Lrytas.lt pateikia vieną pasaką iš knygos „Islandų pasakos ir sakmės“ (Tyto alba, 2015). Iš islandų kalbos pasakas vertė ir knygą sudarė Aurelijus Vijūnas.
„Vaiduoklis su aukso pinigais“ – pasaka, kuri turėtų patikti ne tik serialo „Walking Dead“ gerbėjams.
Vaiduoklis su aukso pinigais
Kartą viename ūkyje gyveno pats su pačia. Jie gyveno pasiturinčiai ir laikė daug avių. Vieną rudenį, pardavęs visas avis, senis susižėrė nemažai pinigo. Tą pačią žiemą jis pasiligojo ir netrukus mirė.
Prabėgus kiek laiko po laidotuvių tame ūkyje pradėjo vaidentis dieną ir naktį – nebeliko nė minutės ramybės. Senis staiga išnirdavo bet kuriame trobos kampe, gąsdindamas ir pačią, ir visus namiškius. Galiausiai vaiduoklis taip visiems įkyrėjo, kad visi samdiniai paliko ūkį, ir ilgą laiką niekas nebenorėjo vykti ten dirbti.
Našlei buvo baisiausiai apmaudu, kad geriausia žemė turi stovėti dyka, o ji pati net į viralą neturi ko įsidėti – mirdamas senis nebuvo palikęs jai nė skatiko. Praėjus kuriam laikui dar keli vyrai buvo parsisamdę pas našlę, tačiau vaiduoklis veikiai išgujo ir juos.
Po metų į ūkį atėjo jaunas vyrukas ir pasiprašė darbo. Nudžiugusi našlė tučtuojau priėmė jaunuolį. Tas buvo smarkus darbininkas, bet vaiduoklis veikiai pristojo ir prie jo. Kai vyrukui gerokai pakyrėjo, jis ėmė galvoti, kaip atsikratyti to vaiduoklio.
Galiausiai jis sugalvojo išeitį – nuėjęs į kalvę, nusikaldino apskritą varinę plokštę. Paskui, paėmęs kitą plokštę iš geležies, supjaustė ją į mažesnes plokšteles ir kiekvienoje iškalė po skylę. Paskui paprašė našlę prisiūti tas plokšteles jam prie drabužių taip, kad nuo pat kaklo ligi kojų nebūtų nė mažiausio tarpelio.
Nušveitęs vario plokštę ligi blizgesio, vyrukas vakare išėjo į lauką ir, atsisėdęs prie trobos durų, ėmė vartyti ją rankose. Neilgai trukus pasirodė ir vaiduoklis. Atsistojęs vyrukas tarė jam:
– Sveikas – ar tu esi iš mūsų tarpo?
Vaiduoklis atsakė esąs. Tuomet samdinys tarė jam:
– Pažiūrėk, kokį pinigą turiu!
– Manieji pinigai daug gražesni už tavąjį, – dirstelėjęs tarė jam vaiduoklis.
– Tai parodyk man savo pinigus, – paprašė jaunuolis.
– Gerai, – sutiko vaiduoklis.
Tuomet jiedu nuėjo į pievą. Vienoje vietoje sustojęs, vaiduoklis atvertė kupstą – o po juo samdinys išvydo didžiausią krūvą auksinių pinigų. Tuomet abu atsisėdę ėmė žarstyti pinigus, gėrėdamiesi jų blizgesiu ir monetų žvangesiu. Artėjant aušrai vaiduoklis pasakė jau eisiąs atgal į kapines, tačiau samdinys pasiūlė jam neskubėti – dar, esą, nemažai laiko ligi aušros. Tuomet vaiduoklis norėjo sprukti, bet jaunuolis nutvėrė jį, norėdamas sulaikyti.
Įpykęs vaiduoklis puolė vyruką, ir užvirė kova. Vaiduoklis buvo daug stipresnis – jis mėgino suleisti samdiniui į kaklą savo nagus, tačiau geležies plokštės saugojo vyruko kūną. Galų gale vaiduokliui pavyko parversti samdinį – jau buvo besiekiąs jo gerklės, bet tą pačią akimirką patekėjo saulė, ir netekęs jėgų vaiduoklis sudribo ant žemės.
Atsikėlęs samdinys parėjo namo ir visiems papasakojo, kas nutikę. Išbėgę į lauką, namiškiai rado laukuose gulintį senio kūną. Jie parnešė jį namo, ir tą pačią dieną vėl palaidojo – tik šįkart ant jo kapo užritino didžiausią akmenį. Nuo to laiko jis daugiau nebesivaideno.
O samdinys pasiėmė pinigus, vedė našlę, ir paskui dar ilgai ir laimingai gyveno.
