– Gana gyvent, – sykį tarė Abdulas. – Einam sprogdint.
– Ar nekaltus irgi sprogdinsim? – domėjosi Atbulas.
– O kaip atskirsim? – naiviai klausė jaunylis Dar Atbulesnis.
– Pirma sprogdinsim, paskui žiūrėsim, – aiškino Abdulas. – Kuris nesprogs, tas ir nekaltas.
Broliai patraukė per dykumas...
– Kažin kokios Europoj moterys? – krūpčiojo Dar Atbulesnis.
– Visos moterys būtų gražios, jei gražiai jas aprengt, – sakė Abdulas. – Apvynioti juodai ir paslėpti trūkumus.
– Dar gražiau būtų, jeigu jos šuliny tupėtų, – sumąstė Atbulas.
– O šulinys dangčiu užstumtas, – pasvajojo Dar Atbulesnis.
– O ant dangčio mes, vyrai, su kulkosvaidžiais sėdim...
– Bet ar tai nebūtų sieksas? – baugiai klausė jaunylis.
Abdulas paaiškino:
– Jei dangtis medinis – gal ir būtų. Bet jei dangtis iš akmens – tai jau fundamentalizmas.
– O aš sykį mačiau moters koją, – leptelėjo Dar Atbulesnis.
Vyresnieji krūptelėjo, net bombos pabiro.
– Kur galėjai matyti? – stebėjosi Atbulas.
– Ogi kai tėvelis turgų sprogdino, – pasakojo vaikis. – Moteriška blauzda paskrido oru ir šleptelėjo šalia mano kojų.
– Aišku, kad ta begėdė tuoj buvo užmėtyta akmenimis, – guodė brolį Abdulas.
– O kitatikiai nuolat mato kojas, – jaudinosi jaunylis. – Kaip ir ištveria?
– Pasprogdinsim ir baigsis kančios, – guodė Abdulas.
– Sykiu ir patys nusprogsim, – džiūgavo Atbulas.
O Dar Atbulesnis vis tiek rūpinosi.
– Aniems, sako, ir sprogt draudžiama...
– Įgimtus poreikius tik išsigimėliai gali draust, – piktinosi Atbulas.
– Ten nieko nėr įgimto, – rūstavo Abdulas. – Mūsų berniukai jau gimsta su sprogmenų kapšeliais. Anie gi sprogstamųjų organų išvis neturi. Užtat kartais net pasaulinius karus sukelia – bent šitaip stengiasi įrodyt esą vyrai. O mums to nereik – savo įgimtą vyriškumą galim pademonstruoti bet kada ir bet kur.
– Aš jau noriu sprogt! – nekantravo Atbulas.
– O as noliu splogt tlis kaltus pel dieną, – it mažvaikis svaičiojo Dar Atbulesnis.
– Nepūsk prancūzų! – subarė Abdulas. – Jei čia sprogsi, tik smėlis parūks, o Europoj – visos televizijos dieną naktį rodys.
– Ar tiesa, kad gražiau sprogti pavasarį, kai pumpurai sprogsta? – teiravosi Atbulas.
Abdulas purtė barzdą.
– Vietiniams gal ir taip atrodo. Bet mūsų uždavinys – įtikinti juos, kad visi metų laikai gražūs.
– Ar geriau sprogti į keturias dalis, ar į smulkius gabalus? – smalsavo Dar Atbulesnis.
Abdulas vėl aiškino neišmanėliams:
– Kūnas gali ir į smulkius. Bet galva turi likti sveika, idant galėtų lėkti kaip sviedinys, ir tu dar spėtum pagalvoti, į ką tau svarbiau pataikyt.
Po tokių žodžių tapo dar lengviau eiti, ir žiū – Europa jau matyti.
– O jeigu imt ir susidraugaut su europiečiais? – nei šį, nei tą leptelėjo Atbulas.
– Kvaily, – sudraudė Abdulas. – Jie tiki, kad svarbiausia gyvenime yra bim bam, o mes, kad – bum bum. Niekad nesutarsim.
– Tikėjimas kalnus verčia, – paistaliojo Dar Atbulesnis.
– Pirma pastatus nuversim ir žmones užversim, – kantriai aiškino vyresnysis. – O kalnai gražūs. Tegu dar pastovi.
Kalnai net nutirpo iš džiaugsmo. Sniegas užgriuvo slėnių žmones, ir broliams tuomsyk nebeliko ten ką veikt.
– Nusivesiu jus egzotiškon vieton, – tarė Abdulas. – Yra šalis, kur upės teka. Tenykščiai dar nepasiekė bim bam lygio, bet jų tikėjimas jau pagadintas. „Geriau gyvensim, kai geriau dirbsim!“ – štai kuom jie tiki.
Ilgai broliai juokėsi.
– Kažin, kas būtų, jei ir mes imtume geriau dirbt? – smalsavo Dar Atbulesnis.
Broliai susimąstė. Nė vienas net ir blogai niekad nebuvo dirbęs.
– Mums nėr kada tokiais niekais užsiimt, – sakė Abdulas. – Sprogti reik.
Atbulas gi krapštė barzdą.
– O gal ir gerai būtų, – sakė jis. – Padirbtume dar daugiau sprogmenų.
– Jaunystėj galėtume dirbti, o sprogt išėję į pensiją, – pasvajojo Dar Atbulesnis.
– Asile! – mokė Abdulas. – Juk po viskam keliausim į rojų, kur mūsų lauks pulkai mergelių. Ką pensininkui ten veikt?
– O rojus – Vokietijoj! – sumąstė jaunylis. – Vadinas, kur besprogčiau, vis tiek patenku į Berlyną. Ir jokių dokumentų nereik...
– O aš girdėjau, kai kurie mūsiškiai rojuj šlavėjais dirba, – tarė Atbulas.
– Tai tie, kur nesprogo.
Taip smagiai pasišnekėdami broliai nė nepastebėjo, kaip aukštai pakilo. Nuo Alpių viršūnės stebėjo Europos saulėlydį: arabų virtinės rėpliojo slėniais, ropštėsi per kalnus, rangėsi upėm...
– Vienui vienas šūvis būt tave apgynęs... – giedojo sniego žmogus.
– Šits yra Merkel, – rodė Abdulas. – Andai buvo mūsų žvalgybų užverbuota agentė ir daug nuveikė arabų labui. Dabar sulaukėjusi.
Dar kiek paėjus, broliams pasirodė miražas: ant kalno mūrai, joja lietuviai...
Dar Atbulesnis baugiai dairėsi į šalis.
– Sako, lietuviai labai karingi.
– Bet nemoka susprogt į gabalus, – ramino Atbulas.
Jaunylis vis tiek nerimavo, mat vienintelis visam Gazos ruože ir palei Jordaną mokėjęs įeit į jų tūbus, daugiau buvo matęs.
– Užtat jie moka prisprogt ir nusprogt į ką nors atsitrenkę, – pasakojo. – O dar jie sugeba savaime užsiliepsnoti, rūkydami lovose.
– Smagu bus susiremt su rimtu priešininku, – džiaugėsi Atbulas.
– Lietuvių yra visokių, – toliau paistė jaunylis. – Yra netgi tokių, kurie sako, kad arabų yra visokių.
– Kiek arabų, tiek grabų, – linktelėjo Abdulas.
Šis kompiuterio ekraną visados laikė apvyniotą juodai, todėl jo niekas nebaugino.
– Verčiau išspręskim uždavinį iš lietuviškos aritmetikos, – siūlė jis. – Jeigu trys tūkstančiai policininkų penkias valandas gaudo vieną netikrą arabą... Kiek laiko užtruks, norint pagauti tris tikrus, žinant, kad už vieną tikrą šimtą netikrų duoda?
– Tūkstantis ir viena naktis, – lengvai atspėjo Dar Atbulesnis.
Po tokių žodžių Abdulas pirmąsyk rimčiau pažvelgė į brolį: „Ėgi šitas nesprogęs gal net karo vadu užaugtų...“
– O moterys čia padoriai apsirengusios, – dairėsi Atbulas.
– Tai sodo kaliausė...
Džiaugdamiesi, kad ir Lietuvoj yra kuom pasidžiaugt, arabai priėjo trobelę, kurioj sėdėjo raštininkas Juozapas...
O šis ką tik buvo užrašęs: „arabai priėjo trobelę, kurioj sėdėjo raštininkas Juozapas...“ Todėl baisiausiai nusigando ir smuko po suolu.
„Ir kas toliau? – drebėjo raštininkas. – Gal parašyt, kad atlekia maršalas Oleka ir išmuša visus? Būtų gerai... Bet ar neprasilenksiu su gyvenimo tiesa?“
– Ką veiki, Juozapai? – klausė Abdulas.
Juozapas bandė lankstytis, žegnotis ir kitaip išsisukinėti, bet galiausiai nusprendė sakyti tiesą.
– Ėgi rašau knygą „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Turinys toks: penkiasdešimt milijonų arabų keliauja Europon, o tiems iš paskos – dar penkiasdešimt...
– Toliau! – nekantravo Atbulas.
– Toliau – dar penkiasdešimt.
– O po to?
– O po to visur Europoj – pilka.
– Labai graži knyga! – gyrė broliai.
„Vadinas, turiu gražiai ir pabaigt“, – sumetė Juozapas.
...Daug nemąstęs, atlapoju savo trobos duris.
– Eikite ir gyvenkite, – sakau. – Viskas čia jūsų.
Arabai stumdosi prie durų, bet nesiryžta užeit. „Ir aš jų vietoj taip jausčiaus, – šmėsteli mintis. – O ką žinai, gal ten, viduj, kokie sprogstantys rykai...“
– Jūs tokie pat žmonės kaip ir mes, – aiškinu. – Jūs irgi norite gyventi geriau.
Tie susižvalgo.
– O jūs?
– O mes, europiečiai, jau pagyvenom gerai. Dabar galim ir blogai pagyvent.
Pasiimu krepšį su būtiniausiais daiktais ir dūlinu šalin.
– Bet kurgi jūs gyvensit? – pavymui klausia anie. – Ką valgysit?
– Tik jau nesirūpinkit, – šypsaus. – Jūsų Alachas mumis pasirūpins.
Arabai sulenda į kambarius. Atsigręžęs pamoju ranka, o jie žiūri į mane pro visus plyšius ir kalbasi terpu savęs:
– Anam galvoj negerai...
Ir aš nustebęs žiūriu į juos. „Viską jie supranta“, – galvoju.
Supranta, o vis tiek daro...
Nagi tikrai – tokie pat žmonės, kaip mes.
Priprasim.
