Kad ir ką sakytų 68 metų S.Rushdie, 1988 metais pasirodžiusios „Šėtoniškos eilės“ nepraėjo be pėdsakų. Jau vien todėl, kad ilgus metus slapstęsis nuo mirties nuosprendžio S.Rushdie 2012 metais parašė atsiminimų knygą „Džozefas Antonas“.
Memuaruose rašytojas atskleidė ir tai, ką jam teko patirti išleidus „Šėtoniškas eiles“. Šis iki šiol prieštaringai vertinamas romanas sukėlė musulmonų protestus visame pasaulyje. Tūkstantinėse demonstracijose musulmonai degino S.Rushdie knygas ir reikalavo jo mirties.
Irano dvasinis lyderis ajatola Ruhollah Khomeini dėl islamo išniekinimo paskelbė rašytojui fatvą – mirties nuosprendį. Romane pašiepiamas ir pats ajatola, todėl egzistuoja versija, kad fatva buvo islamo dvasininko kerštas.
Buvo pažadėta 3 milijonų dolerių suma už S.Rushdie galvą. 1989 m. Iranas nutraukė diplomatinius santykius su Jungtine Karalyste, kuri slėpė rašytoją. Tais pačiais metais „Hezbollah“ grupuotės teroristas savižudis vykdydamas fatvą susisprogdino centrinėje Londono dalyje, tačiau S.Rushdie liko sveikas.
Nors 1998 m. Irano valdžia oficialiai atsiribojo nuo fatvos ir atnaujino diplomatinius santykius su Jungtine Karalyste, islamo ekstremistai medžioja rašytoją toliau. Tai remia ir šalies dvasiniai lyderiai. Protesto akcijos vėl prisimintos 2007 m., kai Anglijos karalienė už nuopelnus literatūrai įšventino S.Rushdie į riterius.
Islamo ekstremistai kovojo ir su knygos vertėjais bei leidėjais. 1991 m. Tokijuje nužudytas knygos vertėjas į japonų kalbą Hitoshi Igarashi, 1993 m. – norvegų vertėjas Williamas Nygaardas, pasikėsinta į italų vertėją Ettore Capriolo. Per pasikėsinimą į turkų vertėją Azizą Nesiną padegtame viešbutyje žuvo 37 žmonės.
„Norėčiau, kad šių nelaimių nebūtų buvę. Bet „Šėtoniškomis eilėmis“ didžiuojuosi tiek pat, kiek kitais savo kūriniais. Praėjus daugiau nei dvidešimčiai metų po knygos pasirodymo žmonės ją jau gali skaityti kaip romaną ir patys nuspręsti, patinka jis jiems ar ne. Džiaugiuosi, kad „Šėtoniškos eilės“ pasiekė šį tašką“, – kalbėjo S.Rushdie.
Paryžiečiai atlaikė iššūkį
Nenuostabu, kad pasaulio žiniasklaida S.Rushdie ir fatvą prisiminė po karštų teroristinių išpuolių Paryžiuje.
„2001-ųjų rugsėjo 11-ąją gyvenau Niujorke ir mačiau, kokią traumą patyrė niujorkiečiai. Kiekvienas tamsesnio gymio žmogus buvo nužvelgiamas su nepasitikėjimu – arabas jis ar ne. Tačiau tai tęsėsi vos kelias savaites, o po to Niujorko gyventojai tapo tokie, kokie buvo anksčiau. Mano galva, paryžiečiai reagavo dar ramiau, jie atlaikė iššūkį ir neleido sugriauti Paryžiaus gyvenimo. Aišku, tam reikia daug drąsos“, – po Paryžiaus įvykių „Deutschlandradiokultur“ kalbėjo S.Rushdie.
Paprašytas pasvarstyti, koks teroristų tikslas ir kodėl jie taip nekenčia vakarietiško gyvenimo būdo, pastaruoju metu apie politiką privengiantis kalbėti S.Rushdie kuklinosi: „Klausiate tikrai ne to žmogaus. To derėtų pasiteirauti jų pačių. Tačiau aš manau, kad priežastis ar bent viena jų yra ta, kad džiaugsmas, malonumas, linksmybės čia yra aukščiau už visokius kultūrinius skirtumus. Ką pirmiausia padarė į valdžią atėjęs Talibanas? Uždraudė muziką, uždarė kino sales ir teatrus. Mat fanatizmo dvasia nesuderinama su linksmumu, su gyvenimo džiaugsmu. Būtent tai ir krito man į akis. Todėl dabar kiekviena proga parodomas gyvenimo džiaugsmas yra sukilimas prieš puritonus. Tiesiog reikia toliau išlaikyti tokį gyvenimo būdą. Normalus žmogus turėtų paprasčiausiai likti ramus, netgi juoktis iš teroristų ir gyventi kaip gyvenęs. Žinoma, valstybės privalo reaguoti kitaip, įvertinti pavojų ir kovoti su juo. Tačiau ne eiliniai žmonės. Mums kur kas svarbiau pasakyti tiems teroristams – eikite po velnių.“
Vedė keturis kartus
„Vidurnakčio vaikai“, „Paskutinis mauro atodūsis“, „Gėda“, „Žemė po jos kojomis“ – visi S.Rushdie romanai supinti iš lakios vaizduotės, siurrealistinės tikrovės ir skaudžios istorijos siūlų. Bene taikliausiai jo kūrinius apibūdintų žodis „tiršti“.
Toks pats tirštas ir S.Rushdie gyvenimas. Gimė Bombėjuje 1947 metais. Ilgus metus nuo musulmonų slapstėsi Didžiojoje Britanijoje. Nuo 2000 metų gyvena Niujorke. „Aš laimingas gyvendamas Niujorke. Nėra nė minties keltis kur nors kitur“, – „Lietuvos rytui“ sakė S.Rushdie.
Moterys ir S.Rushdie – dar viena tema, kuri verta storo romano. S.Rushdie buvo vedęs keturis kartus.
Su pirmąja žmona Clarissa Luard rašytojas gyveno 1976–1987 metais ir susilaukė sūnaus Zafaro (gimė 1979 m.). Ją paliko dėl Australijos rašytojos Robyn Davidson.
S.Rushdie antrąja žmona tapo amerikiečių rašytoja Marianne Wiggins, kurią vedė 1988 metais, o išsiskyrė 1993-iasiais. Su trečiąja žmona Elizabeth West, su kuria buvo susituokęs 1997–2004 metais, rašytojas susilaukė sūnaus Milano (gimė 1997 m.).
S.Rushdie lemtingąja moterimi tapo indų kilmės amerikiečių modelis ir aktorė Padma Lakshmi. Su viena gražiausių pasaulio moterų rašytojas susituokė 2004 metais. 2007-aisiais gražuolė paliko vieną garsiausių pasaulio rašytojų.
Nuo tada ir prasidėjo S.Rushdie odisėjos po vakarėlius ir restoranus su viena už kitą jaunesnėmis ir gražesnėmis moterimis. Jis ne sykį buvo pastebėtas su žurnaliste Aita Ighodaro, Bolivudo žvaigžde Riya Sen, neįgaliu modeliu Aimee Mullins, aktore Olivia Wilde ir net tokia kino pasaulio pažiba kaip Scarlett Johansson.
Bulvarinė spauda spėliojo, kaip S.Rushdie pavyksta į savo parankę prisivilioti daugiau nei dvigubai jaunesnes moteris? Vieni laikraščiai rašė, kad S.Rushdie tokiu būdu keršija P.Lakshmi, kurios nepaliauja mylėti. Kiti teigė, kad manekenės ir gražuolės, susitikinėdamos su garsiu ir protingu vyru, sau renka šlovės kreditus.
Pats S.Rushdie, klausiamas apie gražias moteris, atsako su sau būdinga arogancija: „Aš joms moku daug pinigų. Patarimas toks: jei nori gražios moters, mokėk jai daug pinigų!“
Tirštas ir naujausias S.Rushdie romanas „Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys“ („Sofoklis“, vertė D.Žalytė-Steiblienė).
Tik galima būtų pridurti, kad tai vienas smagiausių, linksmiausių šio rašytojo romanų. Jame susijungia XII amžius ir šie laikai, siurrealistinė tikrovė ir mitiniai džinai, „Tūkstantis ir viena naktis“ ir dabarties tikrovės pasakos, filosofinės pastabos ir svajonės apie amžiną meilę, tiesos baimė ir pasimetimo drąsa.
Pastaruoju metu didžiausiems pasaulio leidiniams vieną po kito dalijantis interviu S.Rushdie savo įtemptoje darbotvarkėje rado keliolika minučių atsakyti į „Lietuvos ryto“ korespondento klausimus.
Rašo nuo 10 metų
– Gerbiamas Salmanai, jei teisingai suskaičiavau, naujasis romanas „Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys“ – dvyliktoji jūsų knyga. Ar atsimenate, kada parašėte savo pirmąjį kūrinį?
– Kai man buvo 10 metų, kino teatre pažiūrėjau filmą „Ozo šalies burtininkas“. Grįžęs namo parašiau istoriją „Virš vaivorykštės“ apie į mane labai panašų berniuką, gyvenantį Bombėjuje.
Sykį jis atrado vaivorykštės pradžią – ji kilo į viršų ir tolo. Jos krašte buvo įrėžti visų vaivorykštės spalvų laipteliai. Taigi jis kopė vaivorykšte ir patyrė daugybę magiškų nuotykių, kuriuos aš pamiršau.
Mano tėvo sekretorė atspausdino tą istoriją. Tėvas pasižadėjo ją išsaugoti ir padėjo kažkur savo biure. Gaila, bet jis tos istorijos neišsaugojo.
– Kada jūs pirmąsyk išgirdote „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakas? Klausiu to, nes su šiomis pasakomis susijusi ne tik naujoji jūsų knyga, bet ir „Vidurnakčio vaikai“ ir keli kiti romanai. Kodėl naujame romane „Tūkstantį ir vieną naktį“ nusprendėte savotiškai pritaikyti mūsų laikams?
– „Tūkstantis ir viena naktis“ – vienas iš daugelio stebuklinių pasakų rinkinių, su kuriais susipažinau dar vaikystėje.
„Be tūkstančio ir vienos nakties“, būdamas mažas susipažinau su „Hamzanama“ (pusiau mitinio kario Hamzos nuotykiai), „Pančatantra“ (pasakėčios apie gyvūnus), kašmyrų „Katha-Sarit-Sagar“ („Pasakos srovių vandenynas“) ir taip toliau.
Ką jos man suteikė? Meilę pasauliui, kuriame nepaprasti dalykai atsitinka paprastiems žmonėms. Istorijos gali būti fantastiškos, bet jose veikiantys žmonės visada būna labai tikroviški ir įtikinami.
Pamaniau, kad mūsų itin siurrealistiniais laikais gali būti įdomu sujungti tas istorijas su vakarietišku siurrealizmu ir pažiūrėti, kaip tai skambės. Tiesa, net ir tokiu atveju siekiau, kad mano romanuose veikiantys žmonės būtų realūs.
Žmogus – pasakojantis gyvūnas
– Esate dirbęs reklaminių tekstų kūrėju. „Vidurnakčio vaikus“ parašėte dirbdamas reklamos agentūroje „Ogilvy & Mather“, ar ne?
– Reklaminių tekstų rašymas buvo tai, ką aš dariau dėl pinigų. Kaip tekstų kūrėjas aš dirbau dvi ar tris dienas per savaitę, likusį laiką rašiau.
Taip, „Vidurnakčio vaikus“ parašiau dirbdamas „Ogilvy & Mather“ ir „Ayer Barker Hegemann“. Toks darbas, aišku, man nepadėjo atrasti kūrybinio balso, bet jis išmokė disciplinos. Dabar aš niekada nepražiopsau terminų.
– „Vidurnakčio vaikuose“ pasakojote istoriją apie Salymą Sinajį, paskutinįjį berniuką iš 1001 vaiko, kurie gimė tą akimirką, kai Indija ir Pakistanas tapo nepriklausomi nuo britų. „Dvejuose metuose, aštuoniuose mėnesiuose, dvidešimt aštuoniose naktyse“ yra istorija apie pasakiškas būtybes džinus. Jie nori sugriauti pasaulį, bet džinų princesė Dunija padeda žmonijai. Gal jūs matote kokių nors sąsajų tarp šių romanų ir Salymo bei Dunijos?
– Panašumų nedaug. Gal tik tai, kad abiejuose romanuose veikia paprasti žmonės, turintys nepaprastų sugebėjimų. Bet šių knygų tonas ir intencijos yra ganėtinai skirtingos. Salymas ir Dunija man taip pat yra ganėtinai skirtingi. Bet galbūt apie tai turėtų kalbėti skaitytojai?
– „The Publishers Weekly“ jūsų naująjį romaną pavadino „komišku apokaliptiniu populiariosios kultūros kaprizu“. Ką jūs manote apie dabarties pasaulio posūkį į populiariąją kultūrą?
– Kultūros aš niekada neskirsčiau į aukštąją ir populiariąją.
– Kitas apžvalgininkas naująjį romaną pavadino istorijų pasakojimo galios testamentu. Bet juk testamentas dažniausiai susijęs su mirtimi. Jūsų manymu, koks istorijų pasakojimo vaidmuo interneto ir išmaniųjų telefonų amžiuje?
– Testamentas yra tik liudijimas. Mano manymu, istorijų pasakojimas niekada nepraras savo galios, nes mes visi esame istorijas pasakojantys gyvūnai. Tai būdinga žmogaus prigimčiai.
* * *
Lietuviškai galime skaityti 9 S.Rushdie knygas
Į lietuvių kalbą išverstos devynios S.Rushdie knygos. Daugumą išvertė Danguolė Žalytė-Steiblienė. Tik „Paskutinį Mauro atodūsį“ vertė Laimantas Jonušys.
Lietuvių skaitytojams prieinami aštuoni S.Rushdie romanai. Tai – „Paskutinis Mauro atodūsis“, „Vidurnakčio vaikai“, „Gėda“, „Šėtoniškos eilės“, „Žemė po jos kojomis“, „Klounas Šalimaras“, „Florencijos kerėtoja“ ir „Dveji metai, aštuoni mėnesiai, dvidešimt aštuonios naktys“.
Lietuviškai galime skaityti ir S.Rushdie atsiminimų knygą „Džozefas Antonas“, kurioje rašytojas pasakoja apie tai, ką jis patyrė išleidęs „Šėtoniškas eiles“. Čia ne tik atskleidžiamos detalės apie gyvenimą pogrindyje, bet ir atvirai pasakojama apie sutiktas ir mylėtas moteris.
