Elif Shafak laikoma viena moderniausių ir populiariausių Turkijos rašytojų. Ji rašo angliškai ir turkiškai. 44-erių metų kūrėja išleidusi 13 knygų, jos kūryba išversta į daugiau kaip 40 kalbų ir įvertinta daugybe premijų.
Romanai „Stambulo pavainikė“ (vertė Eglė Bielskytė; 2010) ir „Keturiasdešimt meilės taisyklių“ (vertė Rasa Drazdauskienė; 2012) jau užkariavo lietuvių skaitytojų simpatijas.
Elif Shafak rašo straipsnius garsiausiems pasaulio leidiniams – „The Guardian“, „The New York Times“, „The Independent“ ir „The World Post/Huffington Post“, dėsto Jungtinės Karalystės, JAV ir Turkijos universitetuose.
Pateikiame autorės svarstymus apie rašymą, rašytojų situaciją, apie tai, kad pasakojimo galia yra suvokta ir tų, kurie skatina netoleranciją, nepakantumą; ir vis sunkiau atskirti, kas yra tikra, o kas tik manipuliacija nūdienos tekstų jūroje.
Turkų žodis „edebiyat“, reiškiantis literatūrą, yra kilęs iš žodžio „edeb“, o šis, savo ruožtu, reiškia geras manieras, padorumą, moralumą. Bet man visada atrodė, kad tokia etimologinė sąsaja yra visiškai nepagrįsta. Be jokios abejonės, rašytojai yra prieštaringo ir daugiabriaunio charakterio, bet tikrai nepasakyčiau, kad mandagumas ir meilumas yra būdingiausios mūsų savybės.
Tiesą sakant, mes esame absoliučiai egocentriški padarai. Kruopščiai slepiame savo neurozes ir begėdiškai išviešiname savąjį ego. Pasaulio literatūros fonduose gausu keisčiausių pasakojimų apie romanistus ir poetus, garsėjusius siaubingu elgesiu su žmonėmis, kurie savo nelaimei juos pamilo.
Rašytojas neprivalo būti malonus, bet keisčiausia, kad rašydami knygą mes keičiamės į gerąją pusę. Mes keičiamės ir, drįstu teigti, tampame geresniais žmonėmis. Knygoje romanistas visada yra išmintingesnis nei tikrovėje. Istorija veikia pasakotoją ne ką mažiau, nei pasakotojas veikia savo pasakojamą istoriją. Pradėdami knygą mes būname vienokie, o ją baigiame jau visiškai kitokie, mat per tą laiką kažkas mumyse amžiams pasikeičia. Kiekvienoje istorijoje glūdi tam tikra vidinė jėga, ir kaip žmogus, parašęs ne vieną romaną, galiu paliudyti, kad rašytojas yra veikiau tos paslaptingos jėgos vergas, o ne šeimininkas.
Įdomiausia, kad dabar šią galią atrado ir žmonės, kurie neturi nieko bendra su literatūra. Turiu galvoje spausdintinę ir skaitmeninę žurnalistiką, TV ir radijo laidas, reklamą, viešuosius ryšius, neuromokslą, netgi finansus ir rinkodarą. Dabar visi trokšta, kad jų pasakojamos istorijos pasiektų kuo daugiau žmonių.
Romanistai ir novelistai nepajėgūs greitai reaguoti į tokius pokyčius. Kol mes plūkiamės savo urveliuose, manydami, kad pasakoti istorijas yra mūsų išimtinė teisė, nerašytojai štampuoja savas istorijas ir pateikia jas visuomenei. Šis naujas pasaulis, užvaldytas troškimo pasakoti istorijas, gali pasirodyti nepaprastai patrauklus ir jaudinantis, jei tik čia neslypėtų nematomas pavojus, mat nūdienos debiutantų gretose yra ir netikėtų pasakorių – ekstremistų.
Deja, ekstremistai taip pat atrado pasakojimo galią ir aktyviai ja naudojasi skleisdami netoleranciją. Aštuntajame dešimtmetyje įvairūs socialiniai judėjimai turėjo mąstytojus, idėjinius vedlius, o šiais laikais jie jau turi savus pasakorius. Fanatiškų ideologijų atstovai – nuo islamo fundamentalistų Vidurio Rytuose iki Europos dešiniųjų radikalų, nuo Rusijos ultranacionalistų iki religinio autoritarizmo šalininkų Turkijoje – šeria jaunus žmones istorijomis, kuriomis šie lengvai patiki. Tiek socialiniuose tinkluose, tiek spaudoje sparčiai daugėja tikrų ar išgalvotų istorijų, kuriomis mielai dalijasi įvairaus plauko ksenofobai.
Vengrijoje, Švedijoje, Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ir netgi Jungtinėje Karalystėje ultranacionalistai kuria istorijas apie imigrantus, kurie esą griauna jų visuomenės pagrindus. Tuo tarpu Vidurio Rytuose antivakarietiškos nuotaikos yra auginamos skiepijant mitą, kad vakariečiai neturi šeimos vertybių ir išspiria savo vaikus iš namų, vos jie lytiškai subręsta. Tokios istorijos – puikiausias stereotipų ir klaidinančių dogmų šaltinis. Pasaulyje, kur painiojamos „tapatumo“ ir „saugumo“, „paprastumo“ ir „aiškumo“ sąvokos, kiekvienos pusės šalininkai uoliai kuria savas istorijas...
Europos radikalai tvirtina, kad jaustumės saugesni, laimingesni ir būtume turtingesni, jei visi būtume tokie patys. Islamo fundamentalistai plauna smegenis jaunimui, įtikinėdami, kad tikras musulmonas neturi nieko bendra ne tik su kitatikiais, bet ir su tais musulmonais, kurie nepritaria jų politikai.
Ir visai nesvarbu, ar tai daroma pasitelkus kardą ir maldą, ar iškėlus svastikas ir su Dievo vardu lūpose. Praraja tarp „mūsų“ ir „jų“ nenumaldomai gilėja. Bet tai tik įsivaizduojama praraja. Kam dar, jei ne rašytojui, vaizduotės tarnui, dera kvestionuoti tuos mentalinius getus, į kuriuos mus bando sukišti ekstremistinės ideologijos?
Politika ir literatūra kalba skirtingomis kalbomis. Politikoje mėgstami apibendrinimai, o literatūroje puoselėjami niuansai. Politika laikosi ant tvirtų dualumo polių, o literatūros vandenis maitina įvairiausios versmės. Politika pabrėžia, kuo mes skiriamės nuo kitų, o literatūra parodo, kokie mes panašūs, net jei iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad esame tolimi. Ir vis dėlto nevakariečių rašytojų santykis su politika yra visiškai kitoks nei jų kolegų Vakaruose. Rašytojai, kilę iš šalių, kur demokratija tebėra svajonė, – pavyzdžiui, iš Turkijos, Pakistano, Nigerijos ar Egipto – negali leisti sau prabangos būti apolitiški. Juolab kad mes, kitų kultūrų rašytojai, įvairiuose skaitymuose ir festivaliuose dažniau sulaukiame klausimų, susijusių su politika, o ne su literatūra ar menu.
Bet dabar politika jau nebėra vien nevakariečių rašytojų reikalas. Jau nebe. Dabar, kai pasakojimo meną savo reikmėms pritaikė abiejų pusių šalininkai, visiems derėtų susirūpinti, ar rašytojai pajėgs susigražinti prarastas pozicijas.
Šiais laikais politika beldžiasi ir į Vakarų rašytojų duris. Ar jie atvers duris ir įsileis nekviestą viešnią, ar lauks, kol ji pasitrauks? O kas jei toji viešnia nenusiteikusi niekur trauktis? Užtenka trumpam nukeliauti į Vidurio Rytus, kad suprastum, kokia nerimą kelianti kognityvinė praraja atsivėrusi tarp skirtingų pasaulio regionų. Čia sparčiai daugėja žmonių, kurie netiki žmogaus teisėmis, moterų teisėmis ir žodžio laisve – kitaip tariant, universaliomis vertybėmis. Ir nė viena šalis ar bendruomenė nėra apsaugota nuo šios greitai plintančios beprotybės. Globalizacija mus ne tik susiejo finansiškai ir technologiškai, lygiai taip pat ji paveikė ir mūsų pasakojamas istorijas, taigi, ir mūsų likimus.
Rašytojų pareiga – tiesti empatijos tiltus. Tai nereiškia, kad mūsų romanai turi būti politiniai. Privalome ir toliau rašyti istorijas klausydami širdies balso. Bet tuo pat metu mes turime įvairiomis kampanijomis, socialiniais projektais ir visuomeniniais darbais remti demokratiją, pliuralizmą, kosmopolitiškumą ir koegzistenciją. Rašytojai mėgsta atsiskyrėlišką gyvenimą, bet šiais laikais mes susiduriame precedento neturinčiomis problemomis, todėl privalome išeiti iš savo komforto zonos ir užmegzti ryšį su pasauliu, iš kurio semiamės idėjų. Kiekvienas privalo rasti savą būdą, kaip tai padaryti nerizikuojant kūrybine laisve ir neprarandant individualumo.
Doris Lessing buvo teisi sakydama, kad literatūra yra analizė to, kas jau įvyko. Ir vis dėlto šiandien tiek Vakarų, tiek Rytų rašytojai susiduria su tam tikru iššūkiu. Ar mes galime rašyti, interpretuoti ir analizuoti ne faktą, o procesą?
Pagal www.theguardiuan.com parengė Jūratė Dzermeikaitė
