Tiesą sakant, tikroji citata iš Justino Marcinkevičiaus poemėlės „Grybų karas“ skamba kiek kitaip: „Skrybėlaitė nemadinga/ Ach, kokia aš nelaiminga/ Koks tu grybų pulkaunykas/Jei per dieną/ Riogsai dykas/ Eik, sakau,/ Greičiau į karą/ Ir parnešk man/ Šilko skarą.“
Kas dar gali prilygti šiai lakiai frazei, senokai tapusiai visų nuosavybe? Galbūt Violetos Palčinskaitės „Braškė, kurią ne laiku nuraškė“; galbūt – ir Kosto Kubilinsko eilutė „Mano batai buvo du“, smagiai pasičiupta reklamos kūrėjų ir skleidėjų.
Vienaip ar kitaip, šios trys iš frazės įrodo, kokia trapi riba tarp poezijos ir buities, tarp vaikų ir suaugusių literatūros.
Justinas Marcinkevičius vaikams parašė ne tiek jau daug – beveik viskas telpa į vieną rinkinį „Laukinė kriaušė“ (remiuosi „Alma littera“ leidyklos leidiniu, pasirodžiusiu 2012 metais). Įdomu minėti, kad poeto kūryba prasidėjo nuo vaikų literatūros. Žvelkime: 1955 metais pasirodo pirmoji knyga suaugusiems – „Prašau žodžio“. Tais pačiais metais ir knyga vaikams „Daina prie laužo“. 1956 metais „Dvidešimtasis pavasaris“ suaugusiems. Po dvejų metų – žymusis, nemarusis „Grybų karas“ vaikams.
„Grybų karo“ radimosi istoriją girdėjau iš pirmų lūpų ir mielai ją atpasakosiu. Buvo 2010 metai, ruduo; Justinui Marcinkevičiui skirta Vaižganto premija už publicistikos knygą „Pažadėtoji žemė“.
Grįždami iš iškilmių Kunigiškėse kalbėjomės apie miškus ir apie grybus. Išgirdusi, kad poetas nėra aistringas grybautojas, nenustebau – na, negrybauja žmogus, ir kas? Ir man miškas svarbus ne dėl grybų. Atsipeikėjau po dešimties kilometrų: „O kaip Jūs parašėte „Grybų karą“ ? Poetas skaniai nusikvatojo. Ir pasipasakojo. Po studijų dirbęs „Genio“ redakcijoje. Jam reikėję skambinti autoriams, prašyti iš jų kūrinių vaikams, o prašyti – lyg nepatogu, lyg nejauku. Taigi neišprašęs, užsidarė redakcijoje ir poemą vaikams parašęs pats.
Tie „Grybų karo“ parašymo metai svarbūs ir mano, ir vėlyvesnės kartoms. Neįmanoma net įsivaizduoti, kiek Lietuvos žmonių vaikystėje yra kopę į sceną tam, kad joje pavirstų baravyku pulkaunyku, jo žmona paliepe ar kazlėku. O gal dar kuo nors – šalia karui besirengiančiu grybų ošiančiu medžiu ar strakaliojančiu zuikiu.
Tai, ką dabar skaitysite, gal ir juokinga. Gal... Vis tiek parašysiu: man atrodo, kad jau tuomet, šeštajame dešimtmetyje, pasireiškė dramaturgo Marcinkevičiaus galia. „Grybų karas“ be jo autoriaus noro ar prašymų pats savaime pasiprašė būti vaidinamas. Jis vaidinamas ir dabar – kuo keisčiausiai, įvairiausiai interpretuojamas. Tartum priklausytų ne autoriui, tartum būtų atsiradęs pats sau.
Kažin ar tais „Genio“ metais kam nors Lietuvoje ( ir ne tik joje...) buvo žinoma vaikams kuriančių žmonių pareiga: tekste įrašyti vieną sudėtingą žodį – tik vieną, tačiau tokį, kad vaikai ir tėvai turėtų dėl ko pasukti galvas. Šią tradiciją pradėjo britė Beatrix Potter (Beatričė Poter), žymiųjų istorijų apie „Triušį Petriuką“ autorė. Vaikų literatūra domiuosi senokai – nuo studijų metų, tačiau žinia apie prasmingą tradiciją mane pasiekė ne taip jau seniai – tik prieš keletą metų. O nuo tada kokią knygą vaikams beskaityčiau ir benagrinėčiau, visada ieškau jo – to slaptingojo vienintelio žodžio.
Ar yra jis „Grybų kare“?
Taip.
Tai – paliepė, ta pati, kuri vyrui kariauti liepė. Esu apklaususi ne vieną aistringą grybautoją: kas ji, koks tai grybas? Atsakymo neišgirdau. O paliepė – tai lactarius velerius, ūmėdinių šeimos ketvirtos kategorijos grybas, panašus į gruzdą, tačiau tik panašus. Jis vadinamas kremelde, pakaste. Nėra nuodingas, tačiau jei panorėsite paragauti, mirkykite jį visą parą.
Išvada viena: kariauti vyrus skatina tik ketvirtos kategorijos grybės – jei tik taip leista sakyti.
Dabar atsiverskime tą „Pažadėtąją žemę“ – Vaižganto premijos laureatę. Suprantama, kad elgiuosi nekukliai, tačiau ieškau savo pačios interviu su poetu, rašyto 2000 metais. Visada, kiek save pamenu, skubu teirautis žmonių, ką jie vaikystėje skaitę, kokios knygos padėjo jiems augti.
Justino Marcinkevičiaus atsakymas: „Mano pagrindinis, prigimtinis vedlys buvo liaudies daina. Ir šiandieną eičiau paskui ją į pasaulio kraštą. Augau be knygų, be muzikos, be teatro. Vasarą laukdavau vakaro, kad viename ar kitame kaime pasigirstų daina“.
O po šios dainingos frazės smagu aptarti: kas šiandieną, dabar ir čia, gali būti Justino Marcinkevičiaus kūrinių vaikams adresatas?
Štai kaip prasideda „Grybų karas“ : „Ei, tai vija pinavija, – / Visą dieną/ Grybais lyja/.“
Ar jaučiate, kaip ataidi senesnių laikų daina? Kuri ir kokia?
„Ak, vija panavija/ jau pražydo kaip lelija.“
Taip dainuoja tėvo netekęs, mamos atstumtas, nuplaktas ir išvarytas vaikas Jono Biliūno apsakyme „Joniukas“ (rašyta 1906 metais Zakopanėje).
Joniukų ir Joniukių Lietuvoje esama – o dar kiek – ir dabar. Lankydama vaikų globos namus esu patyrusi: retsykiais prozininkams su savąja proza tenka tik patylėti. Bendraujame su vaikais, kurie neskaitę knygų, nematę teatro ir... niekada negirdėję jokių liaudies dainų. Jie nesukaupia dėmesio ties ilgesniu sakiniu, painesniu siužetu. Reikia poezijos. Nuostabiai tinka „Ak, kokia aš nelaiminga“, „Braškė, kuria ne laiku nuraškė“ , o labiausiai – „Mano batai buvo du“.
Dabar pats laikas paklausti „Grybų karo“ žinovų ir gerbėjų: tai kuo tas karas baigiasi? Kas jį laimi? Pasak Justino Marcinkevičiaus, laimi mokiniai, laiku į mišką atėję ir tą karą, net neprasidėjusį, pabaigę.
Žvilgterkime atidžiau ne tik į Justino Marcinkevičiaus grybus, bet ir į kitus kūrinius vaikams. Kas yra pagrindiniai personažai ir personažės, jei trumpam pamirštume tą visą grybų karalija?
Lietus ir vėjas – jie dominuoja poeto vaikų literatūroje, jo eilėse. Knygoje „Laukinė kriaušė“ radau „Vėjo pasaką“. Joje kalbasi senelė ir Onelė – mergaitė, panorusi suvokti kas laiko duris, ką kalba pieva, kas numeta skarelę, kas dedasi malūne. Kažin ar kada nors „Vėjo pasaka“ populiarumu pralenks „Grybų karą“, vis dėlto – tai pasakai linkiu gero, palankaus vėjo.
Justino Marcinkevičiaus dukra Jurga pasakojo, kad jos mylimiausias kūrinys – „Greitoji pagalba“. Tai – lėlių pasaulis, tai – miesto kultūra, tai – vaikų kambarys, kuriame gamtos beveik ir nėra. Beveik... Nes greitoji pagalba atkeliauja iš Mėnulio, nutvieskiančio liūdnoką miestą.
Tie Marcinkevičiaus poeziją vaikams draikantys, pakylėjantys vėjai, tie jo mėnuliai ir saulės, tos voro vestuvės, ta vabalų įvairovė privertė mano ranką tiestis į poezijos lentyną ir ieškoti dar vieno poeto. Ar prisimenate? „Klausykitės vėjo ūžesio naktį,/ Seno vėjo ūžesio, gūdaus vėjo ūžesio.“
Kas autorius? Oskaras Milašius.
Taip jau nutinka: viena knyga šaukiasi kitų. Palei Justino Marcinkevičiaus „Laukinę kriaušę“ ir „Pažadėtąją žemę“ draugiškai sugulė Jono Biliūno raštų I tomas, jo „Joniukas“, Oskaro Milašiaus eilės.
Štai Jums, mieli skaitytojai, trys vaikystės: šaltas Oskaro Milašiaus rūmas, jo keistuoliai tėvai; Jono Biliūno anykštėnų šviesa, bet ir tiršti, slogūs šešėliai; nuošalus Justino Marcinkevičiaus vienkiemis, dainomis ir giesmėmis godotas.
O man vaidenasi dar viena vaikystė. Štai atvažiuoja Rašytojų klubo siųstas autobusiukas į Sūduvos laukus ir jose įkurtus vaikų namus, štai pasitinka mus, atvykusius su knygomis, suaugę žmonės, bet ne tik jie. Ir berniokas, tą knygų maišelį čiumpantis, nešantis. Tai jis – tik jis vienintelis – po susitikimo prie dovanotų knygų prilekia, jas varto. Duokdie jam patirti tik grybų, tik netikrą karą, duokdie surasti pažadėtąją žemę ir laukti laimės prie laukinės kriaušės.
Man belieka pacituoti Onelę iš primirštos „Vėjo pasakos“: „Aš einu ieškoti vėjo/ Šitaip tarė ir išėjo..
Taigi išeinu – baigiu šį pasakojimą, einu ieškoti ir kitų – primirštų ar gerai žinomų knygų.
Pagal pranešimą, skaitytą Prienuose, konferencijoje „Laiko negali pasirinkti“, skirtoje Justino Marcinkevičiaus 85-osios gimimo metinėms (2015 m. lapkričio 27 d.)
