Gyvenam prie didžiojo kelio, kuris veda iš Damasko į Stokholmą, todėl pas mus daug kas užeina. Sykį buvo užėjęs toks Donskis. Tas žino visut viską.
Apie Lietuvą jis yra pasakęs:
– Vėvėvė taškas ėltė.
– Ve ve, – suvepėjau.
Daugelis mūsiškių tiek tesupranta.
– Nei mes karų mokam sukelt... – skundėsi lietuviai. – O kai bėgam iš Lietuvos, tai irgi niekas dėmesio nekreipia. Šitaip ir nevisavertiškumo kompleksą galima įsivaryt.
Aišku, lietuviai savanoriai stengėsi: vieni smurtavo artimoj aplinkoj, kiti surengdavo išpuolius net Švedijoj.
Bet pasaulis nekreipė dėmesio. Tais laikais įdomiausios žmonių rūšys buvo arabai ir rusai. Visi tik į juos žiūrėjo.
Pasaulyje nuolat kildavo karai, nors visi žmonės sakė nenorintys kariaut. Todėl imta manyti, kad karai yra gamtos reiškinys, panašiai kaip vėjai. Tik vėjų kryptį galima nuspėti, o jų energiją net išmokta panaudoti. O va kaip panaudoti karų energiją?
Viskas tada pasikeistų. Specialistų įrodyta, kad net vidutinis tankų mūšis Sirijoj išskiria tiek energijos, kad jos pakaktų pakelti pensijas Lietuvoj.
– Tose vietose, kur nėra žmonių, nėra ir karų, – skelbė Oleka. – Todėl žmonės turėtų išbėgti iš savo šalių dar prieš karui ten kylant.
Putinas gi aiškino, kad būsimų karų iš anksto numatyti neįmanoma, nes karus sukelia karo sukėlėjai, o šitų niekas nėra matęs.
– Bene gripo virusus matome? – juokėsi.
– O rusų veiksmai? – klausė Merkel.
– Tai skiepai, – sakė Putinas. – Trumpi vietiniai karai apsaugo nuo ilgo pasaulinio.
Žiemą pas mus glaudėsi Trūmpas. Žmona sako: tai aukštas veikėjas. Vakarais išvesdavau Trūmpą pasivaikščiot. Sykį jis pamatė kieme Putiną. Tai kad pašėls...
Aš į Putiną išvis nežiūriu. O žmona sako, kad Putinas labai gražus ir visos moterys jo nori.
Ką reiškia – nori? Jei mano žmona gautų Putiną – ką su juo veiktų? Ta vargšė nė kompiuteriu naudotis nemoka.
O Mikalojus Kęstutis Antanėlis sako, kad Putino nė radęs neimtų. „Pasaulį vaizduojuos kaip didelę rokoperą, – laiške Sofijai rašė MKA. – Putinui ten nėra vietos.“
Antanas – imtų. Jis sako, kad visus žmones galima išardyti. Antanas dirba Utenoj, mėsos kombinate. Apie Antaną Donskis yra pasakęs:
– Šitas!
Apie kitus Donskis sako: jie tik svečiai Žemėje.
O va Algirdas, kuris irgi dažnai pas mus ateina, tvirtina esąs šeimininkas. Algirdas premjerauja kažkur Lietuvoj.
Aš pats tai nežinau, kas esąs. Man sakė, kad mano vardas – Juozas. Tokių daug. Kuris iš jų – aš?
Sykį pas mus atėjo žmogus, vardu Saulemonas. Pasakojo, kaip jie vienu du su Bumblauckiu plaukę aplink pasaulį, norėdami įrodyti, kad Žemė nėra apvali.
– Kol manysim, kad apvali, karai nesiliaus, – aiškino Saulemonas. – Vyrus visados traukė apvalumai, dėl tų dalykų jie pasiryžę gerkles kits kitam perkąst.
Deja, Rusnėj Bumblauckį pagavę laukiniai žemaičiai. Ilgai ten rūkę laužai...
– Vis dėlto mes spėjom įrodyti, kad bent jau Lietuva tikrai nėra apvali, – sakė Saulemonas. – Tai bus didelis smūgis rusams. O mes galėsim toliau džiaugtis gamta.
Tatai išgirdę, suklego priebuty snaudę mopiedai:
– Iš visų lietuviškos gamtos reiškinių mums gražiausi – žiema, pavasaris, vasara ir rinkimai.
– O rusai? – paklausiau.
Mopiedai atsakė, kad reikia džiaugtis viskuom, taip pat ir rusais.
Prieš tokią nuomonę griežtai pasisakė pobiedai. Anot jų, mes gyvename antgamtiniame pasaulyje. O gamta esanti kitoj vietoj.
Pobiedai pasirodė įkandin mopiedų, ir niekas nežinojo, kas jie tokie. Pobiedai visur matė priešus – puldavo net vaivorykštes. Privengėm jų.
O, va, mopiedai, kurie pasirodė čia dar anksčiau, tuoj po arabų, visiems patiko.
Mopiedai priekabiavo prie motociklų ir automobilių. Sklido kalbos, kad jie ir smurtauja, bet tokioj tolimoj aplinkoj, kad patikrinti esą neįmanoma.
Dar pastebėjom, kad mopiedų vyrai neturi sprogmenų, o moterys – apvalumų.
– Mes mėgstame daryti bloga, – sakė jie. – Bet ne kitiems, o sau.
Apkvaišę mopiedai įsibėgėdavo ir trenkdavosi į stulpą. O apkvaišę jie buvo nuolat.
– Kvaišalų mums nereik, – juokėsi. – Mes jau gimstam apkvaišę ir džiaugiamės tuom. Iš istorijos žinom: kai protėviai gimdavo blaivaus proto, tai puldavo ant kits kito.
Mopiedai tikino, kad svarbiausia: įveikti save. Tad buvo bebaigią išnykti.
Bet pasirodė mūsiedai. Visi vyresnio amžiaus, tad vylėmės, kad šitie bus paskutiniai. Jie ir patys prisipažino: gimstam jau pagyvenę ir nebenorim blaškytis.
– Koks yra jūsų tikėjimas? – klausiau.
Tie ilgai juokėsi ir rodė į mane pirštais. Paskui vienas tarė:
– Mes tikime, kad lietuvių yra trys milijonai, bet vienoj Lietuvoj. Mūsų pranašas yra Marijonas. Jis pirmas atskleidė šį nuostabų reiškinį.
„Gal ir man priimt šį tikėjimą?“ – pagalvojau.
– Ką įtikėjęs turėčiau daryti?
– Mūsų pamaldos vyksta penktadieniais. Mes duodam garo.
O kitas pridūrė:
– Mes tikime, kad Lietuvos žmonės mato viską. Be Lietuvos žmonių valios nei gabrielius pakils, nei paksius nukris. Lietuvos žmonių valia pasireiškia rinkimais, kartais net pirmalaikiais.
– Tai kodėl klesti visoks blogis? – stebėjaus. – Ir kodėl, rinkdami geriausius, išrenkam blogiausius?
Mūsiedai tik ausim skėsčiojo.
– Lietuvos žmonių keliai nežinomi.
– Na jau! – netikėjau. – Visi į Londoną...
Trūmpas priminė, kad Londonui ne lietuviai galvoj. Londonas esąs ant skyrybų su Europa slenksčio, mat Europa, nors atrodanti gražiai, turinti virškinimo problemų.
– Tai nuo sotaus maisto, – sakė jis.
Tam prieštaravo gamtos daktaras Saulemonas. Anot jo, Europos ligos istorija užvesta dar prieš Kristų, kuomet nebuvę nei arabų, nei angliavandenių.
O vidaus organų tyrėjas daktaras Skvernelis tvirtino priešingai: visas vidaus ligas sukelia rusai.
– Jie pažeidžia viršutines euro takų sistemas, todėl pirmiausia užsikrečia lyderiai. Norint užkirsti kelią rusinių ligų plitimui, reikia ne laipioti į viršūnes, o gulėti pakalnėj.
Tam nepritarė mano žmona.
– Rusų yra visoj gamtoj, – sakė ji. – Sykį rusą net savo lovoj radau.
– Lova nėra gamta, – padarė pastabą Saulemonas.
– Bet lovoj, kaip ir gamtoj, nieko nėra nereikalingo, – gyniau žmonos nuomonę aš. – Jeigu lovon įsimetė rusas, vadinasi, ten jis kažkam naudingas.
Kaip sykis tuo metu pas mus sėdėjo žmogelis, vardu Kakaras, ir jis papasakojo, kad kitose planetose nesą nei arabų, nei rusų.
– Vadinas, ir taip galima gyventi! – skelbė jis.
– Bet kas tokiu atveju praturtina kultūrą ir paįvairina gyvenimą? – stebėjomės.
Kakaras atsakė, kad šiais laikais tai gali padaryti išmanieji telefonai, vibratoriai ir net dulkių siurbliai.
– Arabai susidarė iš naftos, – aiškino jis. – Ateity, kai visos mašinos bus varomos Saulės srautu, arabai bus nebereikalingi ir savaime išnyks.
Visi tada užsisvajojom. O Donskis, kuris viską žinojo, apibendrino:
– Šnyks.
Kai dabar prisimenu... Kiek tie žmonės žinojo svarbių dalykų! Jeigu būčiau rimčiau klausęs, gal ir pats būčiau surimtėjęs. Deja...
Buvau tuomet Trečiojo amžiaus universiteto pirmakursis, vėjavaikis. Rimtos kalbos greit įgrisdavo ir palindęs po lova ardydavau senas barbes. Rūpėjo man tik moterų paslaptys...
O, kad sugrįžtų tos vėjais praleistos dienos!
Aš norėčiau išardyti pasaulį ir vėl sudėti iš naujo, bet paprasčiau. Kai išardžiau ir vėl sudėjau laikrodį, atliko daug dalių, o laikrodis atrodo taip pat.
Tai gal atliktų ir daug šalių, kurios pasauliui nereikalingos – Rusija, Sirija, Eritrėja... Niekas nežino, kur yra Eritrėja. Ta tai tikrai nereikalinga.
Iš naujo sudėtas laikrodis nebeina, bet rodo. Tai gal ir gyvenimas nebeitų, o kiekvienam gyventojui būtų nurodyta jo vieta?
Būtų geriau.
