Apie ką kalbu? Apie Gediminą Kačiulį. Pasirodo, šis Pagėgių savivaldybės darbuotojas, atsakingas už švietimą, pavogė ne tik dabarties poetės Ilzės Butkutės kūrinį, bet net ir lietuvių literatūros klasiko Henriko Radausko eilėraštį.
Tiesa, G.Kačiulis originalus šiek tiek pataisinėjo, „patobulino“. Tada paskelbė Pagėgių krašto literatų kūrybos rinktinėje „Poezijos pilnatis“, pasirodžiusioje 2006 metais.
„Aš neneigiu, kad perdariau kelis eilėraščius, bet tikrai jau neatsimenu, kaip jie atsidūrė toje rinktinėje. Daviau didelį pluoštą eilių, tarp kurių galėjo atsidurti ir šie pasisavinti eilėraščiai. Pripažįstu savo kaltę. Tik gal reikėjo anksčiau pasakyti, kad tai ne mano eilėraščiai. Kai tik rasiu galimybę, atsiprašysiu I.Butkutės. Deja, H.Radausko atsiprašyti jau negaliu“, – portalui Lrytas.lt kalbėjo G.Kačiulis.
Portalo skaitytojams pateiksiu tiek I.Butkutės, tiek G.Kačiulio eilėraščius.
Ilzė Butkutė
Gervuogės anapus pilnaties
Garstyčių laukas. Ir katė po vyšnia –
jos mėlyno šešėlio vandeny.
Kitoj mėnulio pusėje pražysta
stiklinės gervuogės. Kai ašaros nuvys
*
ir vaiko kumščio dydžio skaidrios uogos
kybos virš pievų. Išsiris drugiai
iš melsvo porceliano: Išsiduodam
skambėjimu. Čia bronziniai pūkai
*
pavėjui purto šviežio vario dulkes.
Mes žiūrim į pažįstamas akis.
Tos rožinės rainelės. – Atsigulkim.
Neskinkim jonvabalių. Tuoj prašvis.
Neskinkit jonvabalių
Garstyčių laukas. Ir katė po vyšnia –
Ir drumzlinas šešėlis vandeny.
Kitoj mėnulio pusėje pražįsta
Stiklinės gervuogės. Kai ašaros aky
*
Ir vaiko kumščio dydžio skaidrios uogos
Kybos virš pievų. Išsiris drugiai
Iš melsvo porceliano: išsiduoda
Skambėjimu. O bronziniai rūkai
*
Pavėjui skleis purienų dulkes.
Žiūriu aš į pažįstamas akis.
Tik rožinės rainelės. Atsigulkim.
Tik neskinkim jonvabalių. Tuoj prašvis.
„Vienai muzikantei sukūrus dainą pagal mano tekstą ir registruojant dainą LATGA paaiškėjo, kad mano tekstas – jau kone dešimt metų kaip pavogtas? – kalbėjo I.Butkutė. – Ar patikėtumėt, jei pasakyčiau, kad man į tėvus tinkantis vyriškis, dirbantis vieno rajono švietimo skyriuje vyriausiuoju specialistu, pasisavino mano, tuomet dar visai vaiko, eilėraštį, radęs jį internete?
Ir jį to rajono poezijos rinktinėje, iškraipęs kelis žodžius, publikavo kaip savo? Jūs gal nepatikėtumėt, o man teko. Kai pamačiau savo tekstą savom akim po svetima pavarde.“
Kai I.Butkutė apie G.Kačiulio vagystę paskelbė feisbuke, jos aktyvūs skaitytojai netruko atrasti, kad Pagėgių krašte ir visoje Lietuvoje esą žinomas poetas pasisavino ne tik dar kelis vadinamųjų „rašykų“ eilėraščius, bet ir lietuvių literatūros klasiko H.Radausko kūrinį „Vasara“, tik pavadino jį „Vasara Plaškiuose“.
G.Kačiulis vienam leidiniui yra sakęs Plaškius galintis matyti per savo namų langą. Gal tai ir lėmė, kad jo poezijoje Plaškiai kupini begalinio platumo, pievų, dangaus ir ilgesio – lyg čia pat, bet nutolę.
O štai Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos puslapyje G.Kačiulio pristatyme yra tokios eilutės: „Paklaustas, kodėl iki šiol neišleido nė vienos knygos – Gediminas atsako, kad šiandiena tai gali padaryti bet kas, išleisti galima net niekalą, jei turi už ką. Štai paveikslas – kas kita, jei jis vykęs, kažkurioje troboje užsibus ilgam. Kalbėsis su į jį žiūrinčiais. Nors daug jo eilėraščių atgulė įvairiuose leidiniuose, lyg ir ne jam jie priklauso...“
Lrytas.lt skaitytojams pateiksiu ir visą Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos puslapyje esančią G.Kačiulio biografiją. Ji jautri ir graži.
Štai: „Gediminas šiaulietis. Tėtis – sudėtingo likimo žmogus, buvo teisininkas, ne vienerius metus praleido tremtyje. Grįžęs dirbo buhalteriu. Kiek Gediminas prisimena, tėvų namai visada buvo pilni meilės, meno ir kūrybos. Šeimos kapela garsėjo Šiaulių apylinkėse ir laukiama įvairiuose renginiuose. Tėvas grojo smuiku, mama – gitara, brolis – armonika, Gediminas – akordeonu ir saksofonu, mušamaisiais – sesė.
Šiandiena jau nebepasakysi, kas Gedimino gyvenime buvo pirma – muzika ar piešimas. Mat, tėvas buvo piešėjas. Matyt, viskas kartu – paauglys pradėjo lankyti muzikos mokyklą, akordeono klasę, o piešimo mokytojas Vilius Vilutis įkvėpė meilę piešimui.
Šiandiena Gediminas prisimena, kad labai nedaug trūko, kad šiandiena jis būtų žinomas kaip kariškis, o ne kaip kūrėjas. Buvo sumastęs studijuoti Donecko aukštojoje artilerijos mokykloje, tačiau atsitiktinai pamatytas skelbimas apie kvietimą studijuoti Šiaulių pedagoginiame institute dailės skyriuje pakeitė gyvenimo planą.
Po penkerių metų labai sėkmingai baigė studijas – su pagyrimu. Mokslai nebuvo lengvi – iš 42 įstojusių, baigė institutą – vos 19. Tuo pat metu Šiaulių dramos teatre literatūrinės dalie vedėju dirbo Tomas Venclova. Šiandiena jo vardas žinomas pasauliui, o tada jis buvo tik poeto Antano Venclovos sūnus. Jis padarė didžiulę įtaką Gediminui, o pedagoginio instituto literatų būrelis ir jo nariai įkvėpė Gediminą poezijai.
Pirmieji eilėraščiai pasirodė spaudoje – „Raudonoji vėliava“, buvo toks Šiaulių rajoninis laikraštis. Kurti eilėraščius Gediminui sekėsi – juos skaitė Lietuvos radijas, spausdino „Nemunas“, kiti žurnalai. Paklaustas, kodėl iki šiol neišleido nė vienos knygos – Gediminas atsako, kad šiandiena tai gali padaryti bet kas, išleisti galima net niekalą, jei turi už ką. Štai paveikslas – kas kita, jei jis vykęs, kažkurioje troboje užsibus ilgam. Kalbėsis su į jį žiūrinčiais. Nors daug jo eilėraščių atgulė įvairiuose leidiniuose, lyg ir ne jam jie priklauso...
Šiandiena Gediminas Kačiulis – poetas, dailininkas, puikiai valdantis keletą muzikos instrumentų – Pagėgių savivaldybės Švietimo skyriaus vyriausiasis specialistas. Buvo jis mokytojas, mokyklos direktorius, švietimo ir kultūros skyriaus vedėjas. Į Pagėgių kraštą atvedė meilė, čia įsikūrė ilgam. Visą laiką buvo įvairių – istorinių, visuomeninių, kultūrinių – įvykių sūkuryje: grojo kaimo kapeloje, rašė eilėraščius, tapė paveikslus, dalyvavo parodose, rengė autorines parodas, vadovavo dailininkų plenerams, Mažosios Lietuvos paveikslų sode po atviru dangumi, Bitėnuose, rasime ir Gedimino nutapytų darbų.
O susitikimai su jo poezijos gerbėjais, įkvėpė Gediminą dalyvauti ir įvairiuose Respublikiniuose poezijos renginiuose, šiandiena Gediminas – dailininkas, poetas, mylimas savo krašte, žinomas Lietuvoje, jo kūryba žavi visus greta esančius.“
