Jaukūs M.Tendziagolskio ir Gitanos Sabaitytės namai tylioje Filaretų gatvėje regėjo daug gerai visuomenėje pažįstamų moterų, pozuojančių aktams. Ėmus vardinti jų pavardes daugelis gerokai nustebtų.
Kūrėjas kol kas slepia jam pozavusių nuogų garsenybių pavardes, tačiau kas jos tokios, smalsuoliai galės paspėlioti, kai pasirodys M.Tendziagolskio poezijos knyga „Saldi kap seilė ta mona meilė“.
Joje bus ir ne vienas kūrėjo pieštas draugės Gitanos aktas.
– Turbūt ne kartą girdėjote klausimą, kas tos moterys, kurios jums pozavo? – pasiteiravau 40 metų M.Tendziagolskio.
Mindaugas: Taip, daug kas manęs to klausia. Atsakau, kad mano pieštos moterys turėtų pačios tai atskleisti.
Galiu pasakyti, kad tai gerai žinomos dailiosios lyties atstovės: aktorės, architektė, dainininkės, renginių organizatorė, viena garsi vestuvių planuotoja, puikiai žinoma televizijos laidų vedėja. Politikės nepozavo, nes joms nesiūliau.
Apie pozavimo seansą kol kas viešai prasitarė realybės šou „Kelias į žvaigždes III“ dalyvė Gintarė Ramonaitė, vėliau – dainininkė Mia. Tai jos padarė savo noru.
Siūlyčiau žvelgiant į piešinius negalvoti: čia pramogų verslo atstovė ar dainininkė?
Juk galima nesunkiai apsigauti – štai viename piešinyje daug kas įžvelgia Oksaną Pikul-Jasaitienę, nors ten tikrai ne ji. Tokių pavyzdžių ne vienas. Beje, kai kurias moteris piešiau iš vaizduotės.
Norėjau parodyti, kad garsenybės – tokie pat žmonės kaip visi: jautrūs, pažeidžiami, mylimi ir nekenčiami. Jie tokie pat nuogi su savo nuogomis emocijomis. Tik tam tikru metu ir tam tikromis aplinkybėmis išgarsėjo.
Gitana: Beje, drovioms moterims sakau, kad Mindaugas piešdamas kaip geras plastikos chirurgas kūno formas gali pakoreguoti. Kartu jis ir vizažistas – padaro makiažą, pakeičia šukuoseną. (Juokiasi.)
– Dar turite nemažai kandidačių, norinčių pozuoti apsinuoginus?
Mindaugas: Taip, yra. Vienas moteris galbūt vilioja rezultatas – piešinys, kitos nusimesdamos drabužius mėgina peržengti tam tikrą barjerą, trečios nori įamžinti gražų kūną.
Juk senstame, deja, visi. Dažnai tenka išgirsti pasakymą: „Visada svajojau, bet nedrįsau.“
Pasitaikė atvejų, kai moterys norėjo pozuoti, bet antroji pusė neleido. Dažniausiai prieštaravo sužadėtiniai. Pavyzdžiui, dainininkė Dileta (grupės „4 Roses“ narė D.Meškaitė. – Red.) išsakė tokį norą, bet jos sutuoktinis – nė į kalbas. Jiems turbūt reikėtų parodyti piešinius, kad tai nėra vulgaru.
Piešinių knygai dar trūksta, teks porą mėnesių padirbėti. Svajoju išleisti knygą iki mugės Vilniuje pavasarį. Beje, visas surinktas lėšas skirsiu labdarai – prekybos žmonėmis aukoms.
– Ar daug pastangų reikia įdėti, kad pozuojanti moteris atsipalaiduotų?
Mindaugas: Prieš pozuojant būna keli etapai. Iš pradžių moteris susižavi pasiūlymu pozuoti, kartais ir pati paprašo.
Tada pradeda dvejoti, panikuoti, skambinti man. Bet kai ateina ta diena ir ji peržengia mūsų namų slenkstį, visos baimės būna išnykusios.
Gitana: Būna, kad pamačiusios mane moterys klausia: „O ar tu nepavydėsi?“ Atsakau, kad pati kviečiu drauges pozuoti.
Jeigu moterys vis dar drovisi, raminame: „Nusirenkite pamažu arba kai pajusite, kad galite.“ Paprastai procesas neužtrunka.
Mindaugas: Bet pats piešimas trunka keturias valandas. Reikia laiko pajusti modelį, kūno ergonomiką, todėl dažniau kviečiu brandžias moteris. Jų laikysena kitokia.
Piešdamas į moterį žiūriu kaip į modelį, negalvoju apie lytį. Tai tie patys kaulai ir mėsa. Svarbiausia užduotis man – per išraišką, judesį išryškinti asmenybės bruožus.
Neretai prieš pozuojant išgirstu klausimą: „Ką man daryti?“ Atsakau, kad būti savimi. Paduodu puodelį arbatos, kuriai reikia – taurę vyno, ir bendraujame. Kalbame apie piešinius, knygą, šeimą, vaikus. Žodžiu, apie viską.
Nieko nauja nepasakysiu – kai žmogus atsipalaiduoja, jis tampa savimi, jaučiasi patogiai ne tik kūnu, bet ir vidumi. Kai pozuoja, atrodo kvailai. Taip pat kaip nepatyrę aktoriai pervaidina.
– Namai taip pat turėtų būti jaukūs, kad būdamas svetimame kambaryje be drabužių žmogus jaustųsi natūraliai?
Gitana: Jaukumo suteikia ir mūsų kalės – jos švelnios ir draugiškos kaip katės: ateina, pasilaižo ir padeda kartu pozuoti, visada lenda į kadrą. Bendraujame ne tik mes, bet ir gyvūnai. Kalaitės ypač pavyduliauja Mindaugo.
Mūsų namuose Filaretų gatvėje, į kuriuos persikraustėme tik prieš metus, iš tiesų jauku: šviesu, pušinės grindys, kaimynai – menininkai. Tikrai gera aura. Atsibudus po pirmos nakties atrodė, kad čia gyvename jau dešimt metų.
– Kiek turite piešinių būsimajai knygai?
Mindaugas: Prikaupiau jau kelis šimtus. Juk per vieną seansą mažiausiai dvidešimt nupiešiu. Piešiu grafitu, naudojant šią techniką nesunku susidaryti tūrio įspūdį.
Beje, knyga bus pakraščiuose perforuotais lapais. Gal kas nors kurį norės išsiplėšti, įsirėminti?
– Pasakojote, kaip piešėte. O kada kūrėte eilėraščius?
Mindaugas: Poezija atsiranda netikėtai. Būna, atsisėdu visiškai be minčių. Paimu į ranką rašiklį, parašau pirmą žodį, ir viskas pasipila.
Man kūrybos metas – ankstus rytas. Ne taip, kaip daugumai kūrėjų naktis. Atsikeli ketvirtą ryto ir, kol smegenys dirba pasąmonės režimu, tarp sapno ir realybės, galiu kai ką sukurti. Man nereikia alkoholio, kad atsipalaiduočiau, eilėraščių nerašau prie taurės vyno.
Gitana: Išduosiu paslaptį. Knygos pradžioje bus dedikacija mūzai ir įkvėpėjai. Šiomis eilutėmis man Mindaugas pasipiršo dieną, kurią daugelis turbūt laiko nelaimingiausia, – vasario 13-ąją, penktadienį. (Juokiasi.)
Atsimenu, tądien vėlavome į spektaklio premjerą. Mindaugas slapčia įdėjo knygą man į rankinę. Jis nesitikėjo, kad ją taip greitai surasiu. Kai perskaičiau, išpylė prakaitas, pradėjau klykti. O jeigu būčiau perskaičiusi spektaklio metu?
Apskritai mus lydi keisti sutapimai. Mindaugas gimęs per Jonines – tais pačiais metais, mėnesį ir dieną kaip ir mano brolis. Skirtumas tarp jų – tik dvi valandos. Tad aš žinau, kaip su tokiu žmogumi elgtis.
Net esame kilę iš miestelių, kurių pavadinimai skamba panašiai. Mindaugas – iš Nevarėnų Telšių rajone, o aš – iš Varėnos.
Kai per šventes pasakome, kad važiuojame lankyti giminių iš Nevarėnų į Varėną, aplinkiniai juokiasi – skamba kaip anekdotas.
– Jūs, žinoma, mėginsite paneigti nuomonę, kad žemaičių kalba ne itin tinka meilės lyrikai?
Mindaugas: Taip, sakoma, kad žemaičių kalba šiurkšti, meilių žodelių tik dzūkai turi. Tai nėra tiesa.
Erotika žemaičių kalba tikrai skamba egzotiškiau. Tie patys eilėraščiai lietuviškai būtų banalesni:
„To/Tepaloutuom/Žnypliem/Mona/Kalvie/Švelnė/Monėi/Pimpi/Spaudė.../Tėp/Dailė/Žaizdruos/Kibirkšteli/Žaidė/Tava/Žvilgsnie/ Tep/Daile/Žaidi/Lėipsnuos/Šielsmus/Unt/Tava/Bumbulieliu...“
Stengiausi rašyti suprantamai, nors kai kuriuos eilėraščius be vertėjo ne visi lietuviai supras.
Gaila, kad taip netikėtai iš gyvenimo išėjo eilėraščius redaguoti padėjęs žemaitis Telšių rajono meras Vytautas Kleiva. Jis buvo mano pedagogų tėvų auklėtinis. Apmaudu, kad tokius žmones Dievulis taip anksti pasiima (sustojus širdžiai 55 metų V.Kleiva pernai liepą mirė į Vilnių atvykęs tvarkyti reikalų. – Red.).
Trykšta idėjomis
M.Tendziagolskis garsėja netikėčiausiais sumanymais. Ledo skulptūras kuriantis vilnietis prieš keletą metų pirmą kartą Lietuvoje eksponavo natūralaus dydžio šokolado kambarį.
17 kvadratinių metrų patalpoje iš šokolado buvo pagaminta viskas – net baltoje šokoladinėje lėkštėje gulintis kepsnys su salotomis.
Kartu su menininku Vaclovu Nevčesausku jis sukūrė judančią skulptūrą „Audiovizualinių peizažų keturratis“.
Skirtingų meno sričių atstovai – grupės „Skamp“ narys Viktoras Diawara, M.Tendziagolskis ir V.Nevčesauskas – specialiai festivaliui „Skamba skamba kankliai“ surengė analogų pasaulyje neturintį pasirodymą „Verpimo ratelių sutartinė“. Šiam projektui susibūrę atlikėjai surado originalių verpimo ratelių panaudojimo galimybių šiuolaikinei muzikai kurti.
M.Tendziagolskis kuria ne tik šiuolaikinį meną. Prieš keturiolika metų minint Jono Basanavičiaus 150-ąsias gimimo metines prie mokyklos S.Konarskio gatvėje atidengtas paminklinis akmuo tautos patriarchui. Tai – vienintelis jam Vilniuje atminimo ženklas.
