Baltarusių rašytoja S.Aleksijevič ketvirtadienį, kai ją pasiekė žinia apie garbingiausios literatūros premijos skyrimą, nesitikėjo, kad ją pasveikins Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka.
„Tikiuosi, kad mūsų valdžiai kas nors paaiškins, kas yra Nobelio premija, ir kad bus kokia nors reakcija, nors ir atsargi“, – Minske kalbėjo S.Aleksijevič.
Matyt, taip ir atsitiko – A.Lukašenka vis dėlto pasveikino disidentę rašytoją, neretai kritikuojančią jo autoritarinį režimą.
„Nuoširdžiai džiaugiuosi dėl jūsų sėkmės, – sakoma A.Lukašenkos pranešime. – Labai tikiuosi, kad jūsų apdovanojimas pagelbės mūsų valstybei ir baltarusių tautai. Jūsų kūryba nepaliko abejingų ne vien baltarusių, bet ir daugelio pasaulio šalių skaitytojų.“
Ukrainoje baltarusio ir ukrainietės šeimoje gimusi S.Aleksijevič šiuo metu gyvena Baltarusijos sostinėje Minske. Ji ten nėra plačiai žinoma – kai kurių nuomone, tėvynėje jai stinga pripažinimo dėl dygaus charakterio ir atsisakymo tapti šalies literatūros pagrindinės srovės dalimi.
Nė viena iš jos knygų, parašytų rusų kalba ir nagrinėjančių opias Antrojo pasaulinio karo, sovietinio karo Afganistane ir Černobylio branduolinės katastrofos temas, nėra leidžiama Baltarusijoje, kuriai A.Lukašenka vadovauja geležiniu kumščiu.
– Ar jūs jaučiate neapykantą rusų pasauliui? – Minske žurnalistai paklausė 67 metų S.Aleksijevič.
– Kai žmonės turi tokių fanatiškų idėjų, jie jų ieško visur. Kai kurie rašo, kad aš nekenčiu ir baltarusių tautos.
Manau, kad niekas nemėgsta tiesos. Aš sakau tai, ką galvoju.
Mano giminės iš tėvo pusės – baltarusiai. Aš ketvirtos kartos kaimo mokytoja.
Mano prosenelis mokėsi kartu su Jakubu Kolasu. Jaučiu, kad tai mano žemė.
Mano motina – ukrainietė. Aš labai mėgstu Ukrainą. Kai buvau Maidane, mačiau Dangiškosios šimtinės nuotraukas. Stovėjau ir verkiau.
Tai nėra neapykanta. Sunku būti sąžiningam mūsų laikais. Reikia nepasiduoti paklusnumui, kurio visuomet tikisi totalitarinė valdžia.
Kartkartėmis perskaitau knygą „Nacistų sąžinė“. Ji apie tai, kaip fašizmas atėjo į vokiečių gyvenimą. Mašina dirbo labai galingai. Galingai spaudė primityvius mygtukus. Ir per 10 metų jie sukūrė visai kitą tautą.
Klausiau tėvo, kaip jie tai išgyveno. Jis man sakė tik tai, kad buvo labai baisu. Likti žmogumi visada labai baisu ir visada sunku. Reikia turėti tvirtumo.
– Koks rusų pasaulis jums patinka, o koks nepatinka?
– Aš iki šiol negaliu suprasti, ką jie turi omenyje. Aš myliu rusų pasaulį. Gerą, humanitarinį. Tą, kuriam iki šiol lenkiasi visas pasaulis. Literatūrą, didžiąją muziką, baletą.
Bet aš nemėgstu Lavrentijaus Berijos, Josifo Stalino, Vladimiro Putino, Sergejaus Šoigu pasaulio. Tai ne mano pasaulis.
– Ko moko knygos?
– Pasaulyje yra ne tik knygos. Yra ir Biblija, ir Pranciškus Asyžietis, ir Antonijus iš Surožo. O žmogus vis dėlto nesikeičia.
Bet norisi manyti, kad šis tas keičiasi.
Nors įvykiai Donecke mane išgąsdino: kaip greitai iš žmogaus pabėga kultūra ir išlenda žvėris. Jei mes mesime savo darbą, bus dar blogiau: „Vargas man, jei aš liausiuosi pamokslauti.“
– Ką manote apie neapykantą tam tikriems Vakarų pasaulio ypatumams, kurių vis daugiau atsiranda šiuolaikiniame gyvenime?
– Kalbant apie priešinimąsi Vakarams, kuris itin būdingas Rusijai, aš manau, kad to neliks, kai nuo scenos nulips šių laikų lyderiai. Ši neapykanta nebūdinga visuomenei – nei rusų, nei baltarusių. Tai vis putos, kurias sukėlė politikai.
Tokiame pereinamame pasaulyje gyvensime dar ilgai. Mes buvome pernelyg naivūs praėjusio amžiaus 10-ojo dešimtmečio pabaigoje, kai manėme, kad išsyk tapsime laisvi. Tai neįmanoma.
Lygiai taip pat anksčiau žmonės manė, kad perskaitę Aleksandrą Solženicyną jie apsivalys. O žmones tuo metu žudė traukiniuose...
O pats sunkiausias socializmo palikimas – traumuotas žmogus. Todėl, kad lageryje išsigimsta ir budelis, ir auka.
– Ar dalyvausite sekmadienį vyksiančiuose Baltarusijos prezidento rinkimuose ir už ką balsuosite?
– Aš neisiu į rinkimus, bet jeigu eičiau, tai balsuočiau už Tacjaną Karatkevič. Dėl moteriško solidarumo, dėl to, kad matau normalų veidą, girdžiu normalią leksiką, kurios negirdžiu iš vyrų politikų.
Nežinau, kas už jos slypi, kokie pinigai, bet manau, kad tai būtų naujas mūsų gyvenimo posūkis.
– Kodėl neisite į rinkimus?
– Mes su jumis gi žinome, kas laimės. Žinome, kad laimės Aliaksandras Lukašenka. Jis greičiausiai surinks 76 procentus balsų.
Jis pažiūrės į visuomenės nuotaikas ir nustatys, kiek procentų jam reikia.
– Ar reikėtų boikotuoti rinkimus?
– Boikotuoti jokiu būdu negalima. Jei boikotuotume rinkimus, A.Lukašenka gautų daugiau galimybių.
– Kam išleisite pinigus?
– Aš už premiją perku laisvę. Ilgai rašau knygą. Penkerius ar šešerius metus.
Dabar galėsiu ramiai dirbti ir negalvoti, kur uždirbti pinigų.
– Kokioje Baltarusijoje jūs norėtumėte gyventi?
– Aišku, norėčiau gyventi šalyje, panašioje į Skandinavijos šalis ar bent jau į Baltijos valstybes. Turiu omenyje jų gyvenimo lygį. („Tut.by“, BNS, ELTA, LR)
S.Aleksijevič knygų yra ir lietuviškai
S.Aleksijevič gimė 1948 metų gegužės 31 d. Ivano Frankivske (Ukraina) kariškio šeimoje. Rašytojos tėvas – baltarusis, motina – ukrainietė. Kai tėvas demobilizavosi iš armijos, Aleksijevičių šeima persikėlė į Baltarusiją.
2000-aisiais rašytoja dėl Baltarusijos prezidento A.Lukašenkos politikos buvo priversta palikti šalį. Didžiąją dalį laiko ji gyveno Paryžiuje ir Berlyne, o 2011 metais grįžo į Baltarusiją.
Labiausiai išgarsėjo S.Aleksijevič meninės dokumentinės prozos knygos „Karo veidas – ne moteriškas“, „Cinko vaikinai“, „Černobylio malda“, „Second hand“ laikai“. Lietuviškai išleistos dvi S.Aleksijevič knygos – „Paskutinieji liudytojai“ ir „Černobylio malda“.
