Kas juos sieja? Abu jie yra apie Indiją, vienas – vakariečio akimis, kitas – indo. Abi knygas iš anglų kalbos vertė viena geriausių ir produktyviausių Lietuvos vertėjų Danguolė Žalytė. Anykščiuose gyvenanti profesionali vertėja apdovanota PEN centro premija – 2007-ųjų Vertėjo krėslu.
Pati ne kartą keliavusi po Indiją, D.Žalytė interviu papasakojo, kuo panašios ir kuo skiriasi šios dvi knygos, apie tai, kaip „užsikrečiama“ šalimi, ką yra patyrusi kelionių po Indiją metu ir ką siūlytų pamatyti nuvykus ten tradicinių atostogų.
– Jūsų verstų knygų sąrašas daro didžiulį įspūdį. Ar verčiamų knygų pasirinkimas visada sąmoningas? Tarp jūsų išverstų knygų daug susijusių su Indija. Kas jus pačią sieja su šia šalimi?
– Knygų pasirinkimas nebūna sąmoningas. Imu, ką duoda. Esu išvertusi be galo daug šlamšto, tačiau, kai gyveni iš vertimų, negali būti labai išranki.
Nežinau, kas mane sieja su Indija, tik žinau, kada ir kaip tai prasidėjo. Man buvo penkeri, augau pas senelę, kaimo kultūros namuose buvo rodomas indų filmas „Ganga ir Džamna“ (2 serija). Įgarsinta rusiškai. Šitiek spalvų ir muzika, kuri pagavo tada ir nusinešė... ir tebeplukdo dabar.
Paskui ėmiau skaityti knygas apie Indiją, Indijos rašytojų knygas, pramokau hindi... Nuvykau, ir tas kraštas traukia kaip tada, kai penkiametė kiaurą naktį praverkiau dėl netyčia nušautos tauraus plėšiko mylimosios ir, žinoma, paties tauraus plėšiko... Turbūt traukia todėl, kad kitoks.
– Leidyklai „Tyto alba“ išvertėte didžiulio populiarumo sulaukusį Gregory Davido Robertso romaną „Šantaramas“, ką tik pasirodė Rohintono Mistry „Trapi pusiausvyra“. Ar galite palyginti šias knygas? Kurią versti buvo sudėtingiau?
– „Šantaramas“ – aukštoji komercija. „Trapi pusiausvyra“ – didžioji literatūra. Sudėtingiau turbūt buvo versti „Šantaramą“, ypač apie ginklus... O sunkiau – „Trapią pusiausvyrą“, nes, kai verčiau paskutinius trisdešimt puslapių, širdį sopėti pradėjo. Tiesiogine prasme. Negaliu, kai gulintį muša. Kai naikina (knygoje – ir fiziškai) mažus žmones, kurie nepajėgūs apsiginti.
„Šantaramas“ įdomus, pilnas mįslių ir paslapčių, viena atskleidžiama, atsiranda kita. „Trapi pusiausvyra“... net sunku pasakyti. Kiek gali pakelti žmogus. Ir kad lieka, kad svarbu tik gerumas. Kiek duodi, tiek tau lieka. Net kai nieko nebeturi. Vėl prisiminiau skiautinio istoriją, ir vėl nusmelkė širdį...
– Knygos apie Indiją: ar jos skiriasi nuo paviršutiniško įsivaizdavimo, kad Indija – nušvitusiųjų, dvasingų žmonių kraštas?
– Man atrodo, Indijos rašytojų knygos atspindi tikrovę. Jų herojai nei nušvitę, nei dvasingi. Ir indai nei nušvitę, nei dvasingi. Religingi – taip. Švenčių daug, dievybių daug, bet pastaruoju metu – nežinau, kaip buvo anksčiau – ir indai labiausiai garbina pinigus.
Esama šventyklų, į kurias nehinduistai neįleidžiami. Visuose turistų vadovuose rašoma. Cha. Tik pamojuok pluoštu rupijų, ir būsi įleistas. Pakliuvome kartą naktį į Kali šventyklą kažkur Tamil Nadu (2000 rupijų – ir kelias laisvas).
O Kanaka Durgos šventykloje, raginami policininkų lazdų, ilgai ropštėmės atitvertais takais paskui kitus maldininkus į padebesius, bet tempas buvo toks, kad deivės skulptūros pamatyti nepavyko, juolab kad uoli policininkė, pamačiusi mane, žioplą baltąją, tuoj čiupo už pakarpos, sudėjo rankas prieš krūtinę ir griežtai paliepė pakartoti „Mata ki džiai“ („Tegyvuoja motina, tai yra deivė“). Tačiau niekšas brahmanas manęs vis tiek nepalaimino, nors pinigus paėmė kaip didelis (juokiasi).
O Indijos televizijos uoliai reklamuoja stebuklingus Hanumano ar deivės Lakšmi medalionus, kuriuos užsisakęs, būsi turtingas, sveikas ir laimingas: neturi darbo – susirasi, sergi tu ar šeimos nariai – visi pasveiks, šeima bus darni, o pinigai byrės kaip iš gausybės rago (juokiasi).
– Ką iš tiesų verta atrasti Indijoje nuvykus tradicinių atostogų?
– Aš taip pabėgu nuo kompiuterio (juokiasi)! Žinoma, puiki gamta, įdomūs paminklai (turiu omeny ne neįtikėtiną bronzinių su tautiniais rūbais ir iškelta ranka ir mėlynų vakarietiškais kostiumais su atkištu į šviesią ateitį smiliumi ir knyga po pažastimi politikų stovylų gausą – dievaži, jų ten kaip priš…, kiekvienas menkiausias kaimeliūkštis pasistatęs, pravažiavome ne vieną fabrikėlį su dar nenudažytais valstybės vyrais, beje, atlikimo kokybė prilygsta nelabai gabaus trečioko lipdybai iš plastilino), saviti papročiai ir drabužiai. Dvasingumo ieškoti nepatariu, į ašramus važiuoti irgi: masinė hipnozė – baisus daiktas, lieki ne tik plikas, bet ir apkiautęs. Dvasingumą indai, beje, geriausiai išmoko kvailiams vakariečiams parduoti. O šiaip kiekvienas randa savąją Indiją. Daugeliui ji net nepatinka: skurdas, smarvė, nešvara. Kiekvienas randa tai, ko ieško.
– Ar daro įtaką verčiama knyga jūsų pačios gyvenimui? Ar galima „užsikrėsti“ jos nuotaika?
– Gera verčiama knyga visada daro įtaką. Man. Ir nuotaika galima užsikrėsti, ir atmosfera. Ir negalėti užmigti, ir verkti, ir ilgai galvoti, nors knyga jau išversta. Taip man buvo su „Trapia pusiausvyra“.
Visada įsigyvenu į verčiamą tekstą – tai ir yra mano tragedija, nes dažniausiai gaunu knygą, į kurią įsigyvendama, prievartauju save. Bet kitaip negalėčiau versti. Arba vertimas būtų beviltiškas. Taip yra buvę.
– Ar gali vertėjas nulemti knygos likimą – padaryti ją skaitomą arba ne?
– Ne, nemanau, kad vertėjas gali nulemti knygos likimą. Daugiausia, ką jis gali padaryti – nesugadinti, jei knyga gera. Ir neišsiduoti, kaip jam buvo bjauru dirbti, jei knyga prasta.
