Popiežius Pranciškus savo knygoje paprastais ir tiesiais žodžiais kreipiasi į visus planetos vyrus bei moteris, šitaip pradėdamas nuoširdų ir asmenišką dialogą. Pagrindinė popiežiui labiausiai rūpima tema – gailestingumas. Ji visada buvo jo liudijimo, o dabar ir pontifikato, atspirties taškas.
Lrytas.lt skaitytojams pateikiame ištrauką iš popiežiaus Pranciškaus knygos “Dievo vardas – Gailestingumas“.
* * *
Gailestingumo laikas
Savo gyvenimą galiu skaityti per pranašo Ezechielio knygos 16 skyrių. Skaitau tuos puslapius ir sakau: juk visa tai atrodo parašyta man. Pranašas kalba apie gėdą, o gėda yra malonė: kai žmogus jaučia Dievo gailestingumą, jis smarkiai susigėsta dėl savęs, dėl savo nuodėmės.
Tėvas Gastonas Fessard’as, didis dvasingumo tyrinėtojas, savo knygoje Šventojo Ignaco Lojolos „Dvasinių pratybų“ dialektika (La Dialectique des „Exercises spirituels“ de S. Ignace de Loyola) yra pateikęs puikią esė apie gėdą. Gėda – tai viena malonių, kurių šventasis Ignacas liepia prašyti išpažįstant nuodėmes prieš nukryžiuotą Kristų. Ezechielio veikalas moko gėdytis, skatina tave susigėsti.
Nepaisant visos tavo apgailėtinos ir nuodėmingos istorijos, Dievas lieka tau ištikimas ir tave pakylėja. Aš tai jaučiu. Neturiu ypatingų prisiminimų iš vaikystės. Bet turiu iš paauglystės. Mąstau apie Carlosą Duarte Ibarrą, nuodėmklausį, kurį sutikau savo parapijoje 1953 m. rugsėjo 21-ąją – tą dieną, kai Bažnyčia mini apaštalą ir evangelistą šventąjį Matą.
Man buvo septyniolika. Atlikdamas jam išpažintį pajutau, kad mane apgaubia Dievo gailestingumas. Šis dvasininkas buvo kilęs iš Korjenteso, tačiau atvyko į Buenos Aires gydytis nuo leukemijos. Po metų mirė. Vis dar prisimenu, kad po jo laidotuvių grįžęs namo pasijutau taip, tarsi būčiau paliktas.
Tą vakarą pasislėpęs savo kambaryje daug verkiau, labai daug. Kodėl? Todėl, kad netekau žmogaus, leidusio man pajausti Dievo gailestingumą, tą miserando atque eligendo. Anuomet šio posakio nežinojau, o paskui pasirinkau jį savo vyskupystės moto. Po kurio laiko šiuos žodžius radau anglų vienuolio šventojo Bedos Garbingojo homilijose.
Apibūdindamas Mato pašaukimą, jis rašo: „Jėzus pamatė muitininką, meiliai į jį pažvelgė ir pasirinko, ištarė: „Sek paskui mane.“ Paprastai pateikiamas šitoks šventojo Bedos posakio vertimas. Man patinka žodį miserando versti „gailestingąja meile“.
Tad „pažvelgė ir jį išsirinko gailestingąja meile“ – šitaip apibūdinčiau Jėzaus žvilgsnį, dovanojantį gailestingumą ir išsirenkantį, pasiimantį su savimi.
