- Ką žmonės turėtų žinoti apie Andrę Eivaitę?
– Visų pirma, kad tokia rašytoja išvis egzistuoja. Visų antra – ji parašė jau trečią knygą. Visų ketvirta – kad ta knyga labai smagi ir teisinga.
- Prisiminkime ištakas – kaip atsitiko, kad pradėjai rašyti knygas? Nuo kada pradėjai, gal nuo eilėraščių mokyklos sienlaikraščiui?
– Nepasakyčiau, kad mokykloje labai išsiskirdavau savo rašinėliais. Tiesa, gramatinių klaidų nedariau, tai šiais laikais, sakyčiau, jau savaime vertybė, nes tų klaidų vis daugiau viešoje erdvėje. Ir nieko jau nestebina deje, beja, šeip ir jaigu.
Niekada nei planavau, nei tikėjausi parašyti knygą.
Todėl iki galo negaliu paaiškinti, kaip įvyko, kad pradėjau rašyti.
Tiesiog vieną dieną taip įvyko. Knygos kaip katės (autorės namuose gyvena trys katės) mano gyvenime – pačios ateina tada, kai joms ateina laikas, noras ir tinka vieta.
- „Valstybės tarnautojos dienoraštis“– trečioji tavo knyga. Nuo dviejų detektyvų, išleistų 2008 metais – „Naktis prekybos centre“ ir „Kontora“ – praėjo nemažai laiko. Ką veikei šešerius metus?
– Po pirmų dviejų knygų pradėjau dirbti ties televizinių serialų scenarijais, ir maniau, kad knygos rašymui nebeturiu nei laiko, nei noro. Tačiau ir vėl kartą pajutau, kaip galvoje dėliojasi sakiniai, piešiasi pagrindinė veikėja, ir aš jau tiksliai žinau, kas atsitiks knygos viduryje. Beliko sugalvoti pradžią ir pabaigą.
- O minėtieji televizijos serialų scenarijai? Kokiems lietuviškiems serialams juos rašei?
– Pirmasis buvo „Namai, kur širdis“ (trys sezonai), paskui – „Milijonieriai“ (du sezonai), „Atsargiai, moterys“, „Inspektorius Mažylis“.
- Trečia knyga – šmaikštus, gyvas pasakojimas apie valstybinės įstaigos gyvenimą su visais jo „ingredientais“: slogiais santykiais, karjerizmu, intrigomis, apkalbomis, kenkimu, bet ir draugiškumu, pagalba, parama, gerumu. Gerai pažįsti įstaigos gyvenimą ar tave tiesiog nusineša vaizduotė?
– Valstybinės įstaigos gyvenimą pažįstu puikiai, nes pati joje dirbu jau ne vienerius ir ne trejus metus. Aš mėgstu stebėti žmones, jų elgesį įvairiose situacijose, suvokti jų motyvus. Ir dažniausiai valstybinėje įstaigoje visa tai įgauna kiek komišką atspalvį. Nes žvelgti taip rimtai į brūkšnelio ilgį aš nesugebu...
Nežinau, gal aš nenormali, bet mane tikrai juokina valstybės tarnautojų susireikšminimas ir savo veiklos sureikšminimas. Kai daugybę metų sukiesi toje pačioje aplinkoje, nenorom imi vertinti veiklą taip pat.
Pati nepajutau to virsmo, kol sykį mano draugė Rasa (UAB darbuotoja), išklausiusi mano eilinį pasakojimą apie darbinius nuotykius, pasakė: „Andre, tu tampi tokia kaip jie, tu jau matai pasaulį per valstybinės įstaigos darbuotojo prizmę.
Tada suvokiau: STOP, reikia susigrąžinti savo požiūrį, nes kablelių reikalai iš tikrųjų, na, negali būtų tokie svarbūs ir įdomūs. Galbūt poreikis susigrąžinti savo kritinį mąstymą ir lėmė knygos atėjimą. Galbūt pradėjau įdėmiau stebėti įstaigos gyvenimą, nuotaikas ir įvykius. Tada viskas pasidarė juokinga, o tai atsispindi „Valstybės tarnautojos dienoraštyje“.
- Savo romane narstai naujokės Gabrielės kasdienybę įstaigoje. Kiek jame pramano, o kiek tikrų detalių, iš tavo pačios gyvenimo?
– Ne, knygoje nėra nė vieno realiai egzistuojančio žmogaus, prototipo, tiesiog piešiu iš bendrų pastebėjimų tipiškus valstybinių įstaigų darbuotojų portretus, vietomis šaržuodama. Bet pati įstaigos aplinka, atmosfera, isteriško skubėjimo nuotaika – taip, ji autentiška.
- Pirmieji skaitytojai randa tavo romano veikėjos Gabrielės panašumų su garsiąją Bridžita Džouns. Ar jie teisūs? Ar tu pati įžvelgi panašumų?
– Bridžita niekada nebus valstybės tarnautoja. O Gabrielė niekada tiek negers. Bet jos abi turi komplikuotus intymius santykius su savo darbdaviu, tik Gabrielės darbdavys – valstybė.
Taip, Gabrielė galėtų būti ta padorioji Bridžitos jaunesnioji sesuo.
- Kokie tavo ateities planai?
– Ateities planas A – netapti valstybės tarnautoja. Planas B – pažadu sugalvoti.
Priedas: nerimtas valstybės tarnautojos portretas
– Kokiais būdo bruožais turi pasižymėti šiuolaikinė valstybės tarnautoja?
– Turi būti lojali, atsidavusi, nepakenktų ir truputis šventumo.
- Kokius bruožus ar pomėgius valstybinėje įstaigoje verčiau tramdyti?
– Visus, kurie nesusiję su tiesioginėmis pareigomis, funkcijomis ir nėra įrašyti į pareigybės aprašymą.
- Koks tarnautojos gyvenimo tikslas?
– Jis jau pasiektas – tapti valstybės tarnautoja.
- Kokį įvaizdį turi kurti save gerbianti valstybės tarnautoja?
– Ji gali ir turi puoštis. Pageidautina aureole arba karūna (išimtiniais atvejais itin nusipelniusi valstybės tarnautoja gali puoštis abiem iš karto).
- Ar gali valstybės tarnautoja kvėpintis?
– Kadangi kiekvienoje įstaigoje yra daugybė kolegų, kankinamų visokiausių alergijų, dusulių ir nuoširdžia neapykanta parfumerijai, valstybės tarnautojai derėtų kvepėti A keturi formato popieriumi arba gaiviu lauko oru.
- Kur, kuo ir kaip turi maitintis valstybės tarnautoja?
– Geriausia laikytis taisyklės: valgyti ne darbo dienomis ir per kasmetines atostogas.
- Kokie galimi tarnautojos hobiai?
– Rašyti dienoraštį, žinoma.
- Ką turėtų daryti kontorų darbuotojos, grįžusios namo? Kaip atsigauti po darbo dienos?
– Padori kontoros darbuotoja po darbo turėtų sėsti prie savo dienoraščio ir analizuoti praėjusios dienos veiklos rezultatus, sėkmes bei nesėkmes. Atsigauti po darbo dienos nereikia, nes valstybės tarnautoja – ne darbas, tai sielos būsena.
Kokia mėgstamiausia tarnautojos TV laida? Serialas? Knyga? Gal „Valstybės tarnautojos dienoraštis“? Laikraštis – „Valstybės žinios“?
Knyga – Valstybės tarnybos įstatymas. TV ji nežiūri, nes neturi laiko. Serialus kasdien mato darbe, tad jai netikslinga žiūrėti panašias dramas dar ir po darbo.
- Dažniausiai valstybės tarnautoja laiko augintinį...
– Tik žuvytes. Jos nekelia triukšmo, netrukdo susikoncentruoti į darbą po darbo, nesipina po kojomis. Tiesa, jos gali žvelgti priekaištingais žvilgsniais, todėl itin jautrios valstybės tarnautojos turėtų laikyti pliušinius kurmiukus.
- Kaip paprastiems gyventojams geriausia elgtis su tarnautojais (-omis)?
– Užjausti ir suprasti. Beigi: įvertinti valstybės tarnautojo darbo svarbą, atsakomybę, suvokti jo gležnus pečius slegiančią naštą, jo darbo naudą Tėvynei.
Kadangi valstybės tarnautojai itin jautrios būtybės, šiukštu nesisvaidyti jų akivaizdoje tokiomis frazėmis kaip: „Mes, mokesčių mokėtojai, jus išlaikom...“, „Reikia išmėžt su visam tą biurokratinį aparatą...“, „Kam šaliai tiek daug valdininkų?..“.
- Kuo skiriasi valstybės tarnautojas nuo paprasto įstaigos darbuotojo?
– O valstybės tarnautoją nuo eilinio samdomo valstybinės įstaigos darbuotojo skiria praraja, kaip Indijoj vieną kastą nuo kitos.
Valstybės tarnautojas turi: darbo vietą iki gyvos galvos; kai kurių įstatymo numatytų privilegijų; galimybę kasmet kelti kategoriją, o tai automatiškai reiškia algos didėjimą.
Samdomas valstybinės įstaigos darbuotojas yra kankinamas pavydo, jį periodiškai (dažniausiai algos dieną) ištinka priepuolis eiti ir sukelti revoliuciją.
Poreikis išblėsta išsirėkus kolegų būrelyje.
