Miesto futbolo komanda kartą per savaitę susitinka su savo jaunaisiais aistruoliais iš to paties miestelio vidurinės mokyklos. Bet komandos nariai nespardo kamuolio – jie skaito paaugliams savo mėgstamiausias knygas.
Tai ne fantastinio romano ištrauka – tokie susitikimai kas savaitę iš tiesų vyksta garsios švedų rašytojos Astridos Lindgren vaikystės mieste Vimerbyje (Švedija).
Pasak programos sumanytojų, sunku pasakyti, kam jie naudingesni – čia laiką leidžiančiam jaunimui ar sportininkams.
Pirmi atgarsiai liūdnoki
Seimas 2016 metus Lietuvoje paskelbė Bibliotekų ir skaitymo metais. Šiemet tradicinėms ir elektroninėms knygoms įsigyti bibliotekos gaus 300 tūkst. eurų papildomų lėšų – vienam šalies gyventojui tenkanti šių lėšų dalis padidės nuo 58 iki 69 centų.
Nors skaičiai gana kuklūs, pati iniciatyva puiki, todėl nesinorėtų, kad ji virstų tik fasadinių šou vėriniu, papuošiančiu politikus prieš artėjančius rinkimus.
Reikia tikėtis, kad Kultūros ministerijos Vyriausybei pristatytame plane bus renginių, priminsiančių žmonėms primirštą malonumą skaityti, dalintis knygomis ir įspūdžiais.
Tačiau pirmosios žinios apie Bibliotekų metų programą – gana liūdnos.
Atrodo, kad vaikai bus dar dažniau kankinami privalomais susitikimais su rašytojais, parodomaisiais protmūšiais ir konkursais, kuriuos laimi ilgiausią knygų pavadinimų sąrašą atnešę mažamečiai.
Tuo metu rašytojai už menkus grašius blaškysis po visą Lietuvą, rašydami savo naujus kūrinius traukiniuose ir autobusuose.
„Kulturhuset“ archyvo nuotr.
Susitikimai neišgelbės
Niekas neabejoja, jog vaikams ir suaugusiesiems reikalingi susitikimai su gerais rašytojais. Tik gal būtų smagiau, jei į bibliotekas užsuktų ir aktoriai, dailininkai, muzikai ar kino kūrėjai?
Pastarieji Lietuvos bibliotekose kol kas tik apšildo savo kūriniais – paveikslais ar muzika – publiką prieš susitikimus. O filmai mūsų šalyje iki šiol laikomi didžiausiais knygų priešais, nors daugelyje pasaulio bibliotekų galima rasti ne tik muzikos ir kino fondų, bet ir dailės bei rankdarbių kampelių.
Įdomu, kad Švedijoje rašytojai taip pat daug keliauja po miestus ir miestelius, tačiau tai tikrai nėra pati svarbiausia valstybinės skaitymo programos dalis.
Programos – suaugusiesiems
Ši šalis turi savo skaitymo ambasadorių, kuriam jo kadencijos laikotarpiu valstybė moka visai solidų atlyginimą. Tas ambasadorius beveik niekada nesusitinka su darželinukais ar moksleiviais. Jo auditorija – suaugusieji.
„Vaikai yra mūsų ateitis. Kaip atrodys ateities pasaulis, priklausys nuo vaizduotės tų, kurie kaip tik dabar mokosi skaityti. Vaikams reikia knygų, o ne tik interneto, nes gera literatūra suteikia vaikui vietą pasaulyje, o pasaulis randa savo vietą vaike“, – pabrėžė savo vizito Lietuvoje metu Švedijos karalienė Silvia.
Tačiau daugeliui pro ausis prasprūdo tai, kad karalienė kalbėjo ne tik apie vaikus, bet ir apie tuos, kurie skaito jiems tuo metu, kai vaikai dar galynėjasi su abėcėle, – apie suaugusiuosius. Švedijoje įvairios skaitymo skatinimo programos skirtos pirmiausia jiems.
Bibliotekos ir sportininkai
Pavyzdžiui, viena jų – bibliotekos ir sportas. Ar kas nors Lietuvoje išdrįstų teigti, kad krepšinio komandos rezultatai gali priklausyti nuo to, ar skaito krepšininkai knygas? Lankosi bibliotekoje ar ne?
Tuo metu švedai mano, kad sportininkai dirba ne tik kojomis ar rankomis, bet ir galva, todėl profesionalaus sporto komandų ir bibliotekų bendradarbiavimas įgauna vis didesnį pagreitį.
Švedijos Estešundo miesto futbolo komandos treneris įsitikinęs, kad bibliotekininkų pastangos padėjo jiems ne tik suvienyti komandą, bet ir gerokai padidinti savo gerbėjų būrį. Žmonės, susipažinę su futbolininkais bibliotekoje, vis dažniau užsuka pasižiūrėti rungtynių.
Akivaizdžiai pasikeitė ne tik miesto inteligentijos požiūris į sportininkus, bet išaugo ir komandos narių savivertė.
Kaip žurnalistams pasakojo vienas žaidėjas, pradėjus daugiau skaityti, atsirado įvairesnių temų pokalbiams. Todėl komandoje daug geriau jaučiasi ir legionieriai, kurie atvyksta iš įvairiausių šalių.
Ir trenerių, ir žaidėjų manymu, kultūros injekcija gerokai prisidėjo to, kad ekipa, kuri buvo nusmukusi net į antrąją lygą, iškovojo teisę žaisti šalies čempionate.
Požiūris jau atgyveno
Gal Bibliotekų metai padės ir mums pažvelgti į bibliotekas ne tik kaip į mokykloje privalomų perskaityti leidinių saugyklas, bet ir profesinės bei asmeninės sėkmės katalizatorių?
Tada ir mecenatų lėšos galėtų daug svariau papildyti jų gimtųjų kaimų ir miestų bibliotekų fondus nei keli šimtai tūkstančių papildomų Vyriausybės eurų. O miestelių merai nemanytų, kad Justino Marcinkevičiaus vardu pavadinta biblioteka – menkesnis pagarbos poetui ženklas nei bronzinė skulptūra.