2004 m. pasirodė jo pirmasis trileris „Įtariamasis“ („Tyto alba“, 2014 ), kuriame pasakojama apie psichoterapeutą Džo O’Lofliną, kenčiantį nuo Parkinsono ligos.
Vėliau M. Robothamas išleido dar 10 trilerių, laimėjo dvi Nedo Kelly premijas (Ned Kelly Award), dukart buvo nominuotas Detektyvų autorių asociacijos skiriamai „Plieninio durklo“ premijai (CWA Steel Dagger Award), taip pat pelnė dvi „Auksinio durklo“ (CWA Gold Dagger Award) nominacijas.
Michaelo Robothamo knygos išverstos į 23 kalbas ir išleistos daugiau kaip 50 šalių.
Užsienio spauda ir kritikai „Naktiniam keltui“ negaili pagyrimų:
„Naktinis keltas“ – kvapą gniaužianti, širdį verianti ir sielą draskanti knyga.“ (Val McDermid)
„Michaelo Robothamo personažai, galima sakyti, veržiasi iš knygos puslapių – jis rašo taip, kad net ir perskaičius knygą, galvoje be perstojo skamba įtaigus ir nerimo kupinas pasakotojo balsas. Jis išties nusipelnė vietos geriausių trilerių rašytojų galerijoje.“ (Peter James)
„Šachmatai – ko gero, pati tinkamiausia metafora Robothamo kūrybai. Ir „Naktiniame kelte“ jis nepadarė nė vieno klaidingo ėjimo.
Skaitytojai dažnai manosi žiną, kokie autoriaus ketinimai, bet Robothamas taip gudriai mus vedžioja už nosies, kad belieka su pasitenkinimu pripažinti pralaimėjimą.“ (The Courier Mail)
Šiame interviu australų rašytojas pasakoja darbą su garsenybėmis, apie tai, už ką žmonos draugės jį pavadino „jautriausiu šių laikų vyru“, ir savo nakties košmarus. - Jūsų knygų personažai yra sudėtingi ir spalvingi. Jiems būdingi atpažįstami žmogiški bruožai ir trūkumai, darantys juos įsimintinus. Iš kur traukiate tokius personažus? Jie sukurti remiantis Jūsų patirtimi ar tėra vaizduotės kūrinys? O gal tiek viena, tiek kita?
– Visi personažai gimsta mano vaizduotėje, bet kurdamas jų išvaizdą dažnai pasiskolinu kai kuriuos savo pažįstamų bruožus ir juos sumaišau. O kartais personažų išvaizdą nusižiūriu nuo žmonių, atsitiktinai užsukusių į kavinę, kurioje mėgstu dirbti.
Nematomo bendraautorio darbas buvo puiki praktika – išmokau įsiklausyti į kito žmogaus istoriją ir pažinti jo charakterį. Kiekviena garsenybė, kuriai padėjau rašyti autobiografiją, vartojo tam tikrus posakius, pasižymėjo savitu humoru jausmu, žodynu ir kalbos ritmu. Man reikėjo visa tai perteikti taip tobulai, kad autobiografijoje neliktų jokių mano pėdsakų.
Lygiai taip pat aš žiūriu ir į grožinę literatūrą – mano kuriami personažai gyvena vaizduotėje, bet man jie yra tokie pat realūs kaip ir bet kuris žmogus, su kuriuo teko dirbti.
- Jūsų trileriuose sutinkame nemažai moterų. Ir nors dažnai moterys tampa nusikaltimo aukomis, sukuriate išsamius jų portretus, todėl skaitytojas nejučia su jomis susitapatina, ima jaudintis dėl jų. Kaip jums pavyksta taip įtaigiai perteikti moterišką mąstyseną?
– Dažnai rašau apie moteris ir paaugles, atsidūrusias pavojuje, bet anaiptol ne visoms iš jų baigiasi liūdnai. Palyginti su dauguma detektyvų, aukų skaičius mano knygose yra gerokai mažesnis. Aš labiau gilinuosi į psichologinius aspektus ir kuriu įtampą lėtai, akcentuodamas nežinią ir tiksinčios bombos pojūtį, o ne aprašinėdamas prievartos ir kankinimų scenas.
Bet grįžkime prie moteriško mąstysenos. Man pasisekė, kad turėjau galimybę dirbti su tokiomis garsiomis moterimis kaip Geri Halliwell ir Lulu. Būtent jos išmokė mane žvelgti į pasaulį moterų akimis. Visi mano trečiojo trilerio „Naktinis keltas“ įvykiai pasakojami Ališos Barbos – jaunos indų kilmės policininkės, dirbančios Londone – lūpomis. Pasirodžius šiai knygai, mano žmona pasakė: „Žinai, mano draugės mano, kad tu pats jautriausias šių laikų vyras, bet aš žinau tiesą...“
- Esate parašęs vienuolika trilerių, bet dėl trečiojo, „Naktinio kelto“, iki šiol netyla diskusijos. Sakykit, ar „Naktinis keltas“ yra trečioji serijos „Džo OʼLoflino ir Vinsento Ruizo bylos“ dalis, ar atskira knyga?
– Mano trilerius galima vadinti savotiška serija, bet galima skaityti ir atskirai. Visose knygose pasirodo tik vienas personažas – Vinsentas Ruizas. Pradėjęs rašytojo karjerą, neplanavau rašyti serijos, bet šią nuostatą teko pakeisti, ir aš radau kompromisą – pasiskolinęs antraeilį veikėją iš ankstesnės knygos padarydavau jį kitos knygos pasakotoju.
Prie Džo OʼLoflino grįžau tik ketvirtojoje knygoje – tada, kai kilo šiam personažui tinkama idėja. Taip viskas ir prasideda – man šauna knygos idėja, o tada aš paklausiu savęs: „Kas geriausiai papasakotų šią istoriją?“
- Mėgstate rašyti pirmuoju asmeniu. Knygoje „Įtariamasis“ įvykius sekėme Džo OʼLoflino akimis, „Amnezijoje“ istoriją pasakojo Vinsentas Ruizas, o „Naktiniame kelte“ – moteris. Ar sunku buvo persiorientuoti?
– Džo OʼLoflinas ir Vinsentas Ruizas man buvo tarsi seni draugai, kuriuos pažįstu ne vienus metus. O Ališa Barba, perspektyvi 28-erių metų policininkė, buvo it šviežio oro gūsis. Mano žmonai teko susitaikyti su faktu, kad ištisus metus buvau užmezgęs romaną su šita moterimi. Rašydamas „Naktinį keltą“ jaučiausi taip, lyg gyvenčiau jos gyvenimą, lyg man pačiam būtų 28-eri... - Kodėl Jums taip patinka pasakoti istorijas pirmuoju asmeniu?
Esu 15 autobiografijų bendraautoris – padėjau rašyti knygas įvairioms garsenybėms, politikams, žvaigždėms ir psichologams. Kiekvienam iš jų būdinga savita kalbos maniera, savitas požiūris į pasaulį, ir man reikėdavo tai perteikti knygose. Šis principas galioja ir rašant trilerius.
Mano sugalvoti personažai irgi pasižymi savitu charakteriu ir unikaliu balsu, man jie yra it gyvi, tik gyvena mano galvoje. Įsivaizduokite, kad jūs mažytis sėdite man ant peties ir šnabždate savo istoriją į ausį. (Taip, suprantu, kad tai skamba beprotiškai...)
Ilgą laiką pasakojimą taip ir konstruodavau, bet penktajame trileryje „The Wreckage“ išbandžiau šį tą nauja – skaitytojo laukia net kelios skirtingos perspektyvos ir siužetinės linijos. Galima sakyti, pats sau mečiau iššūkį. Čia taip keistai pasireiškia mano ambicijos – pasižadėjau niekada nerašyti dviejų panašių knygų. Aš noriu, kad jose visada būtų kas nors nauja, nenoriu, kad skaitytojas atsipalaiduotų...
- Išanalizavus visą seriją, akivaizdu, kad psichologas Džo OʼLoflinas yra pagrindinis jūsų herojus. Kiek jame slypi paties Michaelo Robothamo?
– Iš visų mano personažų Džo OʼLoflinas turi daugiausia mano bruožų, mes netgi to paties amžiaus. Abu turime dukterų. Panašios ir mūsų politinės bei socialinės pažiūros. Džo yra drąsesnė mano paties versija. Jis yra daug teisingesnis ir kantresnis. Myliu visus savo personažus, bet, prisipažinsiu, juos negailestingai kankinu. Kas žino, galbūt tokiu būdu bandau apsiginti nuo savo asmeninių demonų?
Beveik visi mano košmarai susiję su dukterimis. Nuolat sapnuoju, kad jos pateko į pavojų ir pabundu, jausdamas raminamą žmonos delną sau ant krūtinės. Tokiomis akimirkomis jai sakau: „Turiu užmigti ir jas išgelbėti.“
- Viena ypatybe Džo OʼLoflinas išsiskiria iš kitų: jis serga Parkinsono liga, kuri vis labiau užvaldo jo mintis ir sukelia vis daugiau fizinių problemų. Ar specialiai siekėte išskirti jį iš kitų, „apdovanodamas“ liga?
– Kai pradėjau plėtoti Džo charakterį „Įtariamajame“, neplanavau prie jo grįžti kitose knygose.
Maniau, kad rašau atskirą romaną. Nenorėjau herojaus, kuris gali visus nugalėti, išgerti daugiau nei bet kas kitas ir ramiai po to išvažiuoti. Džeisonas Bornas ir Džeimsas Bondas yra veikiau komiksų herojai, o ne tikri žmonės.
O man patiko mintis, kad pagrindinis veikėjas yra apdovanotas nuostabiu protu, bet serga nepagydoma liga, yra nepaprastai talentingas, bet turi trūkumą, kurio negali pakeisti. Jį kurdamas galvojau apie Stepheną Hawkingą – didžiausią mūsų kartos genijų, prirakintą prie invalido vežimėlio, – ir Muhammado Ali kovą su Parkinsono liga. Džo OʼLoflinas turi įveikti bėdas remdamasis savo protu, nes kitokių ginklų jis neturi.
- Ponas Parkinsonas, kaip savo ligą vadina Džo, veikia ne tik jį patį, bet ir jo šeimą. Be to, Džo visada stengiasi padėti žmonėms, atsidūrusiems pavojuje, ir ši savybė galiausiai sugriauna jo santuoką. Džo pacientai ir jį supantys žmonės dažnai tampa nusikaltėlių aukomis arba atsiduria pavojuje, to neišvengia ir pats Džo. Ar ne per didelė našta vienam žmogui?
– Esu rašytojas ir dažnai skaudinu man patinkančius personažus, verčiu juos iškęsti baisiausius dalykus. Vargšo Džo daliai teko Parkinsono liga, byranti santuoka ir nelengva užduotis užauginti vaikus. Jis – geras žmogus, kurį užklupo sunkumai ir kuris tiesiog negali atsisakyti, kai kam nors prireikia jo pagalbos.
Jei rašydamas „Įtariamąjį“ būčiau žinojęs, kiek laiko man teks praleisti su Džo, nebūčiau leidęs jam taip anksti susirgti Parkinsono liga. Be galo užjaučiu visus, sergančius Parkinsono liga, bet būtent Džo labui slapta tikiuosi, kad greitai bus išrasti vaistai nuo šios ligos...
- Beveik visų Jūsų psichologinių trilerių veiksmas vyksta Britanijoje. Aprašote vietoves taip įtaigiai, kad skaitytojui susidaro įspūdis, jog puikiai jas pažįstate. Kodėl pasirinkote būtent Britaniją?
– Gyvenau Londone beveik dvylika metų – tada dirbau žurnalistu britų dienraščiuose ir padėdavau garsenybėms rašyti autobiografijas. Todėl man nesunku rašyti apie Jungtinę Karalystę. Žinoma, aš pastebėjau, kaip pasikeitė Londonas nuo tų laikų, kai ten gyvenau. Būtent todėl naujausios savo knygos „Užsimerk“ (Close your Eyes) veiksmą perkėliau į Somersetą.
- Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?
– Klausiate, ar turiu hobį? Aš rašau. Ką veikiu savaitgaliais? Rašau. Ką veikiu laisvalaikiu? Rašau. Bet jei kartais pričiupsite mane išeinantį iš darbo kabineto, greičiausiai aš eisiu pasivaikščioti į paplūdimį arba skaityti knygos...
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
