Režisierius Mindaugas Karbauskis repetuoja naują M.Ivaškevičiaus pjesę apie L.Tolstojų Maskvos V.Majakovskio teatre. Būsimoji premjera jau skelbiama kaip ypatingas teatro įvykis.
Dabar 42 metų M.Ivaškevičius rašo pjesę Lietuvos nacionaliniam dramos teatrui, kuris pakvietė bendradarbiauti su vengrų režisieriumi Arpadu Schillingu. Tai bus spektaklis apie šiandienį karą, o pjesės turiniui turės reikšmės ir aktorių improvizacijos, kurios vyko paskutinę birželio savaitę.
M.Ivaškevičius taip pat neseniai grįžo iš Japonijos, kur jo filmas „Santa“ buvo rodomas Europos kino dienų programoje.
Pokalbį su M.Ivaškevičiumi pradėjome nuo kitos jo kelionės, vykusios pernai rugsėjį. Tada V.Majakovskio teatras Kaliningrade vaidino M.Karbauskio spektaklį „Kantas“, o dramaturgas lankėsi savo pjesės herojaus gimtinėje.
„Esu buvęs Kaliningrade paauglystėje ir studijų Vilniaus universitete metu – dešimtojo dešimtmečio pradžioje, – pasakojo M.Ivaškevičius. – Iš paauglystės atsimenu, kad buvome prie I.Kanto kapo katedros kampe, pati katedra tada buvo griuvėsiai be stogo, viduje augo medžiai. Dabar katedra atstatyta, įkurtas muziejus.
Anuomet man Kaliningradas atrodė neapsakomai klaikus, žmonės gyveno ant griuvėsių. Praėjusį rugsėjį, kai buvau su teatru, nuėjau į tas pačias vietas. Kur buvo apleista, dabar parkai, krantinės su suoliukais, promenados, kavinės.
Miestas ne tik vizualiai pasikeitė. Ar to miesto šaknys apsivijo ten gyvenančius žmones, ar jie ten šaknis suleido. Ir patį miestą jo gyventojai linkę vadinti Kenigsbergu, ne Kaliningradu. I.Kantas – jų pasididžiavimas.
Įdomus reiškinys. Kažkuo panašūs esame mes, Vilniuje gyvenantys. Esame naujakuriai mieste, kurio tikrieji gyventojai panašiu kaip ir Kenigsberge metu buvo arba išžudyti, arba pasitraukė.
Kaliningrade žmonės kėlėsi gyventi į nekenčiamų priešų miestą, toks ir buvo požiūris į kiekvieną akmenį – čia fašistų. Taip įsivaizduoju.
Vilniaus atveju požiūris buvo kitoks. Atvykusieji gyventi į Vilnių sugebėjo greitai tapti sąmoningais savo miesto piliečiais ir jį prisijaukinti. Bet mes – kaip ir kaliningradiečiai – esame nauji gyventojai senuose mūruose.
Laukiu, kada pradėsime leisti šaknis į tą miestą, kada suprasime, kad ne nuo mūsų jis prasidėjo – tai buvo ir žydiškas, ir lenkakalbis, įvairių kultūrų miestas. Ir visos Vilniuje gyvenusios tautos turi savo kultūrinį klodą, iki kurio mes ne tik kad neprisikasėm, bet dar ir nekasėm.“
– Kad turėtumėte rašyti pjesę apie I.Kantą – Eimunto Nekrošiaus idėja, noro statyti spektaklį apie Kazimierą Pakštą buvo beveik apsėstas Rimas Tuminas. Taip atsirado jūsų pjesė „Madagaskaras“. O ar kas pasakė – rašyk apie L.Tolstojų?
– Kai išėjo „Kanto“ premjera Maskvoje, M.Karbauskis kažkaip liūdnai pasakė: „Turbūt nieko daugiau nebeparašysi V.Majakovskio teatrui.“
Kodėl ne, atsakiau. Tada neištariau L.Tolstojaus vardo, bet jau buvau susidomėjęs jo gyvenimo drama po to, kai per „History Channel“ pamačiau dokumentinį filmą.
Po kurio laiko parašiau Mindaugui, kad pjesė galėtų būti apie L.Tolstojų. Mindaugas: „O aš kaip tik apie „Aną Kareniną“ galvoju. Reikia susitikti.“
Ir tai buvo labai gera idėja. Mat dabartinė mano pjesė „Rusiškas romanas“ nėra „Anos Kareninos“ klasikinė interpretacija, kai daromos scenos iš romano dialogų. Ėmiau situacijas, kurios L.Tolstojaus trumpai aprašytos, iš jų dariau dideles scenas.
Labai gerai turėti režisierių, kuris kartu su tavimi mąsto. Toks partneris dramaturgui – dovana. Rašiau, vis siųsdavau Mindaugui, po sceną, po dvi, jis komentuodavo.
Jau buvo aiškus aktorius, kuris vaidins L.Tolstojų, aktorius buvo nuvažiavęs į Jasnaja Polianą, kur Tolstojų šeimos gyventa. O aš rašau ir laikau intrigą – apie L.Tolstojų kalba žmona, sūnus, veikia jo personažai, bet jis pats nepasirodo, palieku finalui. Mindaugas ištarė: „Ir finale tegu nepasirodo.“
Iš tikrųjų! Esu dėkingas Mindaugui už tas dvi idėjas: susieti su „Ana Karenina“ L.Tolstojaus gyvenimo dramą, kuri pranoko jo parašytas dramas, ir paslėpti patį L.Tolstojų.
Taip pat dėkingas E.Nekrošiui už komentarus, kai rašiau „Kantą“. Tai jam patarus pjesėje veikia ne tik vyrai, bet ir moterys – dukterėčia, vienuolės. “Kanto“ aktorės irgi žino, kam dėkoti už vaidmenis.
– Ar reikia drąsos, noro rizikuoti, kai rašai pjeses apie realiai gyvenusius garsius žmones? Ypač kai prototipas iki šiol jaudina žmonijos protus, daug kas turi savus įsivaizdavimus, kaip iš tikrųjų būta?
– I.Kantas, iš dalies ir A.Mickevičius (pjesės „Mistras“ personažas. – Red.), – jau pakankamai saugiai nutolę genijai, kurių gyvenimas nebekelia aistrų. Net idėjos, kuriomis jie gyveno, buvo daug sykių perdirbtos, įgavo naujus pavidalus.
Dėl L.Tolstojaus – pamatysime. Suvokiau riziką. Filmas apie jį buvo tik mažas kabliukas. Paskui metus su trupučiu ruošdamasis rašyti susirinkau didžiulę krūvą knygų ir tekstų iš interneto – L.Tolstojaus, apie L.Tolstojų. Prirašyta begalė.
Iš tų tekstų Jasnaja Polianos dvare visus kambarius atmintinai žinojau. Ir buvau ten praėjusią vasarą. Tie kambariai tada man dar buvo negyvi, daug nereiškė. Paskui skaitai ir matai, kas vyko kambaryje su terasa, kas balkone, kas pirmame aukšte. Kiekvienas kampas įgauna reikšmę ir emociją.
Tas pat ir dėl I.Kanto namo buvo. Aš jį pats susikūriau iš mažų aprašytų detalių ir labai aiškiai iki šiol jį įsivaizduoju: nusileidimą į rūsį, duris, laiptus, kabinetą, svetainę, valgomąjį. Turbūt neišvengiama matyti geografiją tos erdvės, apie kurią rašai.
O jei kalbėtume apie I.Kanto namą, ten dabar tramvajaus bėgiai. Kaip man dievagojosi vietiniai rusai, tas namas buvo nugriautas dar iki 1944 metų, patys prūsai neišsaugojo.
– Kaip jūs žiūrite į reiškinį, kai menininkai atsisako bendradarbiauti su Rusija?
– Sakyčiau, reikia atskirti, su kuo nebendradarbiauti. Labai pritariau, kai pernai Lietuvos rusų dramos teatras atsisakė dalyvauti Sankt Peterburgo festivalyje „Baltijskij dom“ dėl to, kad kaip tik išvakarėse festivalio rengėjai pasirašė laišką, kuriuo Rusijos menininkai pritarė V.Putino politikai.
Su žmonėmis, kurie toje šalyje kolaboruoja su valdžia, nereikia turėti nieko bendra.
Jei sakytum, kad neturėsi nieko bendra su Rusija, nes ji yra blogis, tai reikštų palikti vienus tuos Rusijos žmones, kurie yra opozicijoje ir savo tėvynėje laikomi „tautos priešais“.
Jei galima skleisti kitokią nuomonę ar menu daryti poveikį, tegu minimalų, tai verta daryti pačioje Rusijoje, o ne pritarinėti iš Vilniaus ar Ukrainos.
Pjesė „Rusiškas romanas“ turbūt bus mano paskutinis darbas Rusijoje, Maskvoje, tokioje, kokia ji yra šiandien. Nebent atsirastų galimybė politiniam kalbėjimui, o to labai sunku tikėtis.
Yra, tarkime, „Teatr.doc“ ir kiti maži nevalstybiniai teatrai, kurie, nors ir persekiojami, vejami iš patalpų, daro gana radikalius dalykus.
Įsivaizduokite, jei toks represuojamas teatras pakviestų bendradarbiauti. Negi atsakysi: „Ne, aš su rusais nenoriu turėti reikalų.“
– Kokia buvo situacija, kai rašėte apie L.Tolstojų V.Majakovskio teatrui?
– Tuo metu jau vyko mitingai Maidane, bet dar ne kruvini. Buvau ten nuvykęs. Tai buvo ne antirusiškas renginys, o vidinė revoliucija, kurioje dalyvavo ir daug rusų, jie kalbėjo nuo Maidano scenos. Didžioji dalis kalbų Maidane skambėjo rusiškai.
Paskui pradėjo lietis kraujas, buvo atplėštas Krymas. Aišku, jaučiau vidinį diskomfortą. Bet V.Majakovskio teatras – vienas didžiųjų Maskvos teatrų, iš kurio niekas nepasirašė rašto, pritariančio V.Putino politikai.
Pats buvau nusiuntęs į teatrą laišką, mandagiai paprašiau, kad nepasirašytų to Rusijos menininkų kreipimosi, pritariančio Rusijos valdžios veiksmams dėl Ukrainos. Sakiau, kad tuo atveju nebeturėčiau jokios moralinės galimybės bendradarbiauti. Nemanau, kad jiems tai turėjo įtakos, bet jie liko nuošaly nuo „Krym naš“ isterijos.
Kitas dalykas: supratau, kad jei L.Tolstojus gyventų šiandien, jis būtų pagrindinė rakštis Rusijos valdžiai. Tad ką aš čia mąstau ir svarstau? Turiu personažą, kuris buvo milžiniškas savo laiko autoritetas, ir reikia tam autoritetui leisti veikti šiandien.
L.Tolstojui neįtiko jokia valdžia, tuo labiau autoritarinė, ir jis jai neįtiko. Caras jį tiesiog kentė, nes tokio autoriteto jis negalėjo paprasčiausiai nušauti ant tilto, būtų kilusi revoliucijos banga.
– Bet pjesę parašėte apie šeimą.
– Gal ne visai. Pagaliau taip gali atrodyti Lietuvoje. O Rusijoje šiandien viskas yra politika. Net keiksmažodis yra politika. Ir klasikos interpretavimas.
Būdamas ne Rusijoje net nesuvoki, kuriuo kampu gali tai sistemai neįtikti.
Antra vertus, nenorėjau rašyti pjesės, kuri iš karto būtų pasmerkta. Jeigu nori kalbėti, tai daryk išmintingai.
Rašytojo kūryba – tarp kino ir teatro
M.Ivaškevičius (g. 1973 m. Molėtuose) – Lietuvos prozininkas, dramaturgas, kino scenaristas, režisierius.
1991–1997 m. VU Filologijos fakultete studijavo lietuvių
filologiją. Dirbo įvairiose redakcijose.
Išleido novelių knygą „Kam vaikų“, romanus „Istorija nuo debesies“ ir „Žali“, pjesių knygas „Artimas“, „Madagaskaras“, „Artimas miestas“, „Mistras“, „Išvarymas“.
1998 m. debiutavo kaip dramaturgas. Studijoje „A Propos“ režisavo du dokumentinius filmus: „Einu“ (1999 m.) – apie rašytoją V.Mykolaitį-Putiną ir „Punsko novelės“ (2000 m.) – apie Lenkijos lietuvius. Sukūrė scenarijus trumpametražiams filmams „Mano tėvas“ (2007 m.), „Tėve mūsų“ (2010 m.), juos režisavo. Pastatė vaidybinį filmą „Santa“.
M.Ivaškevičiaus kūryba versta į lenkų, vokiečių, slovėnų, prancūzų, rusų, baltarusių, italų, anglų kalbas.
