repšys, Kazys Saja, Skirmantė Kondratienė
