Leidyklos „Tyto alba“ išleista Regimanto Dimos knyga „Vilniaus plovas“ – drąsiai, šmaikščiai ir intriguojančiai parašytas istorinis šnipų romanas. Jis nukelia į XIX a. antrąją pusę. Iš verslo pasaulio į literatūrą atėjusio autoriaus istorinis detektyvas – neįtikėtinas, bet tikras žemaičio Jono Prospero Vitkevičiaus gyvenimas.
Jame podraug su išgalvotomis veikia tikros istorinės asmenybės – Tomas Zanas, Adomas Mickevičius, aprašoma slaptųjų draugijų – filomatų, filaretų, Juodųjų brolių – veikla. Intriguojančios istorijos prasideda Kražiuose, o baigiasi Kabule ir Sankt Peterburge. Veiksmas rutuliojasi žaibiškai – tremtis, stulbinama karjera, diplomatinės intrigos ir, žinoma, fatališka moteris...
Apie „Vilniaus plovą“, kvapą gniaužiančią istoriją apie lietuvį Didžiajame žaidime, pakalbinome Regimantą Dimą, prieš keletą metų debiutavusį trumpų apsakymų knyga „Gyvenimo stebėtojo memuarai“.
- Romano „Vilniaus plovas“ viršelyje esate pavadintas lietuviškuoju Alexandre'u Dumas. O kaip yra iš tiesų? Papasakokite apie save skaitytojams.
– Gana rimtai dirbau įvairių įmonių direktoriumi arba pardavimų vadovu. Brandos metais į galvą šovė mintis užrašyti visas istorijas, kurios man atsitiko. O jų atsitiko daug ir įdomių. Tada per tas istorijas mane iškapstė Aurelijus Katkevičius, „Verslo klasės“ redaktorius, ir pasakė, kad turiu humoro jausmą, tad galiu rašyti už honorarus (juokiasi).
Tai mane labai pradžiugino. Visada maniau, kad piniginė įvertinimo išraiška yra teisingiausia: kiek tu įdomus kitiems – tiek ir gausi. Vėliau Liutauras Leščinskas išleido elektroninę mano prisiminimų knygą „Gyvenimo stebėtojo memuarai“ ir dar pusę knygos. Taigi kaip tas romietis Federico Fellini planuoju iki tol, kol užversiu kojas, parašyti 8,5 knygos, jeigu pasiseks. Turiu žmoną, dvi dukras, du posūnius, šunį, opelį ir mėgstu žaisti regbį. Tai irgi šioks toks gyvenimo prizas.
- Ar šis romanas – atsitiktinumas? Kokia jo kilmės istorija?
– Romanas prasidėjo nuo straipsnio. Redaktorius tai istorijai davė tiek mažai vietos, kad net širdį pradėjo perštėti dėl Batyro ir Zano, dėl visų tų užmirštų šauniųjų Vilniaus studentų. Ir to nepapasakojau, ir tą užmiršau. Be to, leidyklos „Tyto Alba“ atsakingos darbuotojos mandagiai, gražiai pakvietė mane pasikalbėti apie dar nepradėtą romaną, nupirko salotų ir kavos, ir sakė – varyk, mums įdomu.
Tada tą straipsnelį be vargo išplėčiau, išėjo ilgas ilgas tekstas. Paaiškėjo, kad tiek daug puslapių jau galima pavadinti romanu. Nors iki šiol nežinau, kaip tie romanai rašomi. Aš aprašiau, mano galva, fantastiškai įdomią istoriją. Noriu akcentuoti, kad leidykla su autoriais dirba labai pažangiai ir bet kuris, nulaikantis rankoje paišelį ar klaviatūros pelę, su jų pagalba gali parašyti romaną.
- Kodėl pavadinote knygą „Vilniaus plovas“?
– Pirmame knygos skyriuje tai išsamiai paaiškinu. Mūsų šeimoje skaniausiu patiekalu laikomas vestuvinis Taškento plovas. Jį verdame ypatingomis progomis – kai reikia ką nors papirkti arba prisijaukinti. Ir tas plovo skonių, aromatų siausmas veikia... Taip, pagalvojau, bus ir su romano pavadinimu, su plovu prisijaukinsiu krūvas skaitytojų. O Vilnius – gimiau Vilniuje ir mirsiu Vilniuje, gražiausiame mieste visoje galaktikoje.
- Istorijos detektyvui pasirinkote XIX a. pirmos pusės laikotarpį. Kodėl būtent šį? – O todėl, kad niekam neįdomus tas XIX amžius. Gal mokyklose per prievartą kišama XIX a. literatūra, kuri dabar yra oficiali klasika, ir yra to nenoro domėtis XIX amžiumi priežastis. Padarysime šį laikotarpį pačiu įdomiausiu. Jame po archyvų dulkėmis slypi tiek visokių istorijų...
Kodėl nesidomime? Galbūt tai Lietuvos ir Lenkijos santykių problema. Lietuviams problema yra ta, kad šviesiausi to laikotarpio žmonės buvo LDK lenkiškai kalbantys bajorai. Iš naujo kurdami lietuvių tautą, praradome juos – karių luomą, politikų luomą. Tai tautos bėda. Kaltos abi pusės – ir bajorai, paniekinę protėvių kalbą, ir mes, nepalenkę jų savon, lietuvybės pusėn.
Bet jeigu mes vadiname Adomą Mickevičių savu, tai teikimės priimti ir jo draugus filomatus, filaretus, Tomą Zaną. Jie visiškai tokie patys kaip Adomas Mickevičius. Antra, lenkai savo XX amžiaus brolžudiška politika labai pakenkė mūsų tautų santykiams, tačiau šiais neramiais laikais griežtas istorinis liepimas yra toks: mūsų tautoms būtina draugauti kiek galima glaudžiau. Mes turime būti pasiryžę mirti už Krokuvą, Lvovą, Kijevą kaip už Vilnių. Kitaip mūsų visų nebebus dėl tos amžinos grėsmės iš Rytų.
- Jūsų nuotykiniame romane veikia realūs istoriniai personažai, kita veiksmo plotmė – šie laikai. Ar ir šiuolaikiniai personažai turi savo prototipus?
– Taip, visi turi. Vienas toks stambus prototipas labai, kaip čia mandagiau pasakius, pajėgus švaistytis savo galūnėmis. Neramiai laukiu momento, kai jis perskaitys romaną. Aš pats stambus vyras, bet tas dar stambesnis ir dar iki šiol kiloja svarmenis. Reikės, matyt, pagriebus butelį nuvykti į svečius ir vyriškai atsiprašyti. Po velnių, dabar pagalvojau, vos vienas kitas romano personažas – mano vaizduotės vaisius. Bet prašyčiau vadinti mane rašytoju. Tai vis dėlto ne dokumentinis, ne istorinis mokslinis darbas. Yra tekste ir mano vaizduotės.
- Realus ir pagrindinis knygos veikėjas – tikras žemaitis Jonas Prosperas Vitkevičius. Kaip jį atradote, kuo jis Jus sudomino?
– Atradau jį susidomėjęs Azija. Nesveikai žaviuosi Azija, anksčiau vadinta Vidurine, dabar Centrine. Pavyzdžiui, Uzbekistane esu lankęsis keturis kartus. Tie kraštai kupini istorijų, o smagiausios jų – apie Didįjį žaidimą tarp britų ir rusų imperijų. Todėl labai nustebau Peterio Hopkirko knygose perskaitęs, kad keli žemaičių bajorai buvo įsisukę į šį reikalą – ir taip smarkiai, kad tapo pagrindiniais Didžiojo žaidimo herojais. Apie juos rašė „The Times“. Žemaičių J.P.Vitkevičiaus ir B.Grombčevskio veiklos mastai žvelgiant iš mūsų laikų – tiesiog neįtikėtini.
- Ar dabartyje matote tokio užmojo asmenybių?
– Mano galva, tokio galingo išsilavinimo, kokį gavo tie Vilniaus studentai, mes jau nebegauname. Tokio kaip tada garbės suvokimo, patriotizmo jausmo taip pat jau nebeturime ir, ko gero, nebeturėsime niekada. Nebent mus vėl ištiks eilinė istorinė katastrofa. Tada vėl atsiras pasionarijai ir vėl bus rašoma istorija. Dabartiniai laikai – tai kažkokios istorijos paraštės, netinkamos net vidutiniškam romanui...
- Gyvename sąmokslų laikais. Ar domitės jais, gilinatės, analizuojate?
– Sąmokslų laikai buvo visuomet. Tik kiekviena epocha susikuria savo žaidimo taisykles, be to, tobulėja klastos (visi mokosi iš istorijos) ir klastingų žmonių gimsta vis daugiau. Bet apie sąmokslus, regztus prieš du šimtus metų, lengviau rašyti, dabar apie juos daugiau žinoma, nors, kita vertus, viskas žinoma tik iš rašytinių šaltinių.
O gyvų liudininkų prisiminimai labai svarbūs. Man taip buvo su Vietinės rinktinės Mūrinės Ašmenos mūšiu ir po to vokiečių įvykdyta rinktinės karių decimacija. Rodos, ką tai tau reiškia – istorinis įvykis, ir tiek. O esu savaitę gėręs kanadietišką viskį su žmogumi, kuris stovėjo devintas decimacijos eilėje, todėl liko gyvas. Jis man pasakojo ir pasakojo. Nuo tada man Vietinė rinktinė gyva dėl to liudininko pasakojimo.
- Ar turite kūrybinių planų?
– Oi, planų turiu daug, kad tik gebėjimų ir metų užtektų. Jau sakiau – 8,5 knygos. Bent keturios rimtos ir mums beveik nežinomos istorinės asmenybės „rausia žemę kanopomis“ laukdamos savųjų romanų... Be to, knieti aprašyti giminės istorijas, išeitų maždaug 500 puslapių epukas. Giminės epas prasidėtų tame nelaimingame XIX amžiuje, kai du šimtus kilometrų ant rankų buvo nešamas generolo Inzovo karstas. Bet šis darbelis numatytas tam laikui, kai klaikiai išgarsėsiu ir galėsiu išdarinėti ką tik noriu.
