Gatvė be pavadinimo: darsyk apie gėdą dėl antisemitizmo

„Rašyti apie žydų žudynes Lietuvoje – nepadoru. Išleidęs knygą „Tamsa ir partneriai“ sužinojau, kad netgi vulgaru. Ir, deja, ne dėl tų pačių priežasčių, apie kurias Elisabeth Costello lūpomis kalba J.M.Coetzee. Kodėl man pačiam reikėjo tokios knygos?“, – kalbėjo Sigitas Parulskis Noridžo (Anglija) mieste šių metų birželio mėnesį vykusiame literatūros festivalyje „Worlds“. Lrytas.lt skaitytojams siūlome perskaityti visą S.Parulskio Anglijoje pasakytą tekstą.

Rašytojas S.Parulskis.<br>D.Umbraso nuotr.
Rašytojas S.Parulskis.<br>D.Umbraso nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Sigitas Parulskis

Jul 17, 2015, 10:55 AM, atnaujinta Oct 25, 2017, 5:55 PM

* * *

Pirmas žodis, kuris ateina į galvą pagalvojus apie šią temą – nepadorumas.

J.K.Coetzee‘s romane „Elisabeth Costello“ yra epizodas, kuriame pasakojama, kaip rašytoja E.Costelo skaito Paulo West‘o romaną „The very rich hours of count von Staufenberg“. Ten aprašoma Adolfą Hitlerį norėjusių nužudyti pagyvenusių karininkų egzekucija. Romano personažas taip pasibjauri natūralistiniais aprašymais, kad net pavadina visa tai nepadorumu. Nepadoru, nes tokių dalykų apskritai negali būti, o jeigu jau jie įvyksta, negalima jų demonstruoti, juos reiktų slėpti, kaip tai buvo daroma viso pasaulio skerdyklose, žinoma, jeigu žmogus nori išsaugoti sveiką savo psichiką. Rašyti apie žydų žudynes Lietuvoje – irgi nepadoru. Išleidęs knygą „Tamsa ir partneriai“ sužinojau, kad netgi vulgaru. Ir, deja, ne dėl tų pačių priežasčių, apie kurias Elisabeth Costello lūpomis kalba J.M.Coetzee. Kodėl man pačiam reikėjo tokios knygos? Gimiau Šiaurės Lietuvoje, mažo miestelio pakraštyje, dar tiksliau, buvusio dvaro teritorijoje, sename, dar skiedromis dengtame kumetyne gyveno gal bent dešimt valstiečių, darbininkų ir tarnautojų šeimų. Pietuose tyvuliavo ežeras, šiaurėje ant kalvos stovėjo malūnas, rytuose pro medžių viršūnes kyšojo dvigalvės istoristinės, neogotikos bruožų turinčios bažnyčios bokštai, o vakaruose – grafo Jano Pšezdeckio, buvusio dvaro šeimininko 1907 metais statytas bravoras – spirito varykla. Dar toliau į šiaurę, už vėjo malūno, kuris jau seniai negaudė jokio vėjo, krūmuose ir žolynuose glūdėjo senos kapinės. Dideli, nesuprantamais, kampuotais ženklais išmarginti antkapiai stovėjo pasvirę įvairiausiomis pozomis. Mes, dvaro vaikai, ten dažnai žaisdavome karo žaidimus. Kapines suaugusieji vadindavo žydkapiais. Tiesą sakant, žodis „žydkapiai“ skambėjo labai paslaptingai, beveik kaip žodžiai „piratai“ arba „lobiai“, nes pačių žydų miestelyje seniai nebuvo. Mes, vaikai net nežinojome, kad jie kada nors čia gyveno. Nei mokykloje, nei namuose niekad nebuvo apie juos kalbama. Tarsi tos kapinės būtų buvusios iš Egipto piramidžių ar graikų Akropolio laikų. 2010 metais, kaip tik tuo metu, kai Islandijoje išsiveržė ugnikalnis sunkiai ištariamu pavadinimu, viešėjau pas giminaičius Londone. Mano antros eilės pusbrolis Ernestas ir jo žmona Daiva, tuo metu dirbusi Lietuvos ambasadoje kultūros atašė pareigose, maloniai pasiūlė pagyventi ir pasivaikščioti po miestą, kuriame lankiausi pirmą sykį.

Vieną dieną užsukome į Karo muziejų. Lietuvoje muziejai labai silpni, dažniausiai susiję su vietine istorija, eksponatai skurdūs, nesvarbu, ar tai būtų dailės ar istorijos, ar koks nors kitokio pobūdžio muziejus. Nesileisiu į smulkmenas, bet vienas dalykas Karo muziejuje mane tikrai pribloškė, sujaudino ir galiausiai sugėdino.

Holokausto skyriuje pamačiau schemą, kur ir kiek žydų buvo sunaikinta Europoje antrojo pasaulio karo metu, ir toje schemoje radau netgi savo nelaimingą mažą miestelį iš Lietuvos šiaurės. Tik skaičiai ir faktai: 1160 žydų sunaikino naciai ir vietiniai pagalbininkai kolaborantai. Nežinau, kaip tai paaiškinti, bet pasijutau staiga demaskuotas. 45 savo gyvenimo metus nesidomėjau, vengiau, išsisukinėjau nuo šios temos, nes, ko gero, bijojau tiesos. Ir dabar ši tiesa buvo suformuluota ir pateikta sausais faktais.

Dabar man pačiam keista, kaip galėjo taip būti. Po 1990 metų, kai Lietuva atgavo nepriklausomybę, jau buvau skaitęs apie lietuvių dalyvavimą žudynėse, diskutavau, ginčijausi, bet vis dėlto, kalbėdavau taip, tarsi tai būtų tik mano privatus, asmeninis reikalas. Tarsi tik nuo manęs priklausytų, ar sutiksiu patvirtinti lietuvių dalyvavimą žudynėse, ar ne.

Bet tai, apie ką aš tik svarsčiau, jau buvo seniai suformuluota ir pakabinta muziejuje ant sienos. Velniškai akivaizdu, vieša, gėdinga. Man tai buvo šokas. Kažkas apsivertė galvoje. Ir baisiausias, nemaloniausias dalykas buvo gėda. Gėda, kad aš taip ilgai, kaip ir daugelis lietuvių, visokiais būdais išsisukinėjau nuo paprastos tiesos. Tą akimirką, Londono Karo muziejuje labai aiškiai supratau, ką reiškia krikščioniškoje mitologijoje populiarus švento Pauliaus nuotykis pakeliui į Damaską. Tų pačių 2010 metų rudenį porą mėnesių kaip Vilniaus rašytojas praleidau rezidencijoje Zalcburge. Vieno pokalbio metu vietinis rašytojas pasidomėjo, ar Lietuvoje yra kūrinių Holokausto tema. Tiesą sakant, prisiminiau porą autorių, bet tos knygos buvo rašytos seniai. O štai šiuolaikinėje, nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje tokių kūrinių apskritai neprisiminiau. Istorikai šį darbą dirbo jau seniai, o rašytojai – kažkodėl vengė.

Tą patį vakarą internete susiradau istoriko Arūno Bubnio tekstą, kuriame rašoma apie žydų naikinimą Lietuvos provincijoje. Kalbant apie holokaustą Lietuvoje dažniausiai būdavo minimi Vilniaus, Kauno getai, būdavo kalbama apie nacius, naikinusius žydus, tačiau apie tai, kokios skerdynės vyko provincijoje, ir apie tai, kad tose skerdynėse dalyvavo specialūs būriai, kuriuos sudarydavo keletas vokiečių ir kelios dešimtys lietuvių, man, kaip ir daugeliui, buvo labai mažai žinoma. Ir tik todėl, kad mes nenorėjome žinoti. Aš nenorėjau žinoti. Ir tam nenorui buvo sukurto palankios sąlygos.

Didžioji dauguma visuomenės iki šiol labai nenoriai apie tai kalba, o jeigu prabyla, tai dažniausiai remiasi tais pačiais argumentais: žydus šaudė vokiečiai nacistai ir keletas lietuvių išgamų, kurie galbūt buvo net ne lietuviai; dauguma žydų buvo komunistai ir kagėbistai, todėl jų naikinamas karo sąlygomis lyg ir pateisinamas; kai 1940 metais Lietuvą okupavo sovietų kariuomenė, kaip tik žydai su gėlėmis pasitiko sovietų tankus ir paskui labai aktyviai dalyvavo valdžios struktūrose, buvo sovietiniai agitatoriai ir politiniai vadovai, buvo tie, kurie prisidėjo prie lietuvių trėmimų į Sibirą ir pan. Dar vienas, labai keistas, bet galbūt nemažiau reikšmingas argumentas, kurį kartais girdėdavau ir iš savo motinos: žydai nukryžiavo Jėzų Kristų, dėl to ant jų galvų krito tokia baisi bausmė. Skaitydamas dokumentus ir atsiminimus apie žydų kankinimus, patyčias ir žudymus Lietuvoje, ne kartą susidūriau su šiuo argumentu. Kažkokiu paradoksaliu būdu lietuvio sąmonėje Jėzus Kristus netgi nebuvo žydas. Galbūt iš čia ir kilo idėja romane baudėjų būrį pavadinti apaštalais, suteikti jiems Jėzaus Kristaus mokinių vardus.

Žinoma, tai literatūra, bet man reikėjo tokios formos, reikėjo tam tikro religinio konteksto, nes jis Lietuvoje anuo metu buvo labai stiprus. Net ir sovietmečiu lietuviams religija buvo viena iš pagrindinių tapatybės ir pasipriešinimo okupacijai formų. Dar svarbesnę reikšmę lietuvio savimonei turėjo lietuvių kalba, taigi kartu – ir literatūra.

Prasidėjus Lietuvos išsivadavimo iš Sovietų imperijos Sąjūdžiui, poezija, dainos, reiškė daugiau nei ginklai. Sąjūdžio mitinguose kalbas sakydavo poetai ir rašytojai, tai yra, pagrindiniai lietuvių kalbos žinovai ir kūrėjai. Žinoma, dabar literatūros ir jos kūrėjų reputacija jau nebe tokia, bet vis dėlto parašyti knygą lietuviškai apie lietuvius, dalyvavusius žydų žudynėse, man atrodė svarbus sąmoningumo aktas. Ir ne tik man pačiam, bet ir visai bendruomenei.

Štai tokia romano „Tamsa ir partneriai“ atsiradimo genezė.

Kodėl nutariau rašyti tokį romaną? Vakaruose viskas tarsi jau parašyta, sukurta daug filmų, išleista daugybė atsiminimų, ir aukos, ir budeliai jau po žeme. Pirmiausia mane tiesiog svaigino galimybė kalbėti apie tai, kas Lietuvoje yra beveik tabu. Rašyti tema, kuri rizikinga, nemaloni, su kuria reikia grumtis kaip kad Jokūbas grūmėsi su angelu. Ir dar nepradėjęs rašyti jau žinai, kad mažiausiai liksi raišas, o palaiminimo galiausiai ir visai negausi.

Ką daryti su žudynėmis, apie kurias pasakoja ir budeliai, ir aukos? Kaip pasielgti su J.M.Coetzee‘s minimu nepadorumu? Ar iš tiesų mes ko nors pasimokome iš praeities klaidų, o jeigu pasimokome – ar tampame geresniais žmonėmis, ar dar gudresniais, sunkiau nubaudžiamais šunsnukiais? Deja, buvau kaltinamas ne dėl to, kad aprašiau egzekucijas, o dėl to, kad apskritai ėmiausi temos, žydšaudžių temos.

Susilaukiau įvairiausių priekaištų: kad žydai man sumokėjo, kad šmeižiu savo tėvynę, – galbūt kaip tik dėl to vienu iš epigrafų pasirinkau Julian‘o Barnes‘o eilutę „Didžiausias patriotizmas yra pasakyti savo šaliai, kada ji elgiasi negarbingai, kvailai, žiauriai“.

Knyga buvo sutikta prieštaringai. Viena vertus, man buvo suteiktas 2012 metų Tolerancijos žmogaus titulas. Kita vertus, buvau apšauktas išdaviku, Holokausto industrijos atstovu ir pan. Man buvo siūloma rašyti apie homoseksualus (tai reiškia, kad rašau pigiomis temomis), buvo priekaištaujama, kodėl nerašau apie sovietų nužudytus lietuvių rezistencijos dalyvius, kodėl nerašau apie žydus kagėbistus ir pan.

Didžiausias priekaištas, kurio sulaukiau iš rimto literatūros kritiko – mano romane nėra atgailos, todėl jis nenuoširdus ir tėra tik Holokausto industrija. Tiesą sakant, man nepriimtinas toks požiūris, kad literatūra apskritai privalo ką nors daryti: atgailauti, smerkti, teisinti, kad ji turi būti ideologiškai angažuota.

Šiaip ar taip, įsitikinau, jog Lietuvoje gyvuoja nuostata, kad jeigu rašai žydų žudynių tema, sieki kažko nešvankaus: pinigų, dėmesio, nepelnyto populiarumo. Beje, mano galva, rašytojui siekti populiarumo ir gauti atlygį už darbą nėra jokia nuodėmė. Tiesiog Lietuvoje labai stipri mąstymo tendencija – žydų temos geriau neliesti. Jeigu jau jos imiesi – tu kaltas bet kokiu atveju. Atgaila sudėtingas dalykas. Viešai, pabrėžtinai atgailaujantis žmogus visuomet įtartinas, nes atgaila – labai vidinis, subtilus jausmas. Kaip ir gėda. Nuo tada, kai pamačiau schemą Londono muziejuje, kai perskaičiau skaičius, mane lydėjo gėdos jausmas. Beje, mano mėgstamas lenkų rašytojas, didžiąją dalį sąmoningo gyvenimo praleidęs emigracijoje Witoldas Gombrowiczius yra sakęs, kad nesvarbu, kokių kompleksų turi rašytojas, svarbu, ar tuos kompleksus jis sugeba paversti kultūros faktu.

Aš nežinau, ar man mano gėdą pavyko paversti kokybišku kultūros faktu. Vieni žmonės kaltę ir gėdą paverčia agresija, kiti, genami tokių išgyvenimų, pasuka sąmoningumo keliu. Aš tikrai negaliu pasakyti, ar mano knyga tik dar vienas statistinis laimėjimas, ar vis dėlto sąmoningumo, tikresnio santykio su būtimi ženklas? Nežinau. Dėl atgailos... Skaičiau nemažai dokumentinės medžiagos, žudynėse tiesiogiai dalyvavusių lietuvių apklausų protokolus, mane stebino tai, kad jokios atgailos ten neradau. Pavyzdžiui, ištrauka iš žydus šaudžiusio asmens apklausos: „Pirmoje atvarytų žydų grupėje buvo apie 30 žmonių. Į juos šaudėme iš 20 m. Mūsų grupė tą kartą sušaudė apie 300 žmonių, daugiausia vyrų. Ėmėme sušaudytų žydų daiktus. Aš paėmiau du lagaminus, kuriuose buvo du vyriški kostiumai, vienas vyriškas paltas. Chromo auliniai batai, moteriškų suknelių, vyriškų viršutinių ir apatinių baltinių, atraižų moteriškiems paltams, du laikrodžiai – vienas rankinis ir vienas kišeninis – ir kiti daiktai, kuriuos nuvežiau namo.“ Konstatavimo, abejingos statistikos stilius. Jokios atgailos. Abejingumas, pats baisiausia dalykas – visiškas abejingumas. Taip ir norėjau pavaizduoti žudikus. Režisierius Peteris Brookas atliko įdomų eksperimentą: davė studentui perskaityti ištrauką iš Peterio Weisso pjesės apie Osvencimą „Kvota“ (eksperimentas vyko septintajame dešimtmetyje). Ištraukoje aprašomi ką tik nužudytų žmonių kūnai. Studentas skaitė įsijautęs, jo susijaudinimą pajuto ir pagavo auditorija.

Kito studento paprašė perskaityti dramos „Henrikas V“ ištrauką apie Azenkuro mūšį, kuriame vardijami žuvę anglai ir prancūzai. Studentas darė mėgėjams būdingas klaidas: skaitė pakiliai, patetiškai, nevykusiai dėliojo akcentus. Auditorija klausėsi išsiblaškiusi.

Paskui režisierius paprašė Osvencimo aukų keliamus įspūdžius panaudoti įsivaizduojant žuvusiuosius Azenkuro mūšyje, įsisąmoninti, kad jie irgi buvo ne literatūriniai personažai, bet gyvi žmonės, tokie pat gyvi kaip ir Osvencimo aukos, kaip ir mes. Kai studentas dar sykį skaitė W.Shakespeare‘o tekstą, auditorija jau buvo dėmesinga, nes ir skaitovas, pajutęs emocinį ryšį su publika, skaitė paprastai ir teisingai. Po šio eksperimento Peteris Brookas suformuluoja svarbius klausimus: kiek laiko turi praeiti, kad lavonas taptų istoriniu lavonu? Po kiek metų žudynės tampa romantiškos?

Ką iš tiesų literatūra gali – priminti, prikelti prisiminimus, susieti juos su šiandieninio žmogaus jausena, atgaivinti santykį su praeitimi, su kančia ir atgaila? Kad tie prisiminimai nebūtų nepadorūs, kad rašytojas nebūtų įtariamas noru pasipelnyti iš tragedijos? Tiesą sakant, visas mūsų gyvenimas yra nuolatinis pasipelnymas iš mirusiųjų. Mes parazitai, gyvenantys ant protėvių kaulų, ir nieko čia nepakeisi.

Šiuolaikinis žmogus visais įmanomais būdais vengia kančios. Tiesą sakant, nežinau, ar iš tiesų kančia turi apvalomosios, gydomosios galios. Pavyzdžiui, Rusija, jos žmonės be galo daug iškentėjo II pasaulinio karo metais. Bet neatrodo, kad jie būtų supratę, kokia nelaimė nuolat kentėti, jie iki šiol žvangina ginklais ir grasina visiems, kas tik drįsta nesutikti su jos agresyvumu. Atrodytų, daug kentėjęs žmogus turėtų būti supratingesnis, sąmoningesnis, geriau suvokti artimo kančią, bet gali būti ir atvirkščiai. Daug kentėjęs žmogus gali tapti dar baisesnis, dar žiauresnis, jis gali tapti kerštingas ir pagiežingas. Per knygos pristatymą Tolerancijos centre Vilniuje išgirdau klausimą, ar turiu draugų žydų. Nieko negalėjau atsakyti. Neturiu žydų draugų, bet negalėjau rasti atsakymo, kodėl? Vėliau supratau. Visi jie mirę – 1941 metų rugpjūčio 25 dieną visus mano potencialius draugus sušaudė ir užkasė netoli mažo miestelio Lietuvos šiaurėje. Kitoje miestelio pusėje nei jų protėvių kapai su apgriuvusiais antkapiais.

Frances A.Yates knygoje „The art of memory“ pasakoja apie mnemotechnikos principą. Jis gana paprastas – žmogus, norėdamas įsiminti kokią nors informaciją į jam gerai žinomas vietas sudėlioja vaizdinius, kuriuos reikia atsiminti, ir paskui, mintyse eidamas per tas vietas, nesunkiai atgamina didelius informacijos kiekius. Ten, kur žmogus gimsta ir užauga, dažniausiai ir būna ta vieta, kurią jis labai gerai pažįsta.

Tarkime, kad Obelių miestelis kaip tik tokia vieta mano atmintyje, gerai pažįstama vieta, deja, joje trūksta vaizdinių, trūksta tūkstančio žydų, kurie iš to miestelio buities ištrinti, bet iš mano atminties, vadinasi, ir būties žemėlapio niekur nedingę.

Tiesą sakant, po viso to, ką pasakiau, jaučiu negerą prieskonį burnoje. Tarsi nerčiausi iš kailio pasirodyti nuoširdus, bet aš netikiu rašytojo nuoširdumu. Rašytojas retai būna nuoširdus, jis net negali būti nuoširdus, ypač, jeigu nori būti geras rašytojas. Jis tą nuoširdumą tik eksploatuoja, nepasiduoda jam. Pasinaudoja nuoširdumu kaip stilistine priemone. Bet vieną nemalonų ir keistą dalyką, galbūt tik silpnutę nuojautą vis dėlto užčiuopiu: energijos šiam tekstui atsirasti, – kartoju, tai tik nuojauta, – vis dar tebeteikia giliai manyje rusenantis antisemitizmas ir baimė, ir gėda tai pripažinti. P.S. Mano mama tebegyvena miestelio pakraštyje, buvusio dvaro teritorijoje. Jai greitai aštuoniasdešimt, stropiai lanko bažnyčią, mėgsta žiūrėti TV serialus, užjaučia visus pasaulio varguolius ir nelaiminguosius. Neseniai lankiausi pas ją, kalbėjomės apie gatves – jai nepatinkąs šalia esančios gatvės pavadinimas. Sakau jai, o jeigu šią gatvę pavadintume Žydų gatve? Juk netoliese kaip tik ir žydų kapinės, be to, jų čia tiek daug gyveno prieš karą. Mama pažiūrėjo į mane, lyg būčiau pasakęs didžiausią kvailystę. Na, ką tu čia dabar kalbi, pasakė ji ir numojo ranka. Iš tiesų, ką aš čia dabar kalbu. 2015 m. gegužės 15 d. Vilnius

Esė parašyta Noridžo rašytojų centro ( www.writerscentrenorwich.org.uk) užsakymu ir perskaityta Noridžo mieste šių metų birželio mėnesį vykusiame literatūros festivalyje „Worlds“, kurio tema buvo „Reputacija“. Esu dėkingas kultūros atašė Jungtinėje Karalystėje Ritai Valiukonytei, Lietuvos kultūros institutui ir vertėjui Romui Kinkai už galimybę dalyvauti puikiame renginyje.

S.P.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.