Karo metu tai galėjo nutikti tik „Ritz“ viešbutyje Paryžiuje – efektingame šlovės ir mados, nelegalių verslų ir šnipinėjimo intrigų pasaulyje. Tillaros J. Mazzeo knyga „Viešbutis „Ritz“. Meilė, mirtis ir išdavystė Paryžiuje“ (leidykla „Sofoklis“, 2015) praskleidžia prabangaus „Ritz“ viešbučio pačioje Paryžiaus širdyje užuolaidas, už kurių aistra susidūrė su žiaurumu ir baime, kur buvo kuriama stulbinanti gyvenimo, mirties ir pavojingų ryšių istorija.
Leidykla „Sofoklis“ siūlo paskaityti ištrauką apie amerikiečių bastūnus Paryžiuje: 1944-ųjų birželį tie patys žurnalistai, kurie ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje spietėsi „Ritz“ viešbučio bare ir aprašinėjo Ispanijos pilietinį karą, dabar ieškojo kelių atgal į Paryžių ir Londone laukė progos Prancūzijos sostinę pasiekti kartu su pirmąja korespondentų banga.
Hemingway‘aus išduota Martha Gellhorn net ir neturėdama akreditacijos ryžtasi sekti paskui karius į Prancūziją ir pranešti sensacingas naujienas, garsusis „Life“ fotografas Robertas Capa stato visus kozirius ir savo gyvybę laipindamasis kartu su kariais per pirmąją bangą Normandijos paplūdimiuose. Artilerija „gaudė, lyg jie būtų į dangų svaidę traukinius“ – D dienos įvykius apibūdina Ernestas Hemingway’us. Galiausiai jie vėl susitiks. Paryžiuje. Nes veiksmas visada vyksta „Ritz“.
***
Kambono gatvės pusėje esantis baras ne veltui vadinamas Hemingway’aus baru. Ankstyvosiomis Antrojo pasaulinio karo dienomis, po to, kai Paryžius krito po vokiečių kojomis, japonai subombardavo Perl Harborą, o Amerika vis dar laikėsi neutraliteto, „Ritz“ viešbučio baras tapo ištisos drąsių karo korespondentų ir emigravusių menininkų modernistų kartos antraisiais namais.
Beveik lygiai prieš šešerius metus, 1938‑ųjų gegužę, Martha ir Ernestas kartu gyveno Paryžiuje. Tada nuo gan panašių problemų prasidėjęs jų meilės romanas skaičiavo vos antruosius metus. Ernestas aplankė seną draugę Sylvią Beach, amerikietę knygyno „Shakespeare and company“ savininkę. Tą popietę Sylvia prisijungė prie jų ilgiems priešpiečiams ir jie niekaip negalėjo nepasinerti į atsiminimus apie Paryžiuje praleistas jaunystės dienas. Šiaip ar taip, dar trečiąjį dvidešimto amžiaus dešimtmetį, kai dėl valiutos kurso menininkams ir svajotojams gyventi Paryžiuje kainavo pigiai, „Ritz“ taip pat buvo pagrindinė amerikiečių literatų susirinkimo vieta.
Audringą trečiąjį dešimtmetį Scottas Fitzgeraldas, mėgindamas „Ritz“ bare apkerėti dailią merginą, pasiūlė jai puokštę gėlių. Mergina atsisakė, ir jis jai matant gėles galantiškai suvalgė – žiedlapis po žiedlapio.
„Nuostabiausia, – juokdamasis pareiškė Hemingway’us, – kad tai suveikė – Scottas gražuolę gavo. Nuo to karto tokius vylius ir gudrybes pradėjau vadinti Orchidėjų manevru.“ „Ritz“ pavadinimas buvo neatsiejamas nuo tų nerūpestingų, kerinčių laisvo lėkimo dienų, kai merginos tebešoko čarlstoną ir nesustodavo net pabirus perlų vėriniams.
Tviskančiu Paryžiaus legendos švyturiu „Ritz“ viešbutis išliko ir visą ketvirtąjį dešimtmetį. „Pasilinksminti „Ritz“ – kaip kultūrinis jaunimo himnas – skambėjo net Harleme. Seniai mados ikona tapusi Coco Chanel viešbutyje kaip namie gyveno jau beveik dešimtmetį.
Viešbučio darbuotojai ir savininkai visus juos pažinojo ir padėdavo vakarėliui nesustoti. Ištisus dešimtmečius viešbutį geležine ranka valdė Marie-Louise Ritz – mūvinti skiriamuoju jos ženklu tapusias baltas pirštinaites ir visur sekiojama dviejų išpopintų belgų grifonų.
Ernestas Hemingway’us ir Marie-Louise sūnus Charley Ritzas, nuobodžiaujantis menamas jos įpėdinis, nuo seno buvo liūdnai pagarsėję sugėrovai. 1928‑aisiais be galo įpykusi Charley motina išsiuntė jį iš šalies, bet vėliau įsakė mesti nuotykius užgimstančioje Amerikos kino pramonėje ir grįžti dirbti šeimos versle.
Tačiau Charley niekaip negalėjo atrasti savyje aistros viešbučių verslui. Jam rūpėjo tik žvejyba su musele ir mėgstamiausias olandiškas šviesusis alus. Kaip tiesmukai pareiškė Charley, Marie-Louise – „kritiškiausias mano kada nors sutiktas žmogus“, o sūnus jai ypatingo įspūdžio nedarė.
Charley žmona amerikietė Betty svaigalams buvo dar labiau atsidavusi, būtent jos ir dar vienos amerikietės – Blanche Auzello, viešbučio direktoriaus žmonos, – dėka moterys galėjo gerti viešbučio baruose. Charley Ritzui ir Claude’ui Auzello teliko peštis, kurio žmona didesnė alkoholikė. Hemingway’us manė, kad su Blanche be galo smagu, be to, jis visada ketino parašyti romaną apie viešbutį. Jis netgi pažadėjo paversti Blanche viena iš veikėjų – jei tik ji pasidalins vidaus paskalomis. Taip su ištikimuoju Olivieriu padarė Proustas.
Tie patys žurnalistai, kurie ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje spietėsi „Ritz“ viešbučio bare ir aprašinėjo Ispanijos pilietinį karą, 1944‑ųjų birželio pradžioje ieškojo kelių atgal į Paryžių ir Londone laukė progos Prancūzijos sostinę pasiekti kartu su pirmąja korespondentų banga. Nors Hitleris ir jo generolai šito nežinojo, bet praeis vos kelios dienos ir Sąjungininkų kariai išsilaipins Normandijos paplūdimiuose. Vos po kelių savaičių Paryžiaus link žygiuos dešimtys tūkstančių jaunų amerikiečių.
Martha buvo tvirtai pasiryžusi sekti paskui šiuos karius į Prancūziją ir pirma pranešti sensacingas naujienas – net jei tai teks daryti slapčia, be akreditacijos. Ji tikrai neketino prašyti vyro leidimo.
Po automobilio avarijos vis dar sutvarstyta galva ir dėl sužeistų kelių šlubuojančio Ernesto žurnalisto akreditacija buvo tvarkinga. Galvos sužalojimas reiškė, kad skristi su Karališkosiomis oro pajėgomis, kaip žadėjo „Collier’s“, jis negalės, tad D dienos įsiveržimą Hemingway’us stebėjo iš karius laipinusio laivo jūroje ir į veiksmą įsitraukė gerokai pavėlavęs, su septintąja banga.
Išsilaipinti Normandijoje iš pradžių planuota 1944‑ųjų birželio 5 dieną, kai bus pilnas mėnulis ir tinkamas vandens lygis, tačiau oras buvo nepalankus. Taigi Sąjungininkų pajėgos iš Anglijos išvyko tamsoje ir pirmieji kariai išsilaipino birželio 6‑ąją, po saulėtekio.
Ten, iš kur veiksmą stebėjo Ernestas Hemingway’us, artilerija „gaudė, lyg jie būtų į dangų svaidę traukinius“. Jis matė, kaip pėstininkai „iš lėto, sunkiai, lyg pasaulį ant pečių nešantys atlantai“, puolė pakrantę. Tam tikra prasme taip ir buvo. Nuo šios operacijos priklausė visos pokario Prancūzijos likimas.
„Collier’s“ skirtą reportažą Hemingway’us perdavė saugiai grįžęs į krantą Britanijoje ir jis tapo D dienai skirtu vedamuoju straipsniu. Tačiau Ernesto nebuvo tarp kareivių, kurie, siaučiant pavojams, skynėsi kelią pirmyn. Normandijoje jis nė karto neiškėlė kojos į sausumą. Praeis dar šešios savaitės, kol Ernestas Hemingway’us grįš į Prancūziją ir pagaliau patrauks į Paryžių ir „Ritz“ viešbutį.
Robertui Capai ir Marthai Gellhorn D diena baigėsi visiškai kitaip. Apie karo žurnalistiką Robertas Capa visada sakydavo: „Jeigu jūsų nuotraukos nepakankamai geros, jūs nepataikėte.“ Kai tą birželio rytą Amerikos pirmoji pėstininkų divizija išsilaipino Omahos paplūdimyje, trisdešimtmetis Robertas Capa buvo tarp jų ketindamas nušviesti įvykius žurnalui „Life“. Be to, jis nesliūkino užnugaryje. „Karo korespondentas savo kozirius – ir savo gyvenimą – laiko savo rankose, – vėliau paaiškino jis. – Aš lošėjas. Nutariau eiti su E kuopa per pirmąją bangą.“
Birželio 5‑osios tamsoje per Lamanšo sąsiaurį transportiniu laivu plaukę korespondentai ir dalis karininkų naktį leido mėtydami kauliukus ir lošdami pokerį. „Mums nerūpėjo, laimėsime ar pralošime, – prisiminė vienas laivu plaukęs seržantas, – tai tebuvo būdas prastumti laiką. Žinojome, kad atsilošti greičiausiai vis vien nepavyks.“
Trečią ryto visi vyrai susirinko pavalgyti paskutinių pusryčių – baltomis pirštinėmis mūvintys padavėjai patiekė blynelių, kiaušinių, dešrelių ir kavos. Ketvirtą ryto laivą nuo paplūdimio skyrė dešimt mylių, visi tyliai stovėjo ant denio. „Galvojau apie viską po truputį, – vėliau sakė Robertas Capa, – apie žalius laukus, rausvus debesis, besiganančias avis, visus tuos gerus laikus ir labai daug apie tai, kaip padaryti geriausią dienos nuotrauką. Nekantraujančių nebuvo – nebūtume prieštaravę, jei stovėti tamsoje būtų tekę labai ilgai.“
Iš garsiakalbių pasigirdo paskutiniai įsakymai: „Kovokite, kad kariai išsilaipintų į krantą… o jei dar turėsite jėgų, kovokite, kad išsigelbėtumėte… Valtims atsišvartuoti! Tėve mūsų, kuris esi danguje, tebūnie pagarbintas tavo vardas.“ Penktą valandą penkiasdešimt minučių prabilo artilerija. Vėliau jis prisimins tą akimirką, kai „plokščias mūsų valties dugnas atsitrenkė į Prancūzijos žemę… [M]ano nuostabioji Prancūzija atrodė skurdi ir nepatraukli, o kulkas spjaudantys vokiečių kulkosvaidžiai… sugrįžimą visiškai sugadino“.
Atsidūręs vandenyje tarp karių, jis pradėjo fotografuoti, o aplinkui švilpiančios kulkos raižė bangas. Norėdamas apsaugoti juosteles nuo drėgmės, Robertas sukišo jas į kariuomenės išduodamus prezervatyvus. Tą dieną jis padarė 106 mūšio nuotraukas, tada įsiropštė į pėstininkus išlaipinusią valtį.
Iš mūšio jį ištraukė devyniolikmetis mašinistas Charles Jarreau. Laivui pradėjus tolti nuo kranto, Capa pagalvojo: „Tai mano paskutinė galimybė grįžti į paplūdimį.“ „Negrįžau, – vėliau prisipažino jis. – Trečią ryto kavą mums patiekę vaikinai baltais švarkais ir pirštinėmis dabar buvo permirkę krauju ir į baltus maišus užsiuvinėjo mirusiuosius.“ Vandenyje jis praleido devyniasdešimt minučių ir dabar nuo išsekimo apalpo ant denio.
Ankstyvą birželio 7‑osios rytą prieplaukoje Anglijoje išlipusio Capos jau laukė lėktuvas, turėjęs skubiai nuskraidinti jį į Londoną. Pasaulis norėjo išgirsti pirmąsias radijo transliacijas iš tų, kurie išsilaipinimą matė savo akimis. Tačiau Capa to padaryti neįstengė. Jis perdavė juosteles kurjeriui, kuris nugabens jas į Londoną išryškinti, o pats pirmu rastu laivu išplaukė atgal į Normandiją. Kitą rytą Capa vėl stovėjo paplūdimyje. Iš 106 jo padarytų nuotraukų po nemokšiško tamsiame kambarėlyje dirbusio ryškintojo darbo išliko tik vienuolika. Jos taps ikoniškais D dienos išsilaipinimo vaizdais.
Martha Gellhorn taip pat išvydo Normandijos paplūdimius. Ji neturėjo oficialios spaudos akreditacijos, tad, nepaisant, kad karo korespondente dirbo jau daug metų, jai teko meluoti, kad ten patektų. Birželio 5‑ąją, naktį prieš invaziją, ji įkalbėjo britų kareivį įleisti ją į laivą ligoninę. Martha pasisakė norinti paimti interviu iš laive buvusios slaugės. Tai buvo pirmasis sąsiaurį kirsiantis laivas ligoninė, kuriam buvo numatyta vieta priešakinėse mūšio pozicijose. Atsidūrusi laive, Martha užsirakino tualete ir sėdėjo ten, kol vaiduokliška balta spalva nudažytas ir tik raudonais kryžiais paženklintas laivas išplaukė iš uosto. Dienoraštyje ji įrašė: „Maždaug devynios valandos ir keturiasdešimt šešios minutės. Po penkių sekundžių pasaulis išgirs komandą.“
Laivas iš lėto išplaukė į sąsiaurį. Pajutusi bangavimą, Martha kartu su seselėmis išlipo ant denio. „Tą naktį išplaukdami iš uosto, – pasakojo ji, – praplaukėme ta pačia kryptimi judantį laivą. Pilką laivą pilko vandens ir pilko dangaus fone. Ant jo denio nejudėdami susispaudę stovėjo tylūs maskuojančiais drabužiais vilkintys amerikiečių kariai. Niekas nemojavo ir nešūkavo. Du laivai – žmonių prigrūstas pilkas ir tuščias baltas – iš lėto išplaukė iš uosto Prancūzijos link.“ Tą naktį Lamanšą kirto daugiau nei penki tūkstančiai Sąjungininkų laivų.
Maždaug dešimt tūkstančių jais plaukusių jaunų vyrų ir moterų gyvi į Britaniją negrįš.
Tą naktį visos seselės „[b]uvo labai persigandusios, – prisiminė Martha. – Išgėrėme daug viskio… Labai bijojau, prisigėriau, tada lioviausi bijoti“. Ryte per pirmąją puolimo bangą Martha bejėgiškai stebėjo, kaip pro laivą praplaukia tų jaunų vyrų kūnai, dabar primenantys „išsipūtusius pilkšvus maišus“. Šie vyrai žuvo dar vandenyje ir Prancūzijos kranto taip ir nepasiekė.
Martha Gellhorn į krantą išsilaipino kartu su seselėmis. Ji prisijungė prie greitosios pagalbos komandos ir kartu su kitais medikais karštligiškai dirbo paplūdimiuose ir iškyšuliuose. Vėliau ji grįš į Londoną ir kaip nepriklausoma žurnalistė išsiųs savo straipsnius „Collier’s“. Žurnalas turėjo per daug nuovokos, kad jų neišspausdintų, o Hemingway’us niekada neatleido Marthai už tai, kad ji į Prancūziją nusigavo anksčiau už jį.
Už tai, kad Martha nelegaliai nuplaukė į Prancūziją ir parengė reportažą neturėdama akreditacijos, karo policija ją suėmė ir uždarė seselių mokymo stovykloje už Londono ribų. Tačiau gudriosios Marthos tai nesulaikė. Ji vienu žingsniu aplenkė karo policiją ir dramatiškai paspruko iš stovyklos, kaip tai darydavo kaliniai.
Martha traukė atgal į Europą, kupiną kunkuliuojančio veiksmo. Galiausiai „Ritz“ viešbutyje ji vėl susitiks su Robertu Capa, Ernestu Hemingway’umi, Mary Welsh ir dalimi tų kareivių. Sąjungininkų kariai jau skynėsi kelią į rytus, Paryžiaus link.
Dalis tų, kurie per Antrąjį pasaulinį karą prabangiai pragyveno „Ritz“ viešbutyje, tik dabar pradėjo suvokti: pasirodžius Sąjungininkams, stos siaubingo atpildo metas.
