– Kaip jus vadinti – archeologu, istoriku, paveldo, komunikacijos specialistu?
– Sunku save padėti į vieną ar kitą lentynėlę. Šiuo metu dirbu Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultete, bet, be abejo, su archeologija ir istorija turiu glaudžių ryšių, su savo tyrėjų grupe jau daugiau nei dešimt sezonų tyrinėjame Dubingių piliavietę ir Dubingių mikroregioną.
– Man atrodo, kad archeologai ir istorikai – daug skaitantys žmonės. Ar apie jus tai galima pasakyti?
– Istorikai tikrai turėtų būti daug skaitantys žmonės, nes pagrindinis istoriko įrankis yra rašytiniai šaltiniai (aišku, atsiranda ir kitų). Pats daug skaitau ir pusiau juokaudamas galėčiau pasakyti, kad, jei knyga yra ne istorinio pobūdžio arba jeigu joje nėra gražios istorijos, man neįdomu.
– O istorikai skaito atidžiau? Juk ir knygoje galima ieškoti kontekstų, minčių tarp eilučių...
– Mano vaikai juokauja, kad su manimi neįmanoma žiūrėti istorinių filmų, nes kabinėjuosi prie detalių. Be abejo, tos detalės ir knygose yra svarbios. Jei skaitau kokį nors kūrinį, aiškiai matau su faktais prasilenkiančius dalykus, tam laikotarpiui nebūdingą kalbos manierą. Tokie dalykai ima erzinti ir dažnai tokios knygos net nebaigiu skaityti.
– Ar dažnai istorinėse knygose pasitaiko neatitikimų?
– Tai priklauso nuo autoriaus santykio su istorija. Kažkada esu pagalvojęs, kad norėčiau parašyti istorinį romaną, bet supratau, kad nė vienos temos neišmanau tiek, kad galėčiau tai padaryti. Istorinis romanas rašytojui yra didžiulis iššūkis. Jei rašytojas imasi istorinio romano žanro, jis turi puikiausiai išmanyti pasirinktos epochos istorines detales, turi būti atidus. Kitas dalykas – vertimai: autorius gali būti labai atidus, tačiau ir vertėjas turi būti ne mažiau atidus. Tarkime, jei skaitydamas knygą randu parašyta „Prancūzijos karalius Čarlzas...“, suvokiu, kad tai vertėjo klaida, nes Prancūzijos karalius galėjo būti Šarlis, bet tikrai ne Čarlzas.
– O ar galėtumėte įvardinti gerų istorinių romanų pavyzdžių?
– Turbūt vienas geriausiai žinomų istorinių romanų – „Trys muškietininkai“. Alexandre'as Dumas arba ta žmonių grupė, kuri dirbo jam, buvo neabejotini talentai, jie puikiai išmanė tai, ką daro. Profesorius Henrikas Gudavičius yra sakęs, kad geras istorikas yra tas, kuris moka papasakoti gražią istoriją. Būna ir taip, kad žaliavinė medžiaga, pirminis faktologinis rinkinys, žmogaus biografija ar epocha yra blanki, iš to sukurti įdomų romaną labai sudėtinga. Prasideda savotiška kova tarp kūrėjo ir epochos. Kai kuriais atvejais ir pati epocha, ir pačios asmenybės yra labai ryškios, jos įveikia ir patį istorinio romano kūrėją.
Kalbant apie šiuos laikus, mano nuomone, labai sėkmingas yra Umberto Eco „Baudolinas“ arba visiems žinomas „Rožės vardas“. Skaitydamas šiuos romanus negali nepastebėti gero epochos išmanymo ir didelio literatūrinio talento.
Kiekvienas kūrinys turi laiką, kada jį reikia skaityti. Kartais knygos būna dar neįdomios, kartais jos būna jau nebeįdomios. Turime taikyti į savo amžiaus tarpsniui skirtą patirčių lauką. Šiuo metu labai mėgstu Czeslawą Miloszą, bet, būdamas gal kokių 20 metų, nesižavėjau šiuo autoriumi, buvo per anksti. Apskritai tokių knygų, kurias laikyčiau po pagalve, o ryte atsivertęs vis spėčiau, kokia diena manęs laukia, neturiu.
Kadangi sovietmečiu negalėjome skaityti Johno R. R. Tolkieno „Žiedų valdovo“, bandžiau jį skaityti vėliau, bet jis man buvo nebeįdomus. Spėju, kad praleidau tą amžių, kai turėjau perskaityti šią knygą.
– Kiek suprantu, didžiausia jūsų domėjimosi sritis yra Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė?
– Taip, galima taip sakyti. O jeigu šiek tiek plačiau – viduramžiai, naujieji laikai. Radęs knygą, kurios siužetas plėtojasi maždaug nuo VIII–IX a. iki XVI a., visada pabandysiu ją skaityti.
– LDK – labai seni laikai, tad istorijos interpretacijų galybės. Kaip nepasimesti ir atsirinkti tai, kas tikra?
– Kalbėdami apie grožinę literatūrą ne visada galime taikyti moksliškumo principą arba galime taikyti, bet ne iki galo. Tada lieka kitas kriterijus – gražu arba negražu.
– O jei kalbėtume apie mokslinę istoriją?
– Kai kurios knygos ar jų idėjos kyla iš pozityvaus požiūrio arba iš noro pavaizduoti istoriją tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų. Bet tai beveik neįmanoma. Jei istorikas vis dėlto to imasi, tokia knyga dažnai tampa paprastu faktų rinkiniu. Tokių knygų aš nemėgstu, daug labiau man patinka istorinės knygos, kurios susijusios su teorijomis, kūryba, laisvesniu istoriko santykiu su praeitimi. Istorikas ar istorijos tyrinėtojas turi siekti sukurti praeitį tokią, kokia ji jam atrodo jo žinių, jo asmeninių patirčių ar šių laikų epochos kontekste.
Blogai, kai autoriai skaitytojams nepalieka dialogo galimybės. Geras istorikas stengiasi pamatyti laiką, erdvę ir praeitį kuo platesniame kontekste, jam svarbu suprasti praeities žmones ir jų poelgių priežastis.
– Esate parašęs knygą „Istorinė Lietuvos virtuvė“. Turbūt reikia labai įsigilinti, kad galėtumėte parašyti tokią knygą, kurioje skaitytojas galėtų rasti itin smulkios informacijos, pavyzdžiui, apie tai, jog lietuvius agurkus su medumi valgyti išmokė Jogaila?
– Tiksliai mes nežinome, kas mus to išmokė, bet galime spėti, kad tai buvo Jogaila. Jei kalbėtume apie mokslinį LDK gastronomijos tyrimą, manau, net šimtui tyrėjų šimto metų darbo vargiai užtektų. Mano knyga „Istorinė Lietuvos virtuvė“ – savotiškas perbėgimas paviršiumi. Žmonėms reikia jų praeities, bet ne antžmogiškos politinės istorijos, o žmogiškosios, buities. Europos šalyse, kurios nepatyrė sovietinės priespaudos, tokia istorija domimasi labai seniai.
– Viename tinklaraštyje apie šią jūsų knygą skaičiau: „Bambėjau, kad lietuviai nemoka rašyti mokslo populiarinimo knygų. Moka, moka, dar ir kaip – įrodė R.Laužiko „Lietuvos istorinė virtuvė“. Ar sunku rašyti populiariai?
– Manau, kad labai sunku, ypač mokslininkui. Kažkada savo studentams sakiau, kad parašyti vadovėlį aukštajai mokyklai yra gerokai lengviau, negu parašyti vadovėlį penktai klasei. Kartais mokslininkui labai sunku sugebėti rašyti ne tai, kas jam asmeniškai įdomu ir kaip jis moka, bet bandyti įsivaizduoti, kaip tai matys jo skaitytojas.
– O kokią auditoriją jūs įsivaizdavote rašydamas knygą „Istorinė Lietuvos virtuvė“?
– Įsivaizduoju vidutinio ar aukštesnio išsilavinimo žmogų, gyvenantį mieste, galbūt mažiau susipažinusį su etnografine virtuve, bet besidomintį LDK istorija. Tikriausiai šios knygos auditorija būtų panaši į Kristinos Sabaliauskaitės knygos „Silva rerum“ skaitytojų auditoriją.
– Ar trūksta Lietuvoje mokslo populiarinimo knygų?
– Labai trūksta. Net ir kitose srityse – fizikos, chemijos, matematikos... Visuomenėje yra labai didelis mokslo komunikacijos poreikis. Iš dalies tą poreikį patenkina žurnalai „Iliustruotasis mokslas“ arba „Nacionalinė geografija“, bet ne visiškai, knygų vis vien trūksta. Mūsų tyrimai yra finansuojami viešojo sektoriaus lėšomis. Vadinasi, kad esame įpareigoti tyrinėti ne tik tai, kas mums asmeniškai įdomu, bet ir tai, ko reikia visuomenei. Tyrimai turi bent iš dalies prisidėti prie realių visuomenės sprendimų.
– Koks jūsų santykis su knyga buvo vaikystėje?
– Mano tėvai buvo mokytojai, namuose turėjome labai didelę biblioteką, tad augau apsuptas knygų. Natūraliai jas paėmiau į rankas. Skaityti išmokau pirmoje ar antroje klasėje. Mama man labai ilgai skaitydavo, net kai jau ir pats mokėjau.
– O kokios vaikystės knygos ar autoriai jums buvo patys svarbiausi?
– Vienos ryškiausių, tikriausiai, Jules`o Verne`o, Walterio Scotto, Jameso F. Cooperio. Norėjosi knygų, kuriose būtų papasakotos, nors ir išgalvotos, bet gana realistiškos istorijos. Nemėgau mokslinės fantastikos. Vėliau pamėgau Erichą Maria Remarque`ą ir Ernestą Hemingway.
LRT Radijo laida „Ką man skaityti?“
