Aišku, kiti žmonės namuos šiek tiek trukdo. Bet kas gi netrukdo? Koks vyras pasakys, kad jam netrukdo žmona? O pripranti...
Prie kitų kultūrų irgi reikia priprast. Moterims lengviau – vyrai po kultūros renginių grįžta į namus išvis be kultūros. Jei prie to pripranti, visa kita – juokai...
Mano pozicija
Bet nesielvartauju aš dėl tų dalykų. Jei mano kultūra aukštesnė – arabai sulietuvės. O jeigu aukštesnė anų – tai ko man nervintis ir kam man saugot prastesnę saviškę?
Dabar anie dar nesikeikia rusiškai. Bet ne kasdien aš ir skleidžiu savo kultūrą. Nežinia, kaip bus po metų...
O kol kas stengiuos, kad čia būtų kuo daugiau rytietiškų patogumų, todėl kieme išverčiau priekabą smėlio – padariau nedidelę sacharą. O įjungęs ventiliatorių net smėlio audrą sukeliu.
Kaimynė šnypšdama šliaužia pro šalį.
– Gyvatė! – rikteliu.
Kaimynas bliauna ant kalno mūrus.
– Asilas, – rodau.
Gera vietinė fauna – svečiai jaučiasi kaip namie, klajoja po naują dykumą.
– Bim bam, – juokiasi.
– Bum, – sakau.
Jie suklūsta.
– Bum bum, – paaiškinu.
Vis tiek žiopso, lyg nesuprastų.
– Vyras prašo, kad susprogdintumėt kaimyno mašiną, – išverčia žmona.
– Kodėl? – klausia klajoklių vadas.
„Todėl, kad ana gražesnė už manąją“, – atsakyčiau, jei būčiau tikras, kad arabai jau perėmę mano kultūrą. Bet gal dar anksti?
„Todėl, kad tokia Alacho valia“, – atsakyčiau, jeigu pats būčiau perėmęs anų kultūrą. Bet gal man dar trūksta?
Tai atsakau paprastai:
– Aš rūpinuos jūsų laisvalaikiu. Noriu, kad turėtumėt širdžiai mielų pramogų.
Jie aiškina, kad arabų yra visokių, o jie – ne tokie. Nusipaisto iki tiek, kad ima tvirtinti, neva jie tokie pat žmonės kaip mes.
Aš ir nustebęs, ir pasipiktinęs.
– Tai kaip jūs praturtinsit mūsų kultūrą?
Naktį išvežu smėlį, o rytą pasakau aniems, kad tai tebuvęs miražas. Aš geras. Bet nereikia manęs erzint.
Kaimynų pozicija
Vakare susirinkom pas Mažiulį, kuris turėjo specialų aparatą ir palaikė nuolatinį ryšį su kosmosu, taigi buvo geriausiai informuotas.
– Dar visai neseniai tų pabėgėlių nė nebuvo, – niurzgė Didžiulis. – Visi žmonės mylėjo savo šalis.
– Gėjų irgi nebuvo, – priminė Mažiulis. – Vyrai moteris mylėjo...
Visi susimąstėm: ar būti pabėgėliu – mada ar iškrypimas?
– Tai tradicinė orientacija, – nusprendė Mažiulis. – Sveikas arabas visados orientuosis į Europą. Ta gražesnė.
– Vargšė Europa visai nusigaluos, – krimtosi Didžiulis.
Nuliūdę žvelgėm į vakarus.
Laimė, kertėj tyliai burbuliavo aparatas, reikėjo tik lukterti, kol Mažiulis pasikraus. Ir netrukus tas įraudo, blykstelėjo akutėm.
– Viskas bus gerai, – tarė. – Kai Europoj europiečių liks mažuma, dauguma čia paskelbs Europos Islamo valstybę. Europiečiai gi bėgs Afrikon ir ten sukurs gerovės valstybes, o paskui ir jų bendriją. Tada į turtingą Afriką ims plūsti nuskurdę islamistai iš Europos. Tuščion Europon grįš mūsiškiai ir atkurs viską taip, kaip buvo.
Ateitis prašvito. Bet tarėmės, kaip dabar išgyvent.
– Štai jūs sakot, sunku prie kitataučių priprast, – kalbėjo Didžiulis. – O aš ir prie savo žmonos nepriprantu. Man atrodo, ji kito tikėjimo.
– Visos moterys tiki, kad mes, vyrai, galim negert, – guodė Mažiulis. – Ir mes turim gerbti jų tikėjimą. Bet sykiu privalom laikytis ir savo papročių.
Visi pagarbiai pakėlėm stiklines.
– Pabėgėlių srautas pakeis Europos veidą, – dūsavo Didžiulis.
– Taviškio niekas nebepakeis, – ramino Mažiulis. – Tu ir prie ruso, ir prie lietuvio surūgęs. Ir prie arabo toks pat liksi.
– Aš noriu kalbėti lietuviškai.
– O kam to reik? Kai suarabėsim, gi patogiau bus arabiškai.
– Aš nebepriprasiu, – niurzgė Didžiulis.
– Tu prisimink, kiek metų prie mobiliojo telefono nepripratai. Bet kai įsiminei, ką spaust, – patiko. Ir internetas patiktų, jei išmoktum prisijungt.
– Atstok, piktoji dvasia! – žegnojosi Didžiulis.
Bet Mažiulis drąsiai žvelgė į ateitį.
– Arabų papročiai tau irgi patiktų, – sakė jis. – Bobos nebeturės teisės balso pakelt... Tai ar gali būt didesnis patogumas?
Visi pralinksmėjom. Bet pakilo kertėj snaudęs Gražulis.
– Aniems draudžiama degtinę gert.
Visus nelyg žaibas trenkė.
– O aš manau, kruopelę lietuvybės per visas negandas išsaugosim, – tarė Mažiulis..
– Būtent tą kruopelę? – pasitikslino Gražulis.
– Ta giliausiai....
Ramiau tapo.
Kita pozicija
Netiesa, kad aukštos pareigos keičia žmogų. Paskirtas Europos namų durininku nėmaž nepasipūčiau, likau, koks ir buvęs: griežtas, bet teisingas.
O arabai gudrūs: nuo rūstaus mano žvilgsnio prisidengia vaikais, kaip skydais.
– Negražu, – baruos. – Vaikus ne dėl to darom.
Kas tau klausys... Beldžia skydais į duris.
– Europa uždaryta, – skelbiu. – Sanitarinė valanda. Turim iškuopti jūsiškių paliktas šiukšles, išvalyti aikštes, geležinkelio stotis... Ateikit po metų.
– Mes norim gyventi geriau! – rėkia tie.
– Už kokius nuopelnus?
Matau, jie net nesupranta klausimo.
– Europos centre gyvena tokie lietuviai, – pasakoju. – Prieš daugel metų jie nusipelnė gyventi geriau, o ir šiandien dar negyvena. Ir nieko! Ir taip galima.
Prisiminęs, ko mane daugsyk mokino Lietuvoj, pats pamokau:
– Geriau gyvensit, kai geriau dirbsit.
– Dirbti mums nėr kada, – niurna jie. – Kariauti reik.
– Kariaukit savaitgaliais ir po darbo, – nurodau. – O nuo aštuonių iki penkių tai jau būkit malonūs, padirbkit. Europoj mes būtent taip elgiamės. Išbandykit mūsų modelį. Gal ir savo kraštuos imsit gyventi gerai.
Anie labai stebisi mano žodžiais..
– Kariaujat ir kariaujat... Ir kaip jums neįgrysta? – stebiuos ir aš. – Va mes, europiečiai, atkariavom penketą metų ir jau septyniasdešimt – ilsimės. Geriau smarki liūtis, nei kasdienės darganos... Nuobodu namie sėdėt? O jūs aprenkit savo moteris gražiais drabužiais – ir nušvis buitis.
Jeigu aš nuo ryto lig vakaro matyčiau tik juodais škurliais apvyniotas mumijas! Bėgčiau, kur akys veda...
– Degtinės išgertumėt, – patariu. – Miražų pamatytumėt.
Dar nežinia, kas blogiau: alkoholikas ar alachoholikas? Bet pasidalint abejonėm nedrįstu – galvą nupjaus.
– O su kuom jūs kariaujat? – klausiu. – Gal rusas puola?
Ne, jie tarpusavy: sunitai su šiitais, šiitai su kitais, kiti su anais, o anie su skitais.
– Vaikų žaidimai! – baruos. – Jūs lukterkit, kol rusas ateis ir sovietų valdžią į dykumas įves. Va tada sužinosit, kas yra blogas gyvenimas. Tada ir aš suprasiu, kodėl jūs bėgat.
Man svarbus kiekvienas žmogus. Bet tiesa svarbiau.
– Jūs dar nenusipelnėte gyventi geriau, – skelbiu.
Užtrenkiu Europos duris ir nuleidžiu geležinę uždangą.
Visai naujos pozicijos
Visi bėga, visi kruta... Pavydu žiūrėt!
Susirinkom būtiniausius daiktus, stvėrėm vaikus ir pasileidom į pietus. Uošvis Traidenis, ir tas turseno iš paskos. Kely nuolat prasilenkdavom su bėgančiais šiaurėn, pamojuodavom vieni kitiems. Nepaskendę Viduržemio jūroj, išlipom Afrikos pakrantėj. Vietoj dokumentų vietiniams parodėm vaikus.
– Iškvėšo nuo interneto, – paaiškinau. – O mums, suaugėliams, įgriso patogumai, išstorėjom nuo riebaus maisto. Norim gyventi blogiau.
– Tik pirk ir pirk, – vaitojo žmona. – Visai nusigaluoju krautuvėse.
– O kad pas mus galima šnekėt, ką nori, tai maniškė bemaž neužsičiaupia, – skundžiaus.
– Valdžia kasmet pensijas didina, – pridėjo savo trigrašį Traidenis.
– Dar tas nesibaigiantis karas keliuose! – piktinaus. – O kaip susivaldyt ir pabaigt? Jeigu aš vairuoju mersą, o kaimynas bemsą – negi važiuosim taikiai paskui kits kitą?
– O karas namuose, – pridūrė pati. – Kai vyras neturi galimybės pakariaut tolimuos kraštuos, ima artimoj aplinkoj smurtaut.
– Gana, – čiabuviai stvėrėsi už galvų. – Galit pasilikt.
Aš gi purčiau galvą.
– Pas jus tai ne... Norim keliauti į išvystyto skurdo šalis. Gal į Čadą...
– Geriau mirt iš bado, negu iš nuobodulio, – svariai papildė Traidenis.
Tada jie pagailėjo mūsų ir parodė kelią. Leidomės per dykumas, per džiungles... Po trijų mėnesių pasiekėm Čadą ir išgirdom, kad Afrika pasidalijusi į dvi stovyklas: vieni linkę priimti norinčius gyventi blogiau, o kiti baiminasi, mat sklido gandai, esą mes bėgam ne šiaip sau, o su misija – išmokinti vietinius dirbt.
– Aš ne toks! – pasipiktinau.
– Nagi parodykit, ką mokat, – įsakė Čado karalius.
Traidenis stvėrė skrabalus, aš – birbynę, žmona – lėkštes. Ir kad davėm garo!.. Vietiniai trepsėjo su mumis ir šnekėjo terpu saves:
– Šitie nepagadins mūsų kultūros.
Taip mes ir pasilikom. Per dienas vergaujame bananų plantacijose, vakarais pakariaujame su kitaip trepsinčiais ir – viskuom patenkinti.
