Rašyti Jana Vagner pradėjo neseniai – vos prieš keletą metų. Jana mano, kad geram kūriniui reikalinga autoriaus per gyvenimą įgyta asmeninė patirtis. Tokią patirtį ji laiko nenuginčijamu pliusu. Pati Jana už viską labiau bijo prarasti galimybę kontroliuoti savo gyvenimą, todėl ją domina apokaliptinės temos, kai pasaulis aplink eina iš proto, o pats žmogus nebežino, ką darąs. Kokius tada sprendimus priimtų, kaip elgtųsi? Štai į tuos klausimus ji ir mėgino atsakyti (pirmiausia pati sau) kūrinyje „Vongo ežeras“. Knyga gimė palaipsniui jau minėtame žurnale. Jana tvirtina, kad gyvenimas persikėlė į feisbuką, o „ЖЖ“ liko tik tekstai. Panašu, kad toks bendravimo būdas kuria savitą stilių ir naujus tekstų žanrus.
Aptariantys Janos Vagner romaną „Vongo ežeras“ vienbalsiai teigia, kad šis kūrinys netelpa į vieno žanro rėmus. Tai katastrofų romanas – Rusijoje plinta nevaldoma gripo epidemija ir vilčių išgyventi neturi niekas. Vaistų nėra, žmonės miršta masiškai, kraštas tuštėja ir tik laiko klausimas, kada aplink neliks nė gyvos dvasios.
Dėl tos pačios epidemijos ir jos sukeltos situacijos romaną galima vadinti ir fantastikos. Kadangi pagrindiniai veikėjai nusprendžia gelbėtis bėgdami į pačią Rusijos šiaurę – nuošalų Karelijos kraštą – ir įsikurti medžioklės namelyje Vongo ežero saloje, o romano pagrindą sudaro kelionė, tai kūrinį galima vadinti ir kelio romanu.
Žinoma, kelionėje draugijos tyko daugybė pavojų – išdeginti kaimai, paslaptingos geležinkelių užkardos, atšiaurios gamtos pokštai ir dar atšiauresni žmonės, galintys padaryti viską, kad tik išgyventų. Taigi tai ir nuotykių romanas. Be to, reikia aplenkti laiką, jei epidemija bus greitesnė už keliaujančius, tikslo jie nepasieks. Kodėl gi ne trileris?
Viruso sukeltų padarinių aprašymas kaip iš siaubo žanro romano, net primena Stepheno Kingo stilių. Nuo epidemijos sprunkanti draugija irgi margaspalvė – trisdešimt šešerių Ania su paaugliu sūnumi, jos vyras Serioža, kelionėn pasiėmęs ir pirmą žmoną su sūneliu, bei pabėgimo idėją davęs Seriožos tėvas, buvęs profesorius, išmintingas ir drąsus senis, neatsisakantis išlenkti vienos kitos taurelės. Taip pat Seriožos draugai su žmonomis. Vieni keliauja nuo pat pradžių, kiti sutinkami kelyje. Štai tokia kompanija, kuri, suprantama, neišvengs nei santykių aiškinimosi, nei dviprasmiškų situacijų.
Taigi „Vongo ežeras“ dar ir psichologinis romanas. O kur dar vaizduotės lavinimas, kai skaitytojas klaus savęs: o ką aš daryčiau tokioje situacijoje, kaip elgčiausi, ką sugalvočiau? Nė vienas žanras nėra išgrynintas ir išbaigtas, bet to ir nereikia, nes Jana nesiekė parašyti aiškaus žanro romaną, ji tenorėjo pavaizduoti apokalipsę moters akimis ir savo kailiu pajusti pasaulio pabaigą. Pafantazuoti, kas būtų, jeigu... Ir ta Janos Vagner fantazija sulaukė didelio dėmesio ir nemažai gerų įvertinimų.
Mirtina nevaldoma epidemija – ne nauja idėja. Naujas tik požiūris – išsigelbėti galima bėgant, iki šiol dažniausiai su virusais buvo kovojama kitaip – moksliniais, fantastiniais būdais. Dar nauja ir tai, kad šią temą narplioja moteris, iki šiol apokalipsės buvo išskirtinai vyriškas reikalas.
Pagrindiniai veikėjai – Ania, jos paauglys sūnus ir vyras Serioža, Pamaskvio gyventojai, išgirdę apie epidemiją, iš pradžių stengiasi nepanikuoti, tačiau netrukus supranta, kad juos ištiko katastrofa. Seriožos tėvuko paraginti jie nusprendžia sprukti į pačią Rusijos šiaurę – Kareliją, kur Serioža turi medžioklės namelį – ir ten mėginti išgyventi. Serioža į kelionę pasiima ir savo buvusią žmoną Irą su sūneliu. Prie sutuoktinių prisideda Lionia su žmona Marina ir dukryte bei kelyje sutiktas Andriejus su šeima. Dar vėliau – gydytojas. Štai tokia gana gausi draugija priversta įveikti tiek kelyje pasitaikančius sunkumus, tiek savo tarpusavio santykių krizes ir mokytis ne tik būti drauge, bet ir išgyventi kritinėmis sąlygomis.
Buvusios ir dabartinės Seriožos žmonų bendravimas, šiaip moteriškos intrigėlės ir apskritai vyrų bei moterų santykiai, moteriškas situacijos matymas ir mąstymas užkabins skaitytojas. O kad romaną skaitytų ir vyrai, rašytoja aprašo kelionę, pasiruošimą, nuotykius ir įvairias kliūtis kelyje. Veikėjai galbūt vaizduojami kiek paviršutiniškai, santykiai neturi kulminacijos, tačiau nenorinčiam giliai klimpti į psichologinius niuansus skaitytojui tokio herojų vaizdavimo visiškai pakanka. Vaikai paminėti, tačiau veiksme nedalyvauja, jų tarsi nėra. Keista, kad mažieji ramūs ir nekaprizingi, o paauglys neturi nei draugų, nei prieštarauja suaugusiesiems. Žodžiu, ne maištininkas, o supratingas ir tylus vaikinukas.
Serioža protingas ir visada randantis išeitį iš susiklosčiusios padėties, jis nepakliūva į trintį tarp dviejų savo žmonų. Kur kas įdomesnis Anios portretas. Jana Vagner savo sukurtą personažą apibūdina kaip klasikinę atsiskyrėlę. Aniai nereikia kitų žmonių, kitais ji nesidomi ir nesugeba mylėti, išskyrus pačius artimiausius ir brangiausius. Šiaip ar taip, spalvingiausias ir įdomiausias veikėjas – Seriožos tėvukas: išmintingas, griežtas, o drauge ir jautrus seniokas. Romane svarstomos ir žmoniškumo, vertybių kitimo kritinėmis sąlygomis temos.
Vienas veikėjų nusprendžia, kad: „Tokiais laikais kaip šitie įprastos moralės normos nustoja galioti.“ Kitas prieštarauja: „Nors, patikėkite, kaip tik tokiais laikais moralinės normos ypač reikalingos.“ Kai kalbama apie išlikimą, vieni nužmogėja, kiti išlaiko žmoniškumo normas, o gal net dar labiau jas sutvirtina. Kad ir kaip liūdna, pirmuosius suprasti galima, o antraisiais lieka žavėtis. Šiaip ar taip, moralinės ir žmoniškumo temos nėra romano ašis, bet pamąstymui tinkamų epizodų pasitaikys ne vienas.
Visas romanas – tarsi plūduriavimas esmės paviršiuje: tiek veikėjai, tiek veiksmas vaizduojami paviršutiniškai, neapkraunant skaitytojo giliomis prasmėmis ir kapstymusi po psichologinius herojų paveikslus, ilgomis filosofijomis apie moralines normas ir žmoniškumą. Paviršiumi slysta ir romano siužetas – nors įtampos yra, tačiau viskas visada baigiasi neįtikėtinai sėkmingai: kai reikia degalų, pasitaiko degalinė, kai reikia nuvalyti nuo kelio sniegą, kaip tik naktį pro šalį važiuoja greideris, kai reikia gydytojo, jis kaip tik po ranka.
Nė vienas herojų nemiršta, nors keli atsiduria ties mirties riba, o tai keista, nes kelyje pasitaiko ne tik sudeginti kaimai, bet ir visiškai ištuštėję dideli miestai. Tokia visa apimanti ir naikinanti gripo epidemija, o štai iš herojų nė vienas nesuserga...
Galbūt kaip tik dėl išvardytų pastebėjimų knygą perskaitysite greitai ir neskausmingai. Moteris sudomins santykiai, o vyrai užkibs už moteriško katastrofos traktavimo. Iš tikrųjų tekstas gana asmeniškas ir grynai moteriškas, bet Jana Vagner ir sako, kad mėgino savo kailiu pajusti pasaulio pabaigą. Kaip jai tai pavyko, vertina skaitytojai, lieka tik paminėti, kad knyga susilaukė didelio dėmesio ir yra nominuota ne vienos kategorijos premijoms gauti.
Po darbų nuvargusiam žmogui ne visada reikia gilių ir varginančių apmąstymų, o štai beveik 400 puslapių apokalipsė – neįpareigojantis, tačiau šiek tiek psichologinis, šiek tiek įtemptas tekstas – privers ne tik šiurpti, bet ir atsipalaiduoti, ir spėlioti, ar vis dėlto nuo mirtino viruso bėgantys herojai pasieks tikslą. O kas tada? Ogi Jana Vagner rašo tęsinį.
