Kai mūsų protėviai tapo žemdirbiais, pakito ir jų pasakojamos istorijos. Gyvūno motyvą pakeitė sėklos, daigo elementas, būtent sėkla tapo gyvybės, mirties ir prisikėlimo simboliu. Augalas miršta, po to jis užkasamas ir štai jo sėkla vėl atgimsta. Mistikams šis vaizdinys pats savaime atspindėjo dieviškąją tiesą apie esminius gyvenimo principus. Mirtis gimdo gyvybę, pasiaukojimas atneša palaimą.
Būtent apie tai vienoje laidų „The Power of Myth“ (1988-1991 m.) Billas Moyersas diskutavo su mitologijos ir religijotyros specialistu Josephu Campbellu, ką tik lietuvių kalba išleistos lyginamosios mitologijos knygos „Herojus su tūkstančiu veidų“ (iš anglų kalbos vertė Vytautas Grenda, išleido „Tyto alba“) autoriumi.
– Savo knygose dažnai kalbate apie šventos vietos reikšmę žmogui. Kuo ji tokia svarbi?
– Nūdienos kontekste šį terminą vartoju apibrėždamas tai, kas būtina kiekvienam žmogui. Žmogui reikalinga vieta, kur jam pasidaro nesvarbu, kas rašoma laikraščiuose, kur jis negalvoja apie draugus ar priešus, kur jis pamiršta, ką ir kam yra skolingas, arba kas jam skolingas. Tai vieta, kur žmogus gali apmąstyti, kas jis yra ir kuo gali būti. Tai kūrybinės inkubacijos vieta.
- Norite pasakyti, kad ta vieta atlieka tą patį vaidmenį kaip ir tyrai medžiotojui?
– Suprantate, medžiotojui kiekviena pėda buvo šventa. Dauguma mūsų veiksmų yra sąlygoti ekonominių ar socialinių veiksnių, jie neperžengia mūsų gyvenimo sampratos ribų. Ilgainiui imame justi vis didesnį aplinkos spaudimą ir paskui jau nebesusivokiame, kas mes esame ir kur mes esame. Žmogus visada daro tai, ko reikia tuo metu, tą konkrečią minutę. Bet kas daro mus laimingus? Reikia tą išsiaiškinti. Paimkite knygą, kurią norite paskaityti, arba ausinuką su mėgstama muzika – net jei ji senamadiška ir niekam neįdomi – ir raskite vietą, kurioje norėtumėt paskaityti ar paklausyti muzikos. Galbūt tai padės jums pajusti gyvenimo skonį ir pasimėgauti ta akimirka.
- Lygumų gyventojų mituose jaučiama atviros erdvės įtaka. Juk lygumose aiškiai matyti horizontas ir giedras dangaus skliautas. Ten skraido sakalai ir ereliai, plieskia saulė, matyti, kaip kyla mėnulis. O ar tokie elementai egzistuoja tautų, gyvenančių džiunglėse, mitologijoje? Juk jiems dangų užstoja tanki lapija.
– Be abejonės, aplinka veikia žmogaus psichologiją, todėl džiunglių gyventojų mituose nėra horizonto.
- Norite pasakyti, kad jų mituose nėra dangaus skliauto?
– Nėra. Viršuje skraido paukščiai, o apačioje viešpatauja augalija, kur slepiasi nuodingos gyvatės ir kitų gyviai. Kur pažvelgsi, visur plyti miškai. Tokioje aplinkoje neįmanomas perspektyvos pojūtis. Colinas Turnbullas pasakojo nuostabią istoriją: kartą jis nuvedė pigmėjų, niekada neiškėlusį kojos iš miško, ant kalno, nuo kurio atsiveria fantastiškas vaizdas į lygumas. Vargšas pigmėjus baisiai išsigando, nes nežinojo, kas yra perspektyva. Jis pamanė, kad gyvūnai, vaikštantys lygumoje, yra keistos skruzdėlės ir kad jiedu stovi joms ant kelio. Tada apimtas siaubo jis nėrė atgal į mišką.
Suprantate, miškuose formuojasi visiškai kitokia mitologija, kitoks požiūris į medžioklę, kitokia pasaulėjauta. Tiems žmonėms miškas yra namai. Jie miške jaučiasi kaip namuose, o mes pasijustume ten nesaugiai, imtume spėlioti, kas slepiasi už vieno ar kito medžio.
Man didžiausią įspūdį daro tai, kad tie medžiotojai ir šaknelių ar uogų rinkėjai yra natūrali kraštovaizdžio dalis, jie – to pasaulio veidas. Ir tas pasaulis jiems yra šventas. Tuo tarpu mes, šiuolaikiniai žmonės, nuosekliai stumiame iš savojo pasaulio bet kokias gamtos apraiškas. Man rodos, tai atskleidžia viena pigmėjų legenda apie mažą berniuką, kuris rado paukštelį, giedantį nuostabiausią giesmę visame miške.
Jis parsinešė jį namo, ar ne? Ir paprašė tėvo lesalo paukščiui, bet tėvas nenorėjo maitinti paukščio ir jį nužudė. Tą akimirką, kai paukštelis miršta, miršta ir berniuko tėvas.
- Pasak legendos, nužudydamas paukštį, žmogus nutildė jo giesmę, o kai nutilo giesmė, mirė ir žmogus. Argi čia ne aliuzija į tai, kas nutinka, kai žmogus ima niokoti savo aplinką, savo pasaulį, kitaip tariant, pasikėsina į gamtą?
– Išties, tokiu būdu žmogus naikina ir save. Žinote, mitologija pati savaime yra visatos giesmė. Tai nevaržomas vaizduotės skrydis, įkvėptas žmogaus veiklos ir gyvenimo pokyčių.
- Pakalbėkime apie tuos pokyčius. Kas nutiko, kai žmonės ėmė užsiimti žemdirbyste? Kaip pakito mitai?
– Suprantate, kai gyvūnas nužudomas, jis miršta. Bet kai nupjaunate augalą, išauga nauji ūgliai. Visi žinome, kad genėjimas augalams yra naudingas. Nieko keista, kad miškai įkvepia daug mitų – tik užsukite į didingus sekvojų miškus, ir pajusite patys. Kartą lankiausi Mendosino sekvojų miške. Ten mačiau milžiniškų kelmų – medžiai buvo nukirsti prieš daugelį dešimtmečių ir šen bei ten iš jų stiebėsi jauni ūgliai. Tai tik įrodo, kad mirtis yra neatskiriama nuo gyvybės, jos reikia, kad suktųsi gyvybės ratas. Žmogus yra kaip tas jaunas medžio ūglis. Prisiminkite Jėzaus Kristaus žodžius apie vynmedį ir jo šakeles. Vynuogyno simbolika kardinaliai skiriasi nuo gyvūninės kilmės simbolių.
- Ką turite galvoje? Gal galėtumėt pateikti pavyzdžių, papasakoti vieną kitą istoriją, sietiną su augalijos motyvais mitologijoje?
– Ką gi, beveik visuose mituose vyrauja tas pats motyvas: kažkas yra nužudomas ir palaidojamas, o paskui toje vietoje išauga valgomas augalas. Tokios istorijos paplitusios visame pasaulyje, bet daugiausia jų yra Ramiojo vandenyno salose ir abejuose Amerikos žemynuose. Paimkime kad ir algonkinų padavimą apie tai, kaip imta auginti kukurūzus. Jame pasakojama apie berniuką, kuriam vizijoje pasirodo jaunas vyras su plunksnų karūna. Svečias pakviečia berniuką pasigalynėti ir leidžia jam laimėti tris kartus.
Tada pasako, kad kai kitąkart jis ateisiąs, berniukas turįs jį nužudyti ir palaidoti, paskui kurį laiką prižiūrėti jo kapą. Berniukas taip ir padaro ir po kurio laiko pamato, kad toje vietoje išaugo kažkokie augalai. Matote, berniukas labai rūpinosi savo tėvu – anksčiau šis buvo puikus medžiotojas, bet paskui paseno. Todėl berniukas ieškojo kito būdo, kaip pramisti, be medžioklės. Graži istorija, ar ne?
- Taip, bet pati idėja, kad svečias, pasirodęs berniukui vizijoje, privalo mirti ir būti palaidotas, kad kažkas iš jo užaugtų, nėra labai maloni...
– Na, toks yra pagrindinis motyvas. Polinezijoje irgi egzistuoja analogiški mitai.
- Jei neklystu, Polinezijoje paplitusi legenda apie mergelę, vardu Hina?
– Visuose Polinezijos mituose veikia mergelė, vardu Hina. Beje, ji siejama su mėnuliu. Polineziečių mitologijoje apskritai vyrauja mėnulio mirties ir prisikėlimo motyvas.
- Tai kas gi nutiko mergelei Hinai?
– Hina mėgo maudytis užutėkyje, kuriame gyveno didelis ungurys. Jis kasdien įbrėždavo besimaudančiai merginai į šlaunį. Bet vieną dieną jis pavirto jaunu vyru ir ją pamylėjo, o paskui dingo. Kitą dieną jis vėl padarė tą patį. Taip kartojosi kelias dienas, kol vienąkart jis, kaip ir svečias algonkinų padavime, jai pasakė: „Kai kitąkart ateisiu tavęs aplankyti, turėsi mane nužudyti, nupjauti man galvą ir ją užkasti.“ Ji taip ir padarė. Po kurio laiko iš užkastos galvos išaugo kokoso palmė. Jei paimtumėt kokosą, pamatytumėt, kad jis yra „plaukuotas“ ir tokio pat dydžio kaip galva, maža to – nedideliuose mazgeliuose galima įžvelgti kažką panašaus į akis.
- Manau, visi supratome, kad šis motyvas paplitęs net ir tarpusavyje nesusijusiose kultūrose. Bet kodėl? Ir ką jis simbolizoja?
– Išties, panašumai stulbina. Daugybę metų skaičiau tas istorijas ir iki šiol stebiuosi, kaip galėjo atsirasti tokių panašių mitų skirtingose, viena nuo kitos nutolusiose kultūrose. Egzistuoja dvi teorijos: viena jų teigia, kad žmogaus siela (arba psichika) iš esmės yra tokia pati, nepriklausomai nuo žmogaus gyvenamos vietos. Tai dvasinis žmogaus kūno dėmuo, būdingas kiekvienam iš mūsų, – juk visi turime tokius pačius organus, tokius pačius instinktus, mus veikia tokios pačios emocijos ir baimės... Taip pat egzistuoja sklaidos teorija. Pavyzdžiui, žemės ūkio kultūra pirmiausia pradėjo vystytis Artimuosiuose Rytuose ar Pietryčių Azijoje, kitaip tariant, didžiausiuose senojo pasaulio centruose, tad būtent iš šių regionų atkeliavo žinios ir apie žemdirbystę, o kartu ir mitai, kuriuose pasakojama apie žemės tręšimą ir sodinukų priežiūrą – turiu galvoje pasikartojantį nužudymo, užkasimo ir derliaus nuėmimo motyvą. Šis mitas atkeliavo kartu su žemdirbyste – nieko panašaus nerasite medžiotojų kultūrose.
- Visose mituose kas nors turi mirti – faktiškai herojus miršta, kad vėl atgimtų. – Kai kuriose patriarchalinės bendruomenėse Naujojoje Gvinėjoje paplitęs ritualas, per kurį tas mirties ir prisikėlimo mitas perkeliamas į tikrovę – praktikuojant kanibalizmą.
- Kodėl jie taip elgiasi?
– Tai savotiškas aukojimo ritualas. Kaip mišios. Vienas nuostabiausių katalikybės ritualų yra Komunija. Mes mokomi, kad Komunija – tai Išganytojo kūnas ir kraujas, ir priimdamas Komuniją žmogus įsileidžia Kristų. Tam ir reikalinga susikaupimo minutė po Komunijos.
- Ir ką simbolizuoja šis ritualas?
Kai medžiotojų kultūrose buvo atliekamas aukojimas, tai būdavo dovana, savotiškas kyšis dievybei, kad ji pasirūpintų aukotojais, padarytų kažką dėl jų. O žemdirbystės kultūrose paprastai aukojamas dievas. Krikščionybėje asmuo, kuris mirė, buvo palaidotas ir tapo maistu yra nukryžiuotas Kristus – jo kūnas tapo dvasiniu penu. Krikščionybėje senasis augalinis įvaizdis buvo pakylėtas, sutaurintas. Kristus buvo prikaltas prie kryžiaus, t. y. ant medžio. Jis pats yra medžio vaisius, tiksliau, amžinojo gyvenimo vaisius – nepamirškite, kad Edeno sode augo ne vien gėrio ir blogio pažinimo medis, bet ir gyvybės medis.
Kai žmogus paragavo pažinimo medžio vaisaus, jis buvo išvytas iš rojaus. Suprantate, Edeno sodas yra vieta, kur viešpatavo vienovė, ten nebuvo dualumo, atskirties tarp moters ir vyro, žmogaus ir Dievo, blogio ir gėrio. Suvalgęs pažinimo vaisių ir pažinęs tą dvilypumą, žmogus pats išvijo save iš rojaus. Pažinimo medis ženklino išvijimą, o amžinojo gyvenimo medis gali sugrąžinti į tą sodą. Beje, tai tas pats medis, po kuriuo sėdi Buda.
- Išminties medis?
– Amžinojo gyvenimo medis – tai suvokimo, kad egzistuoja amžinasis gyvenimas, medis. Tiek Buda po medžiu, tiek Kristus, prikaltas prie kryžiaus, yra tie patys įvaizdžiai. Jie simbolizuoja tą, kuris mirė fiziškai ir atgimė dvasiškai. Mes suvokiame, kad kūnas tėra laikina transporto priemonė, įrankis, ir tapatinamės su sąmone. Kai miršta kūnas, lieka sąmonė. Tam tikra prasme, mūsų kūnas yra sielos nešėjas.
- Ir vėl grįžtame prie to paties: gyvenimas ir mirtis glaudžiai vienas su kitu susiję...
– Būtina gyvenimo ir mirties pusiausvyra. Tai du tos pačios lazdos galai – turiu galvoje būtį ir tapsmą.
- Norite apsakyti, kad apie tai kalbama visose istorijose?
– Taip. Nežinau nė vienos, kur mirtis būtų atmetama.
- Bet juk aukos ir aukojimo idėja mūsų pasauliui yra svetima.
– Jūs neteisingai suvokiate pačią aukos idėją. Skaitydamas jėzuitų tekstus aptikau įdomų pasakojimą. Jį užrašė jėzuitų misionieriai, XVII a. atvykę į Kanadą skleisti krikščionybės. Ten buvo pasakojama apie irokėzų berniuką, kurį huronai paėmė į nelaisvę. Buvo nuspręsta jį kankinti, kol šis mirs. Turbūt žinote, kad šiaurės rytų indėnų gentys dažnai kankindavo belaisvius, ir tie kankinimai trukdavo be galo ilgai, bet belaisvis turėdavo viską ištverti šypsodamasis ir neaimanuodamas. Tai būdavo tikras vyriškumo ir drąsos išbandymas.
Bet grįžkime prie berniuko. Pasmerktasis į kankinimų vietą buvo atvestas iškilmingai, tarsi būtų švenčiamos jo vestuvės. Berniukas ėjo dainuodamas, o jį lydėję žmonės vaizdavo jo belaisvius ir elgėsi taip, lyg jis būtų garbingiausias genties svečias. Jis žaidė šį žaidimą, nors ir žinojo, kuo viskas baigsis. Šią istoriją aprašius kunigus glumino pati situacija, jie rašė, kad tai svetingumo parodija, kad žvėriška taip elgtis su žmogumi. Bet tiesa ta, kad tie žmonės buvo šventikai. Tai buvo auka. Galima sakyti, kad tas berniukas buvo savotiškas Jėzaus analogas. Juk kunigai kasdien aukoja mišias, kurios iš esmės yra Kristaus aukos imitavimas ar atkartojimas.
Prisiminkite Evangeliją pagal Joną: prieš pat suėmimą ir nukryžiavimą Jėzus irgi giedojo – ir tai vienas gražiausių krikščioniškosios tradicijos pasažų. Naujojo Testamento tekstuose užsimenama, kad Jėzus su mokiniais giedojo himną, jie netgi šoko rateliu susikibę už rankų. O paskui jis išėjo su kareiviais, žinodamas, kad bus nukryžiuotas. Tai turėjo būti didinga...
– Mistinėse istorijose dažnai susiipina mirtis ir šokis, šlovinantis gyvenimą.
– Tiesą sakant, mitologijoje mirties dievas dažnai yra ir sekso dievas. Pavyzdžiui, taip yra Haičio vudu tradicijoje. Skandinavų Votanas, arba Odinas, kuris paprastai vaizduojamas su viena uždengta akimi, yra mirties ir gijimo, išminties ir karo dievas. Egiptiečių Ozyris yra mirties ir prisikėlimo, derlingumo dievas. Šis motyvas visur atsikartoja: tas kuris mirė, turi atgimti. Mirtis būtina, kad gyvenimas tęstųsi. Pagalvokite – juk taip yra ir mūsų gyvenime: kiekviena karta turi mirti, kad galėtų ateiti kita. Galima sakyti, kad dovanodamas gyvybę palikuoniui, žmogus miršta. Vaikas yra nauja gyvybė ir tėvų pareiga – ją saugoti. Mirtį ir naują gyvybę visada sieja glaudus ryšys.
- Todėl tėvas visada paaukos gyvybę dėl sūnaus, o motina – dėl vaiko?..
– Šis klausimas nagrinėjamas A. Schopenhauerio, vieno mėgstamiausių mano filosofų, knygoje „Apie moralės pagrindą“. Jis bando atsakyti į klausimą, kaip žmogus gali nesusimąstydamas, spontaniškai paaukoti savo gyvybę dėl kito. Juk tokiu atveju turėtų suveikti svarbiausias gamtos dėsnis, t. y. mūsų savisaugos instinktas, bet jis nesuveikia.
Papasakosiu jums vieną istoriją, nutikusią Havajuose. Oahu salos kalnuose yra vieta, vadinama Pali, kur atsiveria nuostabus vaizdas, bet siaučia stiprūs vėjai. Žmonės dažnai vyksta ten, trokšdami pajusti, kaip vėjas taršo plaukus, arba... norėdami nusižudyti – kaip kad nušoka nuo Aukso Vartų tilto. Taigi, vieną dieną pro ten važiavę policininkai pastebėjo, kad kažkoks jaunuolis ruošiasi nušokti nuo skardžio. Jie sustojo ir puolė jį gelbėti. Vienas policininkas vos vos spėjo sugriebti jaunuolį už rankos, bet kadangi tuo metu pūtė stiprus vėjas, jis ir pats neišsilaikė. Laimė, antrasis policininkas spėjo juos sugriebti ir abu ištraukė.
Vėliau žurnalistai pirmojo policininko paklausė, kodėl jis nepaleido jaunuolio, juk ir pats galėjo žūti. Šis atsakė, kad negalėjo. Jei būtų paleidęs, nebūtų pajėgęs toliau gyventi. Suprantate, tą akimirką jis pamiršo savo pareigą šeimai, darbą, karjerą, visas savo viltis ir troškimus ir buvo pasiryžęs viską paaukoti, kad tik išgelbėtų tą jaunuolį. Remiantis A.Schopenhaueriu, tokiomis akimirkomis žmogus kaip niekad aiškiai įsisąmonina, kad pasaulis yra vientisas, kad jis ir kitas žmogus yra viena, kad ta atskirtis yra santykinė ir priklauso tik nuo lokalių ir globalių laiko ir erdvės kontekstų. Iš tikrųjų viskas yra susiję. Ir ta metafizinė tiesa įsisąmoninama spontaniškai kaip viena iš didžiausių gyvenimo tiesų. Galima sakyti, kad herojus – tai žmogus, kuris paaukoja savo fizinį gyvenimą įkūnydamas šią tiesą. Tai ne šiaip idėja, tai tos vienovės suvokimo apraiška realybėje. Suprantate, ką turiu galvoje?
Mes raginami mylėti savo artimą – iš esmės šis priesakas skirtas įskiepyti mums tą vienovės dėsnį, ir ateina akimirka, kai jis suveikia, – tada padarai kažką gero kitam, ir visai nesvarbu, ar myli savo artimą, ar nemyli. Tu net nepažįsti to žmogaus. Tas policininkas irgi nepažinojo jaunuolio, kurį išgelbėjo. A.Schopenhaueris teigia, kad tokių mažyčių heroizmo apraiškų galima išvysti visur – tai vyksta kasdien, nuolat. Taip sukasi mūsų pasaulis. Būtent idėja daryti gera kitam ir yra tikrasis gyvenimo variklis.
- Kaip ši heroizmo idėja pasireiškia mūsų kultūroje?
– Prisimenu, kartą per televiziją mačiau, kaip Vietname kovojantys kariai lipa į sraigtasparnius ir savanoriškai skrenda gelbėti savo bendražygio. Jie neprivalėjo jo gelbėti ir žinojo, kad smarkiai rizikuoja, bet vis tiek skrido, nes suveikė ta bendrystės idėja. Tokiose situacijose žmogus kaip niekad aiškiai pajunta, ką reiškia būti gyvam. Kasdien eidami į darbą mes nejuntame tikrojo gyvenimo skonio, bet būna akimirkų, kai mes išplėšiami iš rutinos ir aiškiai pajuntame esą gyvi. Gyvenime netrūksta skausmo ir kančių, gyvenimas apskritai yra tikras košmaras, bet tokiomis akimirkomis pajuntame, kaip nuostabu yra gyventi.
Žinote, vienas žmogus, kuriam daugybę metų teko stovėti požeminiame metro perone, man prisipažino: „Kasdien ateidamas čia, aš po truputį mirštu, bet žinau, kad turiu tai daryti dėl savo šeimos.“ Kaip ir sakiau – aplink netrūksta mažų heroizmo apraiškų...
Lygiai taip pat aukojasi ir motinos – juk augindamos vaiką jos patiria tam tikrą izoliaciją ir susitaiko su tuo vardan šeimos. Taip. Motinystė išties yra savanoriška auka. Ar matėte, kaip paukštės iš paskutiniųjų bando išmaitinti savo paukščiukus, kaip kamuojasi nešiodamos ir atrydamos jiems maistą? Juk jie be perstojo reikalauja maisto, net ir tada, kai užauga didesni už motiną. Motina atsiduoda vaikams visa savo esybe, atiduoda jiems kiekvieną kąsnelį.
Tas pats turėtų galioti ir santuokai. Tik santuokoje žmogus aukojasi ne dėl kito, o dėl pačių santykių. Ko gero, geriausiai tai atspindi kinų tai či simbolis, kuriame išreiškiamas in ir jang, vyriško ir moteriško pradų santykis. Kai du žmonės įsipareigoja vienas kitam, jie jau nebe du atskiri individai, jie yra dvi puselės. Santuoka yra ne meilės romanas, o išbandymas, savotiška ordalija.
- Ordalija?
– Taip. Nes dėl santykių reikia paaukoti savąjį ego – kad du taptų viena. Paprastai skiriami keli santuokos etapai. Iš pradžių pora vadovaujasi gražiausiu impulsu, tuo, ką pati gamta žmogui skyrė, biologine lyčių sąjunga. Gimus vaikams, poros prioritetai pasikeičia. Bet paskui vaikai užauga ir apleidžia šeimos lizdą. Daugybę kartų teko matyti, kaip mano draugai, perkopę keturiasdešimtmetį ar penkiasdešimtmetį, išsiskiria, nors iki tol darniai gyveno ir kartu augino vaikus. Bėda ta, kad rūpindamiesi vaikais jie ilgainiui pamiršo save ir liovėsi žiūrėti į savo sąjungą per tarpusavio santykių prizmę.
Suprantate, tuokdamiesi mes aukojame realią būtį dėl transcendentinės sąjungos – juk neįmanoma iškepti kiaušinienės, nesumušus kiaušinių. Sudarydami sąjungą su tinkamu žmogumi, mes atkuriame Dievo įsikūnijimo vaizdinį. Štai kas yra santuoka.
- Kaip išsirinkti tą tinkamą žmogų?
– Tai turi pašnibždėti širdis.
- Kitaip tariant, mes turime atpažinti save kitame žmoguje?
– Taip. Juk ne veltui sakoma: „Į mane tarsi trenkė žaibas ir aš supratau, kad tai tas vienintelis/ ta vienintelė...“
Ką tik prisiminiau vieną istoriją, simbolizuojančią žmogaus transformaciją. Joje pasakojama apie kupranugarį, kuris virto liūtu. Taip, tai pasakojimas apie tris virsmus iš Nietzscheʼs knygos „Štai taip Zaratustra kalbėjo“ prologo.
- Gal galėtumėt ją priminti?
– Kol žmogus jaunas, jo dvasia yra ištverminga kaip kupranugaris. Kupranugaris klaupiasi, tarsi prašydamas, kad jį apkrautų. Tai simbolizuoja paklusnumą, žinias, kurias jaunas žmogus turi įgyti iš visuomenės, kurių turi laikytis, kad galėtų gyventi visavertį gyvenimą... Kai kupranugaris apkraunamas, jis atsistoja ir patraukia į dykumą, o ten transformuojasi į liūtą. Kuo našta sunkesnė, tuo galingesnis ir liūtas. Liūtas turi susikauti su slibinu, kurio vardas – „Tu privalai“. Ant kiekvieno slibino žvyno įrašyta: „Tu privalai.“ Vieni įrašai atsirado prieš 2000, kiti prieš 4000 metų, dar kiti yra visai švieži, atkeliavę iš vakarykščio laikraščio antraščių. Kai slibinas nužudomas, liūtas virsta vaiku, simbolizuojančiu nekaltybę, naują pradžią, savaime riedantį ratą. Štai kuo mes tampame – brandžia asmenybe.
„Tu privalai“ ženklina civilizacijos jėgą, pavertusią žmogų civilizuota būtybe. Bet atmetęs visus „Tu privalai“, jis vis tiek išlieka civilizuota būtybe. Virsmas vaiku nereiškia, kad žmogus suvaikėja, tai reiškia, kad jis įsisavino žinias ir atmetė tai, kas jam netiko. Taip vyksta mokymosi procesas, ypač tose srityse, kur reikalingas kūrybiškumas. Žmogus studijuoja įvairias technikas, mokosi taisyklių, ir mokytojas reikalauja, kad jis joms paklustų. Bet paskui ateina laikas, kai žmogus ima kurti pats, jis remiasi taisyklėms, bet aklai joms nepaklūsta. Suprantate, ką noriu pasakyti?
Norėdamas būti laimingas, žmogus turi eiti savo keliu, eiti ten, kur jį veda kūnas ir siela. Jei jaučiate, kad einate teisingu keliu, neišsukite iš jo ir neleiskite niekam jūsų sustabdyti. Ar jums teko skaityti Sinclairo Lewiso romaną „Bebitas“? Ar prisimenate paskutinę eilutę? Ten buvo parašyta: „Per visą savo gyvenimą aš nedariau nieko, ko norėjau.“ Štai jums žmogus, kuris niekada nesekė paskui savąją laimę. Aš girdėjau šiuos žodžius ne vieną kartą.
Dėstydamas Sarahʼos Lawrence universitete gyvenau Bronksvilyje ir dažnai eidavau į vietos restoranėlius papietauti ar pavakarieniauti. Kartą, sėdėdamas savo mėgstamame graikų restorane, stebėjau, kaip vakarieniauja viena šeima. Prie stalo sėdėjo tėvas, motina ir liesas dvylikametis. Tėvas liepė berniukui išgerti stiklinę pomidorų sulčių. Bet berniukas atsakė, kad nenori sulčių. Tėvas dar kartą pakartojo tą patį, tik šįkart garsiau. Motina pabandė nuraminti vyrą tokiais žodžiais: „Neversk jo daryti to, ko jis nenori.“ Tada tėvas pasižiūrėjo į žmoną ir pareiškė: „Jis negalės visą gyvenimą daryti ką panorėjęs. Jei darys tik tai, ko nori, jis prapuls. Pažiūrėk į mane. Per visą savo gyvenimą niekada nedariau nieko, ko norėjau.“ Tą akimirką aš pagalvojau: „Dieve mano, tai įsikūnijęs Bebitas.“
Tokie žmonės gal ir pasiekia šiokios tokios sėkmės gyvenime, bet tik pagalvokite, koks jų gyvenimas? Ką gero jie patyrė? Jie niekada nedarė to, ko širdis geidė...
- O kas atsitinka, kai žmogus seka paskui savąją laimę?
– Jis randa laimę. Laimė gali slypėti santuokoje – juk tokia ir yra santuokos prasmė. Pavyzdžiui, viduramžiais buvo itin mėgstamas laimės rato įvaizdis. Prisilietęs prie ratlankio gali arba pakilti į viršų, arba nukristi žemyn, bet jei esi rato stebulėj, ties ašimi, tu visada toj pačioj vietoj. Tokia ir yra santuokos prasmė – juk tuokdamiesi pasižadame būti kartu sveikatoje ir ligoje, laimėje ir varge, kitaip tariant, mums nesvarbi partnerio finansinė būklė ar socialinis statusas, priimame jį tokį, koks jis yra, nes tame žmoguje įžvelgiame savo laimę. Štai ką reiškia sekti paskui savąją laimę.
Tokia laimės samprata man šovė į galvą tyrinėjant sanskrito tekstus. Juose minimos trys sąvokos: sat, čit ir ananda. Sat reiškia absoliučiąją, amžinąją būtį, čit – absoliučiąją sąmonę, ananda – palaimą, džiaugsmą. Tada aš pagalvojau: nežinau, ar mano sąmonė ir būtis yra absoliuti, bet tikrai žinau, kas teikia man džiaugsmo. Dabar įsikibsiu į tą džiaugsmą, o paskui jau gal susitvarkys ir būtis su sąmone. Ir tai suveikė!
- O kas jums teikia džiaugsmo? Kur slypėjo jūsų palaima?
– Na, viskas prasidėjo nuo indėnų, paskui susidomėjau mitologija ir visais jos aspektais – menais, muzika ir t. t. Galiausiai sutikau Jean, savo žmoną, ir ji supažindino mane su šokiu. Štai taip pagavau savąją laimės paukštę.
Paklausite, kaip eiti tuo palaimos keliu, kai aplink siaučia karai, kai žmogų kamuoja tiek rūpesčių? Kiekvienas žmogus turi rasti būdą pats. Dauguma žmonių gyvena paskendę atsitiktiniuose rūpesčiuose, bet visi gali rasti būdą, kaip tai padaryti. Ta galia tiesiog laukia, kol bus pabudinta. Mačiau, kaip ji pabunda studentuose. 38 metus dėsčiau Sarahʼos Lawrence universitete ir su kiekvienu studentu esu šnekėjęs asmeniškai – bent po pusvalandį. Būdavo, kalbi su studentu apie tai, ką jam reikia perskaityti ir kodėl, ir staiga, užkabinus reikiamą stygą, jo akyse įsižiebia ugnelės. Matai, kaip išsiplečia jo akys, kaip pasikeičia laikysena, kaip jam atsiveria gyvenimo galimybės. Tokiomis akimirkomis lieka tik melstis, kad tas vaikas to tvirtai įsikibtų. Jis gali daryti ką panorėjęs, bet jei nusprendžia eiti tuo keliu, vadinasi, kalbėdamas su tavimi jis suprato, ko nori iš gyvenimo.
- Kaip žmogui rasti tą amžinybės ir džiaugsmo šaltinį? Ką patartumėte?
– Žmogaus patirtis nuolat pasipildo, ir tik nauji potyriai gali pašnibždėti, kur slypi jūsų laimė. Gaudykit tą laimės paukštę. Niekas negali pasakyti, kas jūsų laukia, jūs patys turite pažinti savo giliausius troškimus.
Nuoširdžiai užjaučiu žmones, kurie aklai klupinėja prie to amžinybės ir džiaugsmo šaltinio, bet taip jo ir neranda. Jei žmogus seka paskui savąją laimę, jį visada lydės džiaugsmas, jis visada galės atsigerti iš to šaltinio ir atsigaivinti.
Parengė Jūratė Dzermeikaitė
