Buvusio Europos vertėjų asociacijos prezidento pranešimas buvo vienas iš Kauno technologijos universiteto Tarptautinio semiotikos instituto (KTU ISI) organizuoto kongreso „Naujieji humanitariniai mokslai. Kūrybiškumas, įvairovė ir vystymasis“ akcentų.
Antrus metus vykstantis renginys diskusijai pakvietė apie 140 dalyvių iš 30 šalių, kurie atstovavo 60 akademinių institucijų.
– Kiek aktualus vertėjo darbas šiandien, kai visi, atrodo, moka anglų kalbą, kai egzistuoja automatinio vertimo paslaugos? – paklausėme Y. Gambiero.
– Vertimą apskritai sudėtinga reklamuoti – ilgą laiką jis buvo laikomas tarsi mažuoju literatūros broliu. Šiandien, kai gyvename globalizacijos laikais, vertimo įgūdžiai, vertėjo darbas yra ypač svarbus. Žmonėms patinka apsimesti, kad pakanka žinoti anglų kalbą. Tai – netiesa.
– Kodėl neužtenka vien anglų kalbos?
– Todėl, kad egzistuoja ne tik kalbiniai, bet ir kultūriniai skirtumai, netgi tarp kultūriškai artimų šalių, tokių kaip, pavyzdžiui, Šiaurės šalys. Aš daug dirbu verslo sferoje, todėl puikiai žinau, kokių sunkumų iškyla, pavyzdžiui, jungiantis dviems įmonėms, ypač jei tai – daugiakultūrinis susijungimas.
Skirtingų korporacijų žmonės skirtingai dirba, nevienodai suvokia hierarchiją, kitaip valdo laiką. Susidūrę su skirtingomis įmonės kultūros koncepcijomis žmonės pamato, kad kartu veikti įmanoma tik iki tam tikro lygio, už jo – reikia dėti kur kas daugiau pastangų ir labiau gilintis. Ir tai – ne vien kalbiniai dalykai.
– Sakote: „tai – ne vien kalbiniai dalykai“. Kas tokiu atveju yra geras vertėjas? Kokių savybių jis turi turėti?
– Vertėjas yra derybininkas, esantis ne tik tarp dviejų kalbų, bet ir tarp dviejų kultūrų. Vertėjo funkcija – siekti, kad tos dvi kultūros tarpusavyje bendradarbiautų. Profesionalus vertėjas yra tas, kuris geba paaiškinti esmę, ir tai padaro ne per valandą, o per keletą minučių. Beje, geras vertėjas supranta ir savo darbo ribotumą.
– Kai kalbate apie ribotumą, ar turite omenyje, kad ne viską galima išversti?
– Atvirkščiai – aš manau, kad viską galima išversti, tik ar to reikia? Kai verslas prašo vertėjo: „Ar gali tai išversti?“, šis turėtų perklausti: „O ką norėtum su tuo daryti?“.
Geras vertėjas taip pat turėtų pasiūlyti sprendimą tikslui pasiekti – gal, pavyzdžiui, reikia versti ne tą, o kitą tekstą, galbūt tik jo dalį, o gal reikia padaryti kokį nors kitą veiksmą? Egzistuoja skirtingi kanalai, kuriais gali pasiekti vartotoją. Geras vertėjas tuos kanalus žino.
– Kokios yra sritys ar kalbos, kuriose labiausiai trūksta vertėjų?
– Tai priklauso nuo gyvenamosios vietos. Lietuvoje jums tikriausiai reikia visai kitų kalbų nei kitose vietose. Čia svarbios ir istorinės aplinkybės: pavyzdžiui, Suomijoje mes labai ilgai neigėme, kad mums reikia rusų kalbos.
Rusija yra mūsų kaimynė, tad poreikis akivaizdus, tačiau istoriškai egzistuoja didelis visuomenės noras nuo jos atsiriboti. 1990-aisiais vienai Briuselio institucijai rusų kalbos vertėjų taip reikėjo, kad jie buvo pasišovę įdarbinti moksleivius, turinčius rusų kalbos įgūdžių.
Mano nuomone, toks užsimerkimas prieš realybę – kvailas, jis niekur nenuveda.
Šiandien įmonėse ir institucijose madinga teigti, kad anglų kalba atveria visas duris. Sunku tai suprasti – tokiu būdu prarandamos rinkos. Naudojant tik vieną kalbą sunkiau siekti naujovių.
Beje, ši taisyklė galioja ne tik versle, bet ir moksle. Visame pasaulyje šiandien studentai daugiausia mokslinę literatūrą skaito anglų kalba. Tačiau, pavyzdžiui, pedagogikoje daug svarbesnė yra vokiečių kalba.
Labai atsiprašau visų, bet manau, kad anglosaksiškoji mokymo ir mokymosi tradicija nėra pati geriausia. Pedagogikos istorijos veikalai vokiečių kalba pristato svarbią šios mokslo krypties vystymosi raidą, su kuria neskaitantieji vokiškai lieka nesusipažinę.
Yra ir daugiau disciplinų, kurios buvo vystomos kitomis kalbomis, tačiau žmonės jomis neskaito.
– Keliomis kalbomis kalbate?
– Kasdien? Keturiomis: suomių, švedų, anglų, prancūzų. Dar moku itališkai, ispaniškai.
– Ką duoda kalbėjimas keliomis kalbomis?
– Kalba yra ne šiaip sau, ji atlieka tam tikrą funkciją. Pavyzdžiui, mokslinių pranešimų niekada nepristatau suomių kalba – niekas to manęs neprašė, nes visas mokslas Suomijoje vykdomas anglų kalba. Suomių kalbą naudoju administraciniams darbams bei kasdieniame gyvenime.
Prancūzų kalba yra mano gimtoji, tačiau ją naudoju tik mokymui ir techniniam vertimui. Kai, nuvažiavęs į Prancūziją kalbu prancūziškai, manęs žmonės klausia, iš kur esu, nes studentams esu įpratęs kalbėti lėtai ir aiškiai. Taigi, mano prancūzų kalbos vartojimas pasikeitė, tačiau tai – normalu.
– Galbūt, nustojęs tobulai kalbėti gimtąja kalba prarandi ir dalį tapatybės?
– Ne, jokiu būdu. Turiu omenyje – tai priklauso nuo to, kaip apibrėši tapatybę. Tačiau aš nemanau, kad egzistuoja kažkokia grynoji tapatybė. Mano nuomone, žmogus prisitaiko prie skirtingų situacijų, ir kalbų mokėjimas ne susiaurina, o atveria pasaulėžiūrą.
– Kauno technologijos universitete dalyvavote naujųjų humanitarinių mokslų kongrese „Kūrybiškumas, įvairovė ir vystymasis“, kuriame jau antrus metus diskutuojama apie humanitarinių mokslų paskirtį bei vietą šiuolaikinėje visuomenėje. Ką manote apie tokius susitikimus?
– Jau keletą metų stebiu humanitarinių mokslų sąstingį: jie nesikeičia, neatsiveria kitoms mokslo sritims. Tačiau, kita vertus, manau, kad humanitariniai mokslai šiandien yra ypač reikalingi, todėl svarbi diskusija tarp tų, kuriems rūpi šių mokslų ateitis.
Netiesa, kad humanitariniai mokslai – „nepraktiški“. Pavyzdžiui, man labai dažnai tenka susidurti su verslininkais, kurie ieško būtent šią sritį baigusių darbuotojų. Neretai išgirstu, kad vadybos ar rinkodaros išmanymas yra antraeilis – kur kas svarbiau plati humanitarams būdinga pasaulėžiūra.
Verslui įdomus ir reikalingas žmogus, turintis humanitarinį išsilavinimą – studentams pravartu tai įsidėmėti. Kai susitinka skirtingų sričių specialistai, gimsta naujovės.
– Kaip, jūsų nuomone, humanitarams pajudėti iš apėmusio sąstingio?
– Reikia būti atviriems, t. y. negalvoti, kad viskam egzistuoja parengti atsakymai, ir reikia mokėti priimti savo ribotumą. Be to, manau, daugeliu atveju reikėtų pakeisti patį mokymosi procesą – nemažai dėstytojų vis dar galvoja, kad jie turi žinių ir jų paskirtis yra perduoti tas žinias studentams.
Tiesa yra ta, kad studentai taip pat turi žinių, kurias siekia pagilinti. Kalbu apie didesnį bendradarbiavimą tarp dėstytojo ir studento. Tai vyksta, tačiau ne visur vienodai sparčiai.
