Geriausiai jos esmę nusako knygoje esanti frazė „Testamentas gimtinei“. Šiuos žodžius tarsi įrėmina piešinys ir fotografija. Joje – pats autorius jaunystėje ir jo tėvo mėgstamiausias arklys. Reikia atidžiai įsižiūrėti į šiuos porą puslapių ir jie daug pasakys, atvers kūrinio gelmę, laiko tėkmę, šiandienos ir praeities sąsajas. Taip pat parodys knygos vizualinį sprendimą, kaip galima taupiai, bet kartu giliai ir prasmingai, savo mintis ir jausmus išreikšti per žodį, piešinį, seną fotografiją.
Knygos „Giedanti gaidžio galva“ pristatyme, vykusiame Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, salė buvo sausakimša. Bibliotekos kuluaruose irgi pilna klausytojų. Daug jaunimo, kurie paprastai gana išrankiai renkasi renginius. Menininkas, pristatydamas savo knygą, surengė tarsi magišką spektaklį ir į jo veiksmą įtraukė susirinkusią publiką.
S. Eidrigevičiaus knyga „Giedanti gaidžio galva“ per savo sutiktuves bibliotekoje sulaukė tiek pagiriamųjų žodžių, kad galėjo parausti, jei nebūtų tokių santūriai rusvų spalvų.
Pirmiausiai ji buvo giriama už stiprų jausmą, kuris visus skaitančius ar klausančius traukte įtraukia į savąjį pasaulį. Giriama už jautrų žodį, kuris pravirkdo klausytojus. Skaitydamas poemą apie savo mamą Alfonsą, tėvą Leonardą, seseris Genutę, Apoloniją (jiems visiems dedikuota knyga) susigraudino ir pats autorius.
Iš pirmo žvilgsnio tarsi paprasti Lepšių kaimo vaizdai, sodybos gyventojų darbai, įvairūs užsiėmimai, perteikti poezijos kalba, tampa tam tikrais ritualais. Kasdienio gyvenimo scenose tiek daug išminties, humoro, net magiško realizmo. Čia tarsi atgyja šventųjų paveikslai, o gyvulėliai prabyla žmonių kalba, išsakydami savo nuodėmes.
Pristatyti pasaulinio garso dailininko Stasio Eidrigevičiaus meno kūrinių tikriausiai nereikia niekam. Paveikslai, piešiniai, plakatai, ekslibrisai, kaukės... Garbingi apdovanojimai įvairiose šalyse (tarp jų ir Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija), parodos prestižinėse pasaulio galerijose, iki skausmo pažįstami ir atpažįstami personažai, knygų iliustracijos, su kuriomis užaugo ne viena karta.
Pasirodo, Stasiui Eidrigevičiui Dievas davė ne vieną talentą. Poema „Giedanti gaidžio galva“ – antroji jo knyga. Pirmoji poezijos knyga „Erotikos“, iliustruota dailininko piešiniais, išleista Lenkijoje 1994 metais. Pagal ją kompozitorius Bronius Kutavičius 1997 m. sukūrė to paties pavadinimo kūrinį.
„Giedanti gaidžio galva“ dabar jau įrašyta, perkantys knygą vėliau gaus ir audioįrašą. Šalia įtaigaus žodžio šioje knygoje ypatingą vaidmenį vaidina 1970-ųjų metų fotografijos, kuriose įamžinti artimieji, šeimos kasdiena ir šventės.
„2013 m. sėdėdamas Varšuvos oro uoste ir laukdamas lėktuvo išsiėmiau eskizų knygelę ir vietoj piešinio parašiau žodžius :“Sėdim su sese nulaidė galvs...“ Po to kitą eilutę, dar vieną... Kažkoks paslaptingas šnabždesys man tarytum diktavo žodžius. Mama ir tėvas, Petras ir Napalys, mamos sesės Katrė ir Adelė, mamos brolis Antanas. Adelė mirdama man paliko rankinę siuvimo mašiną „Singer“, Antanas – suklibusią armoniką, iš tėvo lauko mano dirbtuvėje – pluoštas šiaudų. Šis aukštaičių tarme parašytas kūrinys, kuriame realybė susipynusi su fantazija, skirtas jų atminimui“, – rašo autorius knygos pratarmėje „Himnas vaikystės metams“.
Ne viską galima išreikšti žodžiais. Knygoje skaitytojai ras daug piešinių, kuriuos menininkas nupiešė per praeitos vasaros karščius Dubų kaime. Piešinių ciklas – šulinys su svirtimi, lauko krosnis, stalas su suolu, grėblys, dalgis ir kiti įrankiai bei rakandai. O šalia jų esamas ar nuspėjamas personažas, tarsi sūnus paklydėlis, sugrįžęs į savo gimtinę, kuri reikalinga jam, o jis reikalingas jai.
Dar vienas piešinių ciklas, kuriame žmogaus ir daikto santykis dramatiškesnis, kur pats personažas transformuojasi į medį, baldą, namą. Jų simbiozė skausminga ir sakrali. Kartais ironiška ir žaisminga. Varšuvoje gyvenantis menininkas keliaudamas dažnai ima į rankas bloknotą. Šalia piešinių gimsta eilės, eseistika, įvairūs literatūriniai eksperimentai. Lygiai prieš 20 metų lėktuve S. Eidrigevičius, skrisdamas į Frankfurto knygų mugę, į lietuvių kalbą išvertė lenkų poetės Wisławos Szymborskos eilėraštį „Katinas tuščiame name“.
Atvykus į knygų mugę paaiškėjo, kad būtent šiai poetei, eseistei ir vertėjai, tais metais paskirta Nobelio premija. Menininko išverstą eilėraštį išspausdino du leidiniai. Taigi tam tikros magijos būna ir kasdieniame gyvenime.
Pristatydamas knygą Gabrielės Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje Stasys Eidrigevičius, spektaklių „Baltas briedis“ ir „Medinis žmogus“ autorius, surengė performansą, kuris visus susirinkusius dar labiau priartino prie knygoje apdainuoto Lepšių kaimo netoli Panevėžio.
Medinė tvora, molinės puodynės, visokie rakandai. Jų fone didis magas Stasys rodo virsmo stebuklą. Ant stalo išdėlioja dvidešimt baltų kiaušinių ir keturis margučius. Performanso autorius ir stalo turinys gaubiamas rankomis austomis lovatiesėmis, rankšluosčiais. Publika sulaikiusi kvapą laukia, kas įvyks. Nekantriausieji jau šaukia, kad menininkas uždus. Bet audiniai sukasi sukasi ir iš jų išsirita milžiniškas kiaušinis, išmargintas piešiniais, – meno kūrinys. Prasminga metafora ir kartu graži dovana bibliotekai.
Vakaro metu klausytojai turėjo retą galimybę išgirsti dar vieną S. Eidrigevičiaus poezijos kūrinį, tiksliau, jo fragmentą, kuris yra tam tikras „Giedančios gaidžio galvos“ tęsinys ir kartu komentaras. Galbūt artimiausiu metu su šia poezija galės susipažinti ir platesnis skaitytojų ratas.
Keliomis užsienio kalbomis kalbantis, visą pasaulį skersai išilgai išmaišęs, itin glaudžius ryšius su Japonija palaikantis Stasys Eidrigevičius knygą „Giedanti gaidžio galva“ parašė ir lietuvių literatūrine kalba, ir panevėžiškių tarme.
Įdomu, kad pristatymo metu daug jaunų žmonių norėjo garsiai paskaityti poemos ištraukas. Dauguma jų rinkosi tarmiškus tekstus. Nors ne kiekvienam tarmė lengvai įkandama, tačiau pastangos pagirtinos. Dar gana neseniai iš tarmių buvo šaipomasi, dabar jos įgauna vis svaresnį statusą. Poetė Elvyra Pažemeckaitė sakė, kad tarmiški tekstai sukėlė tikrą furorą. Iš šio krašto kilę žmonės, skaitantys šią knygą, stengėsi identifikuoti savo tarmę.
Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos direktorė Rima Maselytė prisiminė, kaip kartą kalėdiniu laikotarpiu į biblioteką atvykęs Stasys Eidrigevičius skaitė knygos „Giedanti gaidžio galva“ rankraštį ir kaip buvo nepaprastai gera klausyti savo tarme skaitomo teksto, kuris tarsi reabilitavo panevėžiškių tarmę, parodė jos grožį.
Poetas Vladas Braziūnas, žodžio meistras ir tarmių puoselėtojas, apie „Giedančią gaidžio galvą“ taip savo nuomonę išsakė: „Skaitau Stasio knygą ir jaučiuosi dėkingas, turtingas... lyg tas Stasio mamos kaliošas, pribiręs žirnių, ir kiekvienas tuoj brinks, dygs, šaknysis, kupės į Pasaulio medį, tirštai aptūptą pamirštų, bet niekur nedingusių gyvavaizdžių“.
Tie knygos puslapiai, kuriuose surašytas tarmiškas tekstas, yra siauresni nei įprastiniai. Kadangi spaustuvė neturėjo techninių galimybių juos pasiaurinti, šis darbas buvo atliekamas rankomis, nuo kiekvieno tarmiškai parašyto puslapio nuplėšiant juostelę. Darbas buvo milžiniškas, nes reikėjo tokiu rankiniu būdu sutvarkyti visą tiražą, tačiau knyga įgavo dar didesnį svarumą, tapo unikalesnė.
Vartantys knygą, net nespėję įsigilinti į jo tekstą, pirmiausia susižavi knygos grožiu, tiesiog tobulu dailininkės Sigutės Chlebinskaitės darbu. Štai ką dailininkė papasakojo man apie knygos kūrimą:
„Stasys gyvena mano gyvenime nuo pat vaikystės. Aš vis prisimenu kaip matydavau knygas su jo iliustracijomis ir ne tiek skaitydavau tekstus, kiek vaizdus. Visą laiką didelė atsakomybė dirbti su tokiais dideliais menininkais kaip Stasys ir visada kamuoja nerimas, ar bus gerai Knygos viziją pamačiau paskaičiusi tekstus ir gavusi šūsnį piešinių. Reikėjo sutilpti į laiką, biudžetą, norus ir galimybes. Man atrodė, kad turėtų būti gerai. Kai knyga gimė spaustuvėje, laukiau grįžtamojo ryšio. Galvojau, kad gal čia tik man atrodo, kad knyga išėjo gražiai ir gerai, bet dabar matau, kad ne tik man.
Norėjosi, kad būtų labai asmeninis leidinys, ne eilinė skaitoma knyga, o toks kūrinys, kurį norėtųsi perduoti iš kartos į kartą. Ne tik tekstus, ne tik vaizdus, bet ir santykį, kokį Stasys turi su gimtine, su skaitytoju. Tą santykį perduoti per knygą, nes kai kurie dalykai yra paslėpti tarp puslapių. Jie net nebuvo numatyti. Tai laiškai popieriaus lapui, laiškai stalui. Jie nesusiję su poema, bet priedai, padedantys pamatyti kitokį pasaulį, kviečiantys kalbėti su daiktais, su objektais, kuriuos kasdien liečiame, kurie persisunkę mūsų energija, mūsų nuotaika, kurie irgi perduodami iš kartos į kartą“.
Knygos viršelį puošia aukso linija nupieštas Stasio Eidrigevičiaus profilis. Kodėl dailininkė pasirinko tokį sprendimą? „Tai tiesiog turtas, mažytė vielytė, elektros laidas. Kai saugikliai iššokdavo namuose prisimenu būdavo tokia auksinė vielytė, kuri sujungdavo tokius dalykus, kad šviesa vėl šviestų. Toks yra ir Stasio profilis, kaip iš tos vielytės“, – sako Sigutė.
„Giedančią gaidžio galvą“ išleido leidykla „Apostrofa“. Knygos redaktorė Giedrė Kadžiulytė sakė, kad naujos knygos išėjimas kaip išsipildymas. Prieš metus šiai knygai buvo renkamos fotografijos Stasio namuose, taigi viskas kartojasi cikliškai. „Niekas abejingai šios knygos neskaito. Ji arba sujaudina iki ašarų, arba ne. Smagu pristatyti tą knygą krašte, kuriam ji yra skirta. Tikiuosi, kad knyga suras kelią į pasaulį, nes ji rengiama keliomis kalbomis: lenkiškai, prancūziškai, vokiškai, angliškai“, – kalbėjo G. Kadžiulytė.
Viena pirmųjų šios knygos skaitytojų po jos pačios buvo iš Panevėžio kilusi rašytoja, Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Giedra Radvilavičiūtė. Perskaičiusi šią knygą padrąsino leidėją sakydama, kad čia – tikras dalykas.
Knygai G. Radvilavičiūtė parašė tekstą, kuriame teigia, kad poema tik iš pirmo žvilgsnio netikėtas Stasio žanras, kad tekstas yra jo grafikos, piešinių ir pasaulėjautos sluoksnis.
„Neatskiriama teksto dalis – piešiniai, tarsi išlankstyti iš laukuose, prie fermų, rastų aliuminio vielučių, kurios rafinuotai sąmonei gal primins orchidėjų šaknis. Ne taip svarbu. Per jas teka aukštos įtampos tiksliosios atminties pasaulį generuojanti energija... galinti ir užmušti, jei skaitytojo patirtis sutampa su dailininko fantazija“, – rašo ji.
Dailininką Stasį Eidrigevičių su Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteka sieja sena bičiulystė. Vienas kabinetas išpieštas jo freskiniais piešiniais, kuriais visad žavisi bibliotekos svečiai. Po kiekvienos viešnagės atsiranda naujas piešinys, kurį perskaityti gali tik tas, kuris išmano menininko užkoduotą kalbą. Šįkart kabineto sieną pirmąkart papuošė spalvotos linijos piešinys, kuriame kiekvienas įžvelgia kažką kitką. Juk kūrinys turi būti kaip stebuklas. Kiekvienam vis kitoks.
