Penktadienio popietę 51 metų R.Laniauskas Ukmergės Vlados Šlaito viešojoje bibliotekoje pristatė savo pirmąjį poezijos rinkinį „Palytėjimas“, į kurį atrinko per 30 kūrinių.
Į renginį susirinko daugiau nei 200 žmonių, bibliotekos salė buvo pilnutėlė. Visi po renginio išėjo ne tik pakylėti dvasininko eilių, bet ir nešini naująja poezijos knygele. R.Laniauskas kiekvienam ją padovanojo.
Tarp susirinkusiųjų buvo ir vienas iš brangiausių žmonių – kunigo tėvas 82 metų Vladislovas Laniauskas. To paties amžiaus kunigo motina Janina Laniauskienė į renginį negalėjo atvykti dėl sveikatos problemų.
„Eiles rašau nuo vaikystės, nuo 9 – 10 metų. Niekada neišdrįsau jų paviešinti, kol draugai neparagino ir neprivertė – esą poezija reikia dalintis, ji negali būti laikoma tik mano namuose.
Poezija man – tarsi gyvenimo dienoraštis, tarsi pamokslų tęsinys.
Tikrai nesitikėjau, kad mano kūryba šiandien sulauks tokio didelio susidomėjimo, maniau, kad į knygelės pristatymą ateis kokie 30 – 50 pavargusių ir neturinčių ką veikti žmogelių. Labai nustebau, kai dar likus valandai iki renginio atėjo pirmasis mano kūrybos gerbėjas.
Žmonės ėjo vienas po kito ir salė jų prisipildė, prireikė net papildomai kėdžių pastatyti, kad visi galėtų atsisėsti.
Rašau ne kaip Maironis ar J.Marcinkevičius, tad reikia išties pasistengti, kad visi čia susirinkusieji neišeitų nusivylę šiuo renginiu“,-- plačiai šypsodamasis į visus kreipėsi R.Laniauskas.
Kunigas paskaitė ne tik savo pirmuosius poezijos posmus apie lašą, kuris užtiško ant stogo ar kasmet namuose Kalėdoms puošiamą eglę, bet ir gilius, brandžius eilėraščius apie gyvenimo prasmę, vienatvę, kiekvieną iš mūsų aplankančius įvairius jausmus.
Žmonės sužinojo, kad vaikystėje dvasininkas labai bijojo perkūnijos ir žaibo, o savo gimtuosiuose namuose Vilniuje dažnai būdavo vienas ir laukdavo iš darbo grįžtančių tėvų, kurie paprastai dirbo popietinėje pamainoje.
R.Laniauskas trumpai prisiminė ir savo nelaimingą meilę, ir po to Lenkijos vienuolyne praleistus metus bei vėliau baigtus mokslus viename Italijos universitete.
„Į Ukmergę atvažiavau 2000 -ųjų sausį. Iš pradžių 8 mėnesius buvau vikaru, o po to mane perkėlė dirbti savarankiškai į Balninkų parapiją.
Ten išsipildė sena mano vaikystės svajonė – įsigijau šunį, rotveilerį Džerį. Tėvų namuose turėti augintinį negalėjau, nes gyvenome vieno kambario bute su bendra virtuve“, – pasakojo R.Laniauskas.
Meniškos sielos kunigas visus gerokai nustebino, kai ėmė ir uždainavo. Nuskambėjo net trys dainos, o atliekant R.Laniausko mėgstamiausią – „Klouno dainą“, jam pritarė ir žiūrovai.
„Žmogau, kam gyveni / ir sieki ko / ar tu žinai? / Ar tu tiesiu keliu eini / aukojiesi vardan kažko, / ar atvirkščiai?
Ką bedarytum žemėj šioj / ir kur tu begyventum / atmink, / kad tu turi / įvykdyt Dievo valią.
Atmink, kad perėjęs žeme / turi palikti pėdsaką.
Tačiau ne tokį, / kurs palieka purvinu batu perėjus / per šviežią sniegą, / bet tokį, / kurs išlieka amžiams atminty kitų žmonių.
Paliki pėdsaką, / kaip jį paliko / Valančius ar Maironis, / ar dar koks kitas / didis vyras mūs šalies.
Paliki pėdsaką. / Ir tau pačiam / bus gera ant širdies, / kad miręs – gyvas būsi / ir neišbrauks tavęs nieks / iš tautinės atminties“, – į klausimą, kam gyveni, savo eilėraščiu atsakė R.Laniauskas.
