Skaitytojai ras įvairių nuorodų, kaip praturtinti, papildyti knygos patirtį: galės susirašinėti su literatūriniu personažu elektroniniu paštu, išklausyti balso pašto skaitomą eilėraštį paskambinus nurodytu numeriu ar gauti eilėraštį trumpąja žinute.
- Prieš keletą metų internete buvo galima rasti tavo atliktą V. Kudirkos „Tautinės giesmės“ interpretaciją. Knygoje matome politkorektišką jos versiją – tekstas paliktas visiškai tas pats, tiesiog perstumdyti tarpai tarp žodžių.
Tačiau net ir tokia nežymi transformacija kuria naujas prasmes: „Lietuvoj tamsu / mus prašalina“. Nebijai sėsti cypėn?
– Kas kitas, jei ne grynakraujis Kudirka gali sau leisti prikišti nagus prie savo protėvio tekstų.
Kita vertus, būtent šiuo tekstu norėjau parodyti, kaip naujas prasmes gali gimdyti paprasčiausios spaudos klaidos, šiuo konkrečiu atveju – nevietose sudėti tarpai.
Nemanau, kad remiksuoti turėtų būti draudžiama. Tai nėra nepagarba originaliam tekstui.
Greičiau priešingai – naujai permąstomas, naujai interpretuojamas tekstas tampa gyvas ir aktualus. Laisvę remiksams!
- Lietuvos skaitytojai sunkiai, bet jau ėmė priprasti prie šiuolaikinės garso ir vaizdo poezijos, itin nutolusios nuo klasikinių kanonų ir juos tiesiog ardančios.
Šioje knygoje eini dar toliau ir skaitytojams siūlai interaktyvią poeziją. Kaip galėtum ją apibūdinti?
– Tai poezija, kuri stimuliuoja daugiau receptorių. Yra knygoje tekstų, kurie gali būti patiriami klausa, yra vaizduotės pratimų, vienas tekstų veikia kvėpavimo ritmą ir skaitytojo savijautą, knygą tekstai skatina liesti, joje rašyti ar net bučiuoti.
Interaktyvus gali būti ir pats kūrybos procesas – dalis tekstų yra kurti bendradarbiaujant su kompiuteriu (pavyzdžiui, pokalbis su dirbtiniu intelektu) ar naminiu gyvūnu (katės parašytas eilėraštis).
Dalis interakcijos išeina už knygos ribų – skaitytojas gali paskambinti nurodytu numeriu, parašyti elektroninį laišką ar sekti nuoroda internete.
- Prie kiekvieno eilėraščio nurodytas jo žanras, metodas ir nuorodos balsui galvoje. Kas gi tas „balsas galvoje“? Gal tai patarimai, kaip geriau skaityti tekstus?
– Skaitydami ar tiesiog mąstydami – mes nuolatos girdime balsą galvoje. Pastebėjau, kad kartais tai nėra mano paties balsas. Tai skirtingi balsai, kurie kinta priklausomai nuo vartojamo turinio.
Kartais tai būna moteriškas balsas. Kartais – vyresnio už mane žmogaus. Pavyzdžiui, skaitydamas kokį prastą vertimą dažnai girdžiu kvailoko žmogaus balsą.
Todėl kiekvienam tekstui sukūriau po referenciją, balso galvoje prototipą, siekdamas stimuliuoti žmogaus vaizduotę, kad tekstą šis skaitytų girdėdamas konkretaus profilio, konkretaus personažo balsą.
- Ar interaktyviam bendravimui tarp žodžių sakytojo/rašytojo ir klausytojų/skaitytojų netrukdo popierinės knygos formatas? Ar jis nėra, hmmm... atsilikėliškas?
– Interakcija interneto svetainėje yra nieko naujo. Interakcija yra būtina kompiuterinio žaidimo sudedamoji dalis. Net galimybė perjungti TV kanalą ar radijo stotį – yra ribota, primityvi interakcija.
Bet aš šiuo atveju interaktyvumą norėjau atrasti būtent popierinės knygos formate. Tai mane ir žavi, kad šioje medijoje interaktyvumas nėra toks įprastas.
Buvo svarstymų kurti inovacijas, įdiegti knygon įvairių technologijų. Bet tai būtų jau pornografija, kur kas įdomiau visą tai nukelti į vaizduotės plotmę.
Ir taip, duodu žodį, kad nepasirodys šios knygos elektroninė versija.
- Tavo tolimas giminaitis Vincas nė karto nebuvo Vilniuje ir apie jį net nerašė, tačiau šiame mieste jam stovi paminklas, jo vardu pavadinta aikštė ir gatvė.
Rinkinio pavadinimas „XXI a. Kudirka“ sufleruoja apie megalomaniškus autoriaus užmojus. Žengsi protėvio pėdomis?
– Vincas buvo publicistas. Aš irgi gerus penkis metus dirbau spaudoje. Vincas rašė poeziją. Aš irgi rašau. Vincas turi muzikinį hitą. Aš irgi turiu.
Iš tiesų, sąmoningai nebandžiau eiti jo didelių pėdų pramintais takais. Greičiau seku savo asmeniniais interesais. Bet, kaip pažiūrėjęs iš šalies dabar matau, nemaža dalimi interesų su Vincu dalinamės.
Galiausiai būtų kvaila ignoruoti savo pavardę, savo giminės medį.
Tad turiu ir asmeninį šūkį – „Aš Kudirka. Pasitikėk genais.“
