Niekuomet nenumalšinamas knygų badas – vienas būdingiausių lietuvių tautos bruožų. Jis reiškėsi ir tais laikais, kai gabenome knygų kontrabandą iš kitos Nemuno pusės. O gal jau ir tada, kai prabangiais inkunabulais stengėmės praturtinti Vilniaus universiteto biblioteką, dar jausdamiesi piliečiais, o ne tautiečiais?
Tas knygų badas visu stiprumu subujojo sovietmečiu, kai su gebėjimas gauti „po prekystaliu“ (ne tik perkeltine, bet ir tiesiogine prasme) gulinčias retesnes knygas buvo vertinamas ne mažiau nei sugebėjimas sukombinuoti „paketą“ iš prekybos bazės – tokį „ne visiems“ skirtą rinkinuką su žaliais žirneliais, šprotais ir rūkytu dešrigaliu.
Juk ir mūsų dainuojanti revoliucija prasidėjo ne nuo dainų, o nuo knygų. Nuo paties įvairiausio plauko savilaidos bumo. Nuo filosofinių veikalų ir geros literatūros, kurią vieni kitiems skolindavo tik keletui naktų.
Nuo kultūrinės spaudos suklestėjimo. „Kultūros barų“ žurnalo spausdinta Adolfo Šapokos „Lietuvos istorija“ leidinio tiražą padidino ne šimtais kartų. Savaitraštis „Literatūra ir menas“ tapo pagrindine populiarių rašytojų ir daugiau ironiškų nei romantiškų poetų tribūna.
„Šiaurės Atėnai“ užsimojo periodiškai tiekti knygų bado kamuojamiems lietuviams verstinės filosofijos bei literatūros trupinius. Kiek vėliau „7 meno dienos“ tapo gidu, primenančiu, jog knygos kasdien virsta spektakliais, filmais, paveikslais ar muzika (ir atvirkščiai). O kur dar „Nemunas“ su atvirais fotopasakojimais ar išeivijos naujienoms atviras „Dienovidis“.
Tais laikais buvo neįmanoma net įsivaizduoti, kad solidžių kultūros leidinių vadovai tarsi kokie gatvių valytojai kasinės sniegą vienoje centrinių sostinės aikščių. Arba, kad knygų leidyklos bankrutuos vien todėl, kad knygų supermarketais virtę didieji knygynai po keletą metų joms neatiduos pirkėjų sumokėtų pinigų.
Gal todėl žmonės mieliau grūdasi „Litexpo“ turguje nei gurkšnoja kavą ant minkštasuolių prekybos centrų knygų parduotuvėse. O studentams užtenka pavartyti ką nors prie kavos, o paskui nusipirkti trečdaliu pigiau internetinėse parduotuvėse, kurios daug sąžiningiau elgiasi ir su leidėjais.
Būtent rašytojai, padedantys malšinti tą turbūt genetiškai užkoduotą knygų badą, nuolat tampa ryškiausiais tautos herojais arba antiherojais. Žinoma, dar yra vamzdis, Valdovų rūmų statybos, smurtas ir keiksmažodžiai teatro scenoje, bet tai aptarinėjama tikrai ne taip karštai ir garsiai.
Esminė kova – knygose ir dėl knygų. Juk net iškilių sovietmečio menininkų parodos publiką jaudina daug mažiau nei jas lydinčių solidžių katalogų tekstai, kuriuose kūryba nagrinėjama politiniuose kontekstuose.
Paskutiniai skandalai taip pat susiję su knygomis – Nerija Putinaitė pasmerkta ir pagerbta už knygoje išdėstytą poeto Justino Marcinkevičiaus kritiką, o Rūta Vanagaitė – už raginimą lietuviams prisiminti kaltę dėl žydų žudynių. Tiesa, knygų mugėje buvo daugiau norinčių gauti šių rašytojų autografą, o ne užmėtyti jas akmenimis. Tai liudija, kad knygų badas šiandien – vis dar juntamas.
Puikiai žinome, kaip šia lietuvių silpnybe pasinaudojo lietuvybės skleidėjai XX a. pradžioje ar Sąjūdžio šalininkai amžiaus pabaigoje. Vis daugiau sužinome ir apie klastingas sovietmečio politikų manipuliacijas ir vieniems šypseną, o kitiems pasibaisėjimą keliantį, beveik antžmogišką jų sugebėjimą per knygas (o taip pat ir kitus menus) diegti tautai vergišką nuolankumą ir pasyvų tautiškumą.
Tačiau kaip jau turbūt genetiškai modifikuotas knygų badas veikia XXI amžiaus lietuvius? Pasak leidėjų, XX a. pabaigoje lietuvių tėvai beveik visiškai nepirko įdomios (o tada ir pigios) vaikų literatūros. Jie pirko tik saldžiais princesių ir karalaičių atvaizdais puoštas pasakas.
Šioje srityje situacija nesmarkiai pasikeitė, tačiau tikslinė valstybės parama leidžia atskiesti rausvą prasto skonio psiaudopasakiškos literatūros srautą ir vertingesniais leidiniais. Su įvairių ekspertų palaiminimu taip nutinka ir vyresniems skirtų knygų tėkmėje.
Tačiau pernelyg drąsu būtų sakyti, kad per pastaruosius dešimtmečius finansinės valstybės injekcijos į knygų ir kultūros leidinių leidybą buvo pakankamos ir veiksmingos. Akivaizdu, kad laisvos Lietuvos valdininkams labai rūpi, kad tik lietuvių rašytojai ir menotyrininkai nenutuktų. Valdžia net nebando varžyti žodžio laisvės įvairiausiomis privilegijomis, nemokamomis dirbtuvėmis ar premijomis, už kurias galima būtų nusipirkti padoresnį padėvėtą automobilį.
Krašto apsaugos ministerija net ir informacinio karo įkarštyje savų rašytojų patriotizmą įvertina vos 1,5 tūkst. eurų premija.
Gali būti, kad pasinaudoti tuo lietuviams būdingu knygų bado jausmu patiems lietuviams atrodo nelabai garbinga. O gal tiesiog gaila pinigų? Ar tingisi?
Nesinori net manyti, kad nesuvokiama, jog sava gyvybinga kultūra – ne tik rašytojai ir kiti kūrėjai, bet ir kultūros mokslininkai bei menotyrininkai, ne tik knygos, bet ir periodika, – rimčiausias tautos išlikimo garantas. Tiesa, jei daugumos politikų ir valdininkų vaikai bei vaikaičiai jau emigravo, tai kas nutiks Lietuvoje – ne taip ir svarbu?
Juk neatsitiktinai viena populiariausių šios knygos mugės temų buvo pačios įvairiausios sąmokslo teorijos. Visai gali būti, kad po kokio pusės amžiaus su dideliu susidomėjimu skaitysime naujas knygas apie tai, kaip šio amžiaus pradžioje prigimtinį lietuvių knygų bado jausmą savo tikslams panaudojo kaimynai. Ir tikriausiai – ne estai.
