Vienas svarbiausių šiuolaikinių rašytojų, Nobelio premijos laureatas José Saramago (1922– 2010) romane „Praregėjimas“ groteskiškai pašiepia dabarties gyvenimo principus ir įžvalgiai svarsto būsimas žmonijos gyvenimo formas. Tai metaforiškas filosofinis romanas apie pokyčių baimės ir inertiškos prigimties apakintą, tačiau tvarkos išsiilgusią visuomenę, kuri staiga praregi, bet taip ir nepašalina aklumą sukėlusių priežasčių.
„Romanas būtinai sukels skandalą, jei tik mūsų visuomenė nėra pernelyg kietai įmigusi“, – buvo įsitikinęs autorius 2004-aisiais, prieš pasirodant romanui. Tačiau didelių skandalų nekilo nė vienoje šalyje, kur ši knyga buvo išleista. Matyt, Vakarų visuomenė iš tikrųjų giliai miega.
Prieš dešimtmetį pasirodęs romanas greta politinio valdžios legitimumo klausimo nagrinėja universalias egzistencines žmonių atsakomybės, pasirinkimo laisvės ir gyvenimo prasmės problemas – tas, kurias užgriebė ankstesniame romane „Aklumas“, lietuvių kalba išleistame 2007-aisiais. Knygą džiugiai sutiko kritikai bei J.Saramago gerbėjai ir ji šiandien laikoma vienu geriausių šio autoriaus kūrinių.
Pateikiame J.Saramago romano „Praregėjimas“ ištrauką.
* * *
Daugeliui tikriausiai atrodys nuostabu, o galbūt net neįmanoma, kad taip sutaptų, jog tūkstančiai žmonių, kurie vieni kitų nepažįsta, negalvoja taip pat, priklauso skirtingiems socialiniams sluoksniams, kurie, trumpai tariant, būdami politiškai dešinės, centro arba kairės pakraipos, o gal nė vienos, kiekvienas sau nusprendė nepraverti burnos tol, kol bus suskaičiuoti balsai, o paslaptį galbūt atskleisti kada nors vėliau.
Tai, labai tikėdamasis, kad tai yra tiesa, vidaus reikalų ministras norėjo kuo anksčiau pranešti ministrui pirmininkui, šitai ministras pirmininkas skubėjo perduoti valstybės vadovui, o jis, vyresnis, labiau patyręs ir užsigrūdinęs, daugiau matęs pasaulio ir gyvenęs, apsiribojo pašaipiu atsakymu, Jei jie nenusiteikę kalbėti dabar, pasakykite man nors vieną įtikinamą priežastį, kodėl norėtų kalbėti paskui.
Šis aukščiausiojo tautos pareigūno šalto vandens kibiras neatėmė ministro pirmininko ir vidaus reikalų ministro drąsos, nesviedė jų į nevilties nagus vien todėl, kad jie daugiau neturėjo ko nusitverti, netgi tam kartui. Vidaus reikalų ministras nenorėjo informuoti, kad, baimindamasis galimų rinkimų pažeidimų, nors šį nuogąstavimą ir paneigė faktai, į visas miesto balsavimo apylinkes pasiuntė budėti po du skirtingoms policinėms žinyboms priklausančius civiliniais drabužiais vilkinčius agentus ir abu įgaliojo prižiūrėti balsų skaičiavimą, be to, kiekvienam pavedė sekti kolegą, kad nebūtų nuslėptas koks nors bendrininkavimas klastojant rinkimus, ar sąžiningai idėjinis, ar tiesiog suderėtas niekingų išdavysčių turguje.
Šitaip tarp seklių ir stebėtojų, tarp magnetofonų ir vaizdo kamerų viskas atrodė saugu ir labai saugu, apsaugota nuo bet kokio piktavalio įsikišimo, kuris suterštų rinkimų tyrumą, ir dabar, pasibaigus žaidimui, teliko sudėjus rankas laukti galutinio urnų nuosprendžio. Kai keturioliktojoje rinkimų apylinkės komisijoje, kurios veiklai, pagerbdami šiuos atsidavusius piliečius, mes su malonumu paskyrėme visą skyrių, nenutylėdami net kai kurių intymių jų gyvenimo problemų, kai visose kitose apylinkėse, nuo pirmos iki tryliktos, nuo penkioliktos iki keturiasdešimt ketvirtos, pirmininkai išpylė balsus ant sustumtų suolų, kurie jiems pasitarnavo kaip stalai, per miestą persirito gandas apie ugninę laviną.
Tai pranašavo politinį žemės drebėjimą, ir jis netruko įvykti. Namuose, kavinėse, užeigose ir baruose, visose viešose vietose, kur buvo televizija arba radijas, sostinės gyventojai, vieni ramesni, kiti nelabai, laukė balsų skaičiavimo rezultatų. Niekas nė artimiausiems žmonėms nepasakojo, kaip balsavo, tylėjo geriausi draugai, patys šnekiausi, regis, buvo pamiršę žodžius.
Pagaliau dešimtą valandą vakaro per televiziją pasirodė ministras pirmininkas. Atėjo persimainiusiu veidu, įdubusiomis akimis – visą savaitę kankinusios nemigos rezultatas, išblyškęs, nepadėjo net makiažas, turėjęs įrodyti gerą sveikatą. Rankoje turėjo popierėlį, bet beveik iš jo neskaitė, tik retkarčiais užmesdavo akį, kad nepamestų kalbos gijos,
Brangūs tėvynainiai, tarė, šiandien sostinėje vykusių rinkimų rezultatai tokie, dešinės partija, aštuoni procentai, centro partija, aštuoni procentai, kairės partija, vienas procentas, nedalyvavusių nulis, negaliojančių biuletenių nulis, tuščių biuletenių aštuoniasdešimt trys procentai. Padarė pauzę, kad galėtų prie lūpų pakelti stiklinę vandens, kurią turėjo pasidėjęs šalia, ir kalbėjo toliau, Vyriausybė pripažindama, kad šios dienos balsavimas patvirtina ir sustiprina praėjusį sekmadienį atsiradusią tendenciją, ir vienbalsiai sutardama, kad būtina rimtai ištirti tokių nerimą keliančių rezultatų pirmines ir galutines priežastis, pasikonsultavusi su jo ekscelencija valstybės vadovu mano, kad jos narių teisėtumas toliau eiti pareigas nebuvo nuginčytas, ne tik todėl, kad ką tik pasibaigę rinkimai tebuvo vietiniai, bet ir todėl, kad vyriausybė prisiima ir laiko įsakmia ir neatidėliotina pareiga iki galo išaiškinti anomalius įvykius, kurių per paskutinę savaitę buvome ne tik nustebę liudytojai, bet ir aktyvūs dalyviai, sakau tai labai apgailestaudamas, nes tie tušti biuleteniai, sudavę smarkų smūgį normaliam demokratijos režimui, kuriame klostėsi mūsų asmeninis ir kolektyvinis gyvenimas, nenukrito iš debesų ir neiškilo iš žemės gelmių, jie buvo aštuoniasdešimt trijų iš kiekvieno šimto šio miesto rinkėjų kišenėje, rinkėjų, kurie sava, bet nepatriotiška ranka įmetė juos į urnas.
Dar vienas gurkšnis vandens, šis reikalingesnis, nes burna staiga išdžiūvo, Dar ne vėlu ištaisyti klaidą, ne naujais rinkimais, kurie esant dabartinei dalykų padėčiai galėtų būti visiškai nenaudingi, neproduktyvūs, bet griežtai patikrinant sąžinę, ir tokiam patikrinimui iš šios viešos tribūnos ir kviečiu sostinės gyventojus, visus, vienus tam, kad galėtų geriau apsisaugoti nuo baisios grėsmės, sklandančios jiems virš galvų, kitus, ar būtų jų ketinimai buvę piktavališki, ar nekalti, tam, kad atitaisytų tą blogį, į kurį leidosi įtraukiami kas žino kieno, kad netaptų tiesioginiu taikiniu sankcijų, numatomų taikyti įvedus nepaprastąją padėtį, kurią paskelbti rytoj pat, po tuo tikslu šaukiamo nepaprastojo parlamento posėdžio, kuriame, tikimasi, joms bus vieningai pritarta, vyriausybė prašys valstybės vadovą.
Tono pokytis, skėstelėtos rankos, iki pečių lygio pakeltos plaštakos, Tautos vyriausybė tikrai įvertins kaip broliškos vienybės valios pasireiškimą tai, jei likusi šalies dalis, kuri su pilietiniu jausmu, vertu visokeriopo pagyrimo, normaliai atliko savo rinkimų pareigą, ateis čia kaip mylintis tėvas nuo tiesaus kelio nukrypusiai daliai sostinės gyventojų priminti aukščiausią pamoką, kurią duoda palyginimas apie sūnų palaidūną, ir pasakyti, kad žmogaus širdžiai nėra klaidos, kurios nebūtų galima atleisti, jei tik būtų nuoširdus gailestis, jei tik būtų visiška atgaila. Paskutinę ministro pirmininko įspūdingą frazę, Gerbkite tėvynę, nes tėvynė žiūri į jus, palydėtą būgnų ir trimitų, ištrauktą iš labiausiai suplėkusios paveldėtos retorikos rūsių, sugadino Labanakt, nuskambėjęs nenatūraliai, paprasti žodžiai tuo ir simpatiški, kad nemoka meluoti.
Gyvenvietėse, namuose, baruose, užeigose, restoranuose, draugijose ar politinėse būstinėse, kur buvo dešinės partijos, centro partijos ir net kairės partijos šalininkų, ministro pirmininko kalba buvo plačiai aptariama, nors, žinoma, skirtingais būdais ir įvairiais atžvilgiais. Labiausiai performansu – jiems, o ne šios istorijos pasakotojui, ir priklauso šis barbariškas terminas – buvo patenkinti dešinės partijos šalininkai, su supratinga mina merkdami vienas kitam akį sveikino save dėl puikios vadovo panaudotos technologijos, kuri įdomiai apibūdinama kaip arba-botagas-arba-morka, senovėje taikyta daugiausia asilams ir mulams, bet šiais laikais vėl gana sėkmingai pravertė priderinta žmonėms. Vis dėlto kai kurie, tie iš pagyrūnų veislės, manė, kad ministras pirmininkas turėjo baigti kalbą toje vietoje, kur pranešė apie neišvengiamą nepaprastosios padėties paskelbimą, kad visa, pasakyta po to, buvo nereikalinga, su padugnėmis tik kuoka, per švelniai nevalia, priešui nė vandens ir kiti panašaus kirpimo stiprūs posakiai pasipylė.
Partijos bičiuliai ginčijo, kad ne visai taip, kad vadovas turėjo savų motyvų, bet šie pacifistai, kaip visada naivūs, nežinojo, kad audringa nepakančiųjų reakcija buvo taktinis manevras, kurio tikslas – išlaikyti budrią kovinę partijos aktyvo dvasią. Būti viskam pasiruošusiems, taip buvo prisakyta. O kp šalininkai, kadangi buvo opozicija, nors iš esmės sutikdami dėl skubaus reikalo išaiškinti, kas atsakingas, ir nubausti kaltuosius, arba sąmokslininkus, manė, kad nepaprastosios padėties įvedimas – neproporcinga priemonė, juo labiau kad nežinia, kaip ilgai ji truks, ir kad galų gale visiška nesąmonė sustabdyti teises tų, kurių vienintelis nusikaltimas – kaip tik jomis ir naudotis.
Kuo tai baigsis, klausė jie savęs, jei koks nors pilietis susipras kreiptis į konstitucinį teismą, Būtų protingiau ir patriotiškiau, sakė jie, tuoj pat sudaryti tautos gelbėjimo vyriausybę, kur būtų atstovaujamos visos partijos, nes padėtis šalyje tikrai kritiška ir ji neišsispręs įvedus nepaprastąją padėtį, dp pametė balnakilpes, neilgai trukus pamatysime ją krintant iš balno.
Tad kp aktyvistams švietėsi galimybė, kad jų partija įeitų į koalicinę vyriausybę, bet šiuo metu jiems labiau rūpėjo, kaip paaiškinti rinkimų rezultatus taip, kad būtų galima pridengti smarkiai sumažėjusį rinkėjų pasitikėjimą partija, nes per praėjusius rinkimus pasiekusi penkis procentus, o per pirmą šių rinkimų ratą perkopusi du su puse, dabar buvo su varganu vienu procentu, tad jai prieš akis nusimatė niūri ateitis.
Ši analizė baigėsi tuo, kad buvo parengtas komunikatas, kuriame teigiama, kad neturint objektyvaus pagrindo manyti, jog tuščiais biuleteniais siekta pasikėsinti į valstybės saugumą arba į sistemos stabilumą, teisinga būtų laikyti, kad tokiu būdu išreikštas permainų siekis ir kp partijos programoje esantys pažangūs siūlymai sutapo atsitiktinai. Nieko daugiau, tik tiek.
Buvo taip pat ir tokių asmenų, kurie baigus kalbėti ministrui pirmininkui iškart išjungė televizorių ir prieš eidami miegoti užtruko kalbėdami apie savo gyvenimą, buvo ir tokių, kurie likusią vakaro dalį praleido plėšydami ir degindami dokumentus. Nebuvo sąmokslininkai, tiesiog bijojo, ir tiek.
José Saramago. Praregėjimas. Iš portugalų k. vertė Zigmantas Ardickas. K.: Kitos knygos, 2015.
