Kaip ir visi Vitgenšteinų vaikai, Paulis labai kentėjo nuo geležinių nepermaldaujamo tėvo gniaužtų. Muzika buvo vienintelis jo išsigelbėjimas, tačiau prie sprendimo tapti pianistu dar ilgai liko prikibęs abejonių šleifas. Pirmajame pasauliniame kare praradęs dešinę ranką, Paulis ryžtasi tęsti pianisto karjerą. Jis užsakinėjo Sergejaus Prokofjevo, Maurice’o Ravelio, Paulio Hindemitho koncertus kairiajai rankai ir orkestrui. Šie užsakymai buvo bene vieninteliai veiksmai, kuriais pianistas mėgdžiojo tėvą... Vis dėlto nepaisant gabumų ir išskirtinės kilmės, Paulio Vitgenšteino gyvenimas visą laiką buvo kova dėl pripažinimo.
Romano autorė Lea Singer, pindama herojaus vidinės ir išorinės biografijos gijas, leidžia pamatyti istorinius, politinius, muzikinius įvykius iki Pirmojo pasaulinio karo ir epochą po šios katastrofos. Skaitytojas daug sužino apie meną bei kultūrą anuometinės Europos aplinkoje, galėjusioje sau leisti plačius, paprastų žmonių gyvenimo būtinybių nevaržomus mostus, apie karo netektis ir nuniokojimus.
Knygos autorė Lea Singer (tai – kūrybinis slapyvardis, tikrasis vardas yra Eva Gesine Baur) gimė 1960 m. Vokietijoje. Ji yra kultūros istorikė, beveik dvidešimties knygų autorė. L. Singer studijavo kultūros istoriją, literatūrą ir muzikos istoriją bei teoriją. Rašytojos kūrinių pagrindas glaudžiai susijęs su muzikos ir kultūros istorija, remiasi muzikos pasaulio asmenybėmis.
Lrytas.lt pateikia romano ištrauką, kurioje pavaizduotas vienas Paulio Vitgenšteino gyvenimo momentas, kai pianistas galėjo groti dviem rankomis.
1911 metų vasaris
Nepasakysi, kad jis nebuvo pasiruošęs. Paulis Vitgenšteinas buvo įspėtas iš visų pusių. Anksčiau, kai ratelis dar buvęs mažesnis, ištverti būdavę lengviau, o dabar apie du šimtai liudininkų matydavo tokį negailestingą elgesį su vienu iš kokių dvylikos per vakarą.
Kai kurie kandidatai apsipildavo ašaromis. Jis, senasis ceremonmeisteris, tujinantis visus išrenginėjamuosius, kuo ramiausiai pareiškė, kad juk gerai, jei nemalonę ištverti išmoks šiame uždarame ratelyje. Tai užgrūdinsią. O apie tai, kad čia vyksta, niekas neišplepėsiąs. Pauliui pasakojo, kad kartkartėmis būdavę akimirkų, kai visi susirinkusieji sulaikę kvapą ir apstulbę įsistebeilydavo į kurį nors bebarzdį jaunuolį, parodžiusį tai, apie ką jie nė nenutuokė. Vis dėlto kitokios scenos būdavusios dažnesnės. Tačiau žinančiųjų bendruomenė vis tiek suplūsdavo kas savaitę.
Paulis Vitgenšteinas šiam rateliui priklausė dar visai neilgai, tačiau jo jau paklausė, ar būtų pasirengęs pasirodyti visiems ir atlikti viską, ko reikalauja ritualas.
Trečiadienį pusę penkių jam įžengus į saloną ten nebuvo likę nė vienos laisvos vietos. Per rubino spalvos toršerų gaubtus skverbėsi šviesa, kokią Paulis buvo matęs tik viešbutyje Orient. Dauguma svečių pusbalsiu šnekučiavosi laikydami rankose putojančio vyno taures. Paulio ausis pasiekdavo angliški, prancūziški, rusiški, lenkiški, vokiški, itališki, švediški sakiniai. Matė mergaičių veidus lūkesčio pilnomis akimis, vyresnes, tarsi išbadėjusios atrodančias damas, impulsyviai rūkančius ir kitokius, apatinę lūpą laižančius, vyrus.
Tarnas ant sidabrinės lėkštės nešiojo programėles. Svečiai godžiai studijuodavo, kas jiems bus pasiūlyta. Tyla, stojusi jiems susėdus, net aižėjo.
Pirmoji į stipriai iš viršaus apšviestą salės dalį, į kurią nukrypo visų žvilgsniai, įžengė gal Paulio amžiaus mergina. Jos suknia buvo uždara, kūno spalvos. Eleganciją ji buvo apsivilkusi tarsi šarvus. Staiga Paulis įsivaizdavo ją nuogą. Tos merginos pamoka visad būdavo prieš jo. Jis niekad neišdrįso jos užkalbinti. Šalia pavardės programoje buvo įrašyta F. Ch. Op. 28. Nr. 15. Tai buvo suprantama visiems.
Kai po paskutinių akordų ji atsistojo, nuo kito fortepijono galo pasigirdo mokytojo krėsle sėdėjusio, irgi apšviesto, Lešetickio balsas:
– Apie ką galvojai skambindama Lietaus preliudą?
– Apie… apie lietų, nesiliaujantį lietų, kaip krito lašai, kai Šopenas žiemą Maljorkoje, Valdemosos vienuolyne…
– Ačiū, – nutraukė Lešetickis. – Tavo galvoje – atvirukas. Dėl to ir skambini atviruką, skambini, kas visiems pažįstama. Nieko naujo, nieko išjausto, tik tūkstančius kartų reprodukuotą, nieko nebejaudinantį motyvą. Jei skambindama Šopeno Barkarolę galvoji apie Venecijos gondolininkų dainas, nes jos yra pavadinime, pabrėžiu – pavadinime, rezultatas bus suvenyrų kičas.
Šviesos kūgyje stovinti pianistė smūgius priėmė panarinusi galvą, nepratardama nė žodžio.
– O kiekvieną garsą turėtumei skambinti taip, – tęsė Lešetickis, – tarsi jis šiame kosmose skambėtų pirmą kartą. Tas garsas turi būti tavo. Unikalus. Nepakeičiamas.
Pianistei atsisėdus tarp žiūrovų šalia Paulio jos akys buvo drėgnos. Paulis matė virpančias jos rankas, pajuto, kad jos kūnas dreba. Ją įskaudindamas Lešetickis suaižė šarvus. Ji buvo arti ir beginklė. Dabar buvo proga.
Paulis ja nepasinaudojo. Tėvas taip dažnai pasakodavo, kaip merginosi Poldi, kad, nors to ir nepasakydamas, aiškiai parodė: pirmasis pasirinkimas turi būti teisingas.
Lešetickio muzikos salėje klausytojų dėmesys vibravo.
Su Šumano elegija Vakarą iš Fantastinių pjesių pasirodė antrasis mokinys, jo pečiai, atrodė, tuoj suplėšys fraką. Elegiją jis paskambino be klaidų, glotniausiai nupoliruotą. Lešetickis vienu mostu nutraukė aplodismentus:
– Taip, girdėjom, tu šiandien laimėjai fechtuodamas. Betgi elegija nėra triumfo šūksnis, tai rauda. Svarbu ne padaryti įspūdį, svarbu, kad kiekvienas garsas būtų įspūdis. Taip, girdėjom, tavo pirštai miklūs. Tavo galvą valdo pirštai. O visų gerų pianistų pirštus valdo galva.
Paskui priėjęs prie mokinio ir jį apkabinęs nusijuokė.
– Gera žinia tau kaip dvikovininkui: štai kodėl pianistui blogiau prarasti ne pirštą, o galvą.
Pauliui tas sakinys nuskambėjo baisiau už bet kokią kritiką.
Prieš ateinant trečiajam kandidatui svečiai tarsi gavę ženklą ėmė šnibždėtis; prie jo pavardės paskelbtas kūrinys aiškiai niekam nebuvo žinomas: ten buvo parašyta „F. L.: A magyaruk istene“. Tai, kad pavadinimas skliausteliuose buvo išverstas, Vengrijos dievas, o kompozitorius veikiausiai buvo Ferencas Listas, nelabai padėjo.
Mokinys atrodė kaip saimirių beždžionėlė, kostiumą jis ne dėvėjo, o ištvėrė. Buvo matyti, kad drabužį pasiskolino. Prieš pradėdamas groti saimiris pusę minutės sėdėjo rankas padėjęs ant kelių, žvelgdamas į niekur. Paskui pakėlęs kairę ranką pradėjo groti. Kad dešinioji per visą kūrinį buvo padėta ant dešiniojo kelio, matė visi. Bet to nesigirdėjo. Garsas su žmonėmis patalpoje sugebėjo daryti viską, juos glostė, plakė, suėmė, paleido, vėl tapęs stipresnis prieš užgesdamas stipriai sugniaužė kiekvieno širdį. Tyla.
Atsistojęs Lešetickis tepasakė „Ačiū“. Atsikrenkštė. Paskui jo veidas dingo didelėje kaip servetėlė nosinėje.
Savo žodį jis tarė tik po kavos pertraukėlės:
– Žinote, kad niekad negiriu to, kas gerai. Taip ir turi būti, tad kritikuoju tik tai, kas blogai. Tačiau Marekas paskambinęs Listą mums parodė, ką sakė pats Listas: tai baisu, netgi jam pačiam kliudo, kad pianistas turi dvi rankas. Fortepijonu skambinama ne dviem vienetais, o vienu – iš dviejų rankų. Jei skambinantis fortepijonu prisimena, kad turi dvi rankas, jis gerai nepaskambins. Dabar patyrėte, kaip viena ranka gali pakeisti kitą. Dabar suprantate, kad stygius tampa iššūkiu ir gali tapti įkvėpimu.
Paskui Paulis Vitgenšteinas nebūtų galėjęs pasakyti, kas dar pasirodė ir kaip Lešetickis juos įvertino.
Kitas dvidešimt koncerto minučių salėje buvo tik jo kūnas. Mintyse sukosi paskutinis mokytojo sakinys.
Stygiaus Paulis nepažinojo. Niekas Vitgenšteinų namuose jo nepažinojo, jei nekalbėsime apie šilumos ir prisilietimų stygių.
Koncertas kairiajai rankai / Lea Singer; iš vokiečių kalbos vertė Kristina Sprindžiūnaitė. – Vilnius : Sofoklis, 2015. – 472 p.
