Rašytojas S.Parulskis diagnozavo, kad ir pasaulyje, ir Lietuvoje keičiasi tiek rašytojų santykis su rašymu, tiek skaitytojų santykis su skaitymu, knyga. Nežinia, kaip pasaulyje, bet Lietuvoje yra kiek kitaip.
Pas mus rašytojo santykis su rašymu nesikeičia arba keičiasi daug lėčiau nei skaitytojo santykis su knyga. Pastarasis santykis jau pasikeitęs. Iš esmės. Kitaip tariant, skaitytojams skaitymas ir knygos yra visiškai kas kita, nei buvo visai neseniai, beveik vakar.
Antai vienas žmogus dar visai neseniai labai mėgo skaityti. Ir, žinoma, pirkti knygas. Per mėnesį jis nusipirkdavo penkias knygas ir visas perskaitydavo. Bet tada gyvenimas pasikeitė, o jo įpročiai tik iš dalies.
Tas žmogus ėmė daug uždirbti. Aišku, kad uždirbtų, jis turėjo daug dirbti. Darbas reikalauja aukų. Kitaip tariant, laiko. O laikas juk pinigai. Tad tas žmogus netrukus susivokė, jog jam laiko ir pinigų užtenka tik tam, kad kas mėnesį nusipirktų įprastą davinį – penkias knygas. Bet kaip jas perskaityti?
Žmogus – bene vienintelis padaras pasaulyje, kuris visada randa išeitį. Nesvarbu, jog toji išeitis dažniausiai susijusi su saviapgaule, savęs nuraminimu, kad tik nesugriūtų komforto zona. „Perskaitysiu, kai išeisiu į pensiją ir turėsiu daug laiko, bet mažai pinigų“, – ištarė tas žmogus ir trumpam atsivertė knygą, kurią skaitys senatvėje.
Trumpam atsiversti. Perbėgti akimis. Paskaitinėti. Grybštelėti juodą avį baltose lankose. To užtenka dabartiniams knygų pirkėjams, aišku, išskyrus vieną kitą išimtį. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai. Tiesiog taip yra daugelyje gyvenimo sričių.
Perbėgti akimis per portalo antraštes. Raštelėti komentarą ar knygą. Savaitės pabaigoje išmesti šaldytuve susikaupusį perteklių. Ką nors dirbtelėti. Pašlavinėti gatves. Ręstelėti namą. Leistelėti gyvenimą.
Vilniaus knygų mugė nėra jokia išimtis. Rengtelėti renginių. Šnektelėti apie leidinį. Pliurptelėti apie problemą. Kviestelėti užsienio svetelių. Pirktelėti knygų, puodelių, plokštelių. Ir tai irgi nėra nei gerai, nei blogai. Tiesiog taip yra.
Tačiau gal pastebėjote, kad keturias dienas trunkanti Knygų mugė plyksteli kaip degtukas, prabėga lyg mirksnis, nepaliekantis nei rezultatų, nei išvadų. Išskyrus vienintelę: kad mugėje šiemet apsilankė 67 820 žmonių (praėjusiais metais 66 320), o ypač daug lankytojų dėmesio sulaukė Muzikos salėje vykę koncertai.
Netvarka, chaosas, sąmyšis, revoliucija visada plyksteli kaip degtukas. Vykteli, šmėsteli, mirkteli. Tvarka, harmonija, knyga trunka ilgiau, tiksliau, tiek pat, tik įspūdis visai kitoks.
Netvarkoje, chaose, sąmyšyje, revoliucijoje visada nugali stipriausios jėgos. Nebūtinai tos, kurios turi geriausius norus. Nebūtinai tos, kurios užvirė chaosą.
Vilniaus mugės chaosą prieš 17 metų įplieskė knygų leidėjai. Tada „Litexpo“ rūmuose nė su žiburiu negalėjai rasti muzikos ar kino salių. Ką jau kalbėti apie Kaziuko mugės atributus – visokius puodelius ar medinius šaukštus. Dabar viso to į valias.
Ar knyga pajėgi atsilaikyti vartojimo revoliucijoje? Pažiūrėkime į knygynus ir bibliotekas. Knygynai iš pradžių nedrąsiai įsileido kavos gėrėjus. Dabar daugelį knygynų galima vadinti kavinėmis, kuriose parduodamos knygos. Bibliotekose pamažu atsirado kompiuterių. Kuo ilgainiui jos virto? Vos ne moderniomis interneto kavinėmis.
Jei reikėtų prognozuoti Vilniaus knygų mugės ateitį, labai daug optimizmo nebūtų. Kitaip tariant, tas optimizmas būtų ne knygų naudai. Kad ir kiek suksi, kiną, muziką, puodelius ir šaukštus vartoti paprasčiau nei knygas.
Nebent ateities mugėse knygos taptų nemokamos, dalijamos į kairę ir dešinę. Nors paradoksalus, įmanomas ir toks scenarijus. Imk – nenoriu.
Juolab kad dabarties Lietuvoje knygos jau dalijamos nemokamai, prisidengiant visokiomis kalėdinėmis gerumo ar viešųjų ryšių akcijomis. Tai jau daro ne tik prezidentė, namus tuštinantys naujieji skaitytojai, bet ir patys leidėjai.
Ar leidėjams dar rūpi, kad jų knygos būtų skaitomos? Atrodo, kad išlikimo kovoje liko vienintelis klausimas – kaip parduoti? Kaip įsiūlyti bet ką? Net N.Putinaitę su R.Vanagaite.
Ką tai reiškia? Vienintelį dalyką, susijusį su S.Parulskio diagnozuotu rašytojo santykio su knygos rašymu kitimu. Jei nori parduoti, nerašyk. Raštelk ką nors. Raštelk darsyk. Raštelk daug knygų. Tikėtina, kad septynioliktą raštelėjimą kas nors pirktelės.
Bet kaipgi baigėsi tam pradžioje minėtam žmogui, svajojusiam skaityti pensijoje? Jis paslydo. Parkrito. Veidu įsmigo į žemę. Įsmigo tiesiogine šio žodžio prasme. Mat žemėje kyšojo du armatūros galiukai, kurie pervėrė ir jo akinius, ir akis.
Dabar tas žmogus guli namuose tarp knygų. Turi daug laiko ir mažai pinigų, nors iki pensijos dar toli. Svajoja. Naujų knygų jam atneša per visokias prezidentines gerumo akcijas. „Kada aš jas perskaitysiu?“ – klausia savęs. „Kitame pasaulyje“, – džiugiai atsako.
Žmogus – bene vienintelis padaras pasaulyje, kuris visada randa išeitį. Nesvarbu, jog toji išeitis dažniausiai susijusi su saviapgaule, savęs nuraminimu, kad tik nesugriūtų komforto zona.
