„Augau pasaulyje, kuriame buvo tikima, kad rašymui veikiai ateis galas, kad nugalės vaizdų civilizacija. Niekuomet negalėjau įsivaizduoti nei rašymo telefone, nei visos tos kūrybos internete. Iš tiesų niekada nebuvo tiek daug rašoma kaip dabar“, – 2015-aisiais tėvynėje pristatydamas naujausią savo knygą kalbėjo A.Baricco.
Naujajame romane „Jaunoji Nuotaka“ pasakojama apie savitą italų šeimą. Ji gyvena prabangioje užmiesčio viloje, pagal savus ritualus ir papročius. Šeima keista ir atsaini. Dieną namiškius užvaldo jaudulys ir džiugesys, naktį – nerimas ir kančia, nes, pasak legendos, naktį karta po kartos miršta visi šeimos vyrai ir moterys.
Dėdė per miegus žarstosi išminties perlais ir net žaidžia tenisą. Romus ir tvirtas Tėvas kiekvieną ketvirtadienį tam tikru reikalu važiuoja į miestą. Dukra savotišku būdu kovoja su naktinės mirties siaubu. Paslaptingos praeities Motina gyvena apgaubta legendinio grožio auros. Knygos čia uždraustos, nes jos atitraukia žmones nuo gyvenimo, kuriame viskas jau ir taip yra, tik reikia įsiklausyti...
Nepajudinamą šios Šeimos gyvenimo ritmą palaiko visur esantis liokajus Modestas. Sūnus išvykęs į užjūrį tvarkyti klestinčio tekstilės verslo reikalų ir namo siunčia tik gremėzdiškas keistas dovanas. Ir jaunutė Nuotaka, sugrįžusi iš užjūrio ištekėti už Sūnaus. Ji laukia, stebėdama nekintamus ritualinius įpročius.
„Jaunoji Nuotaka“ – lėtas, mįslingas, melancholiškas ir poetiškas romanas, alsuojantis bundančia erotika ir drauge nekaltumu, paslapties laukimu.
Paklaustas, kiek savęs įdeda į kuriamus personažus, A.Baricco sakė: „Nesu nė vienas iš savo personažų, nors kiekviename iš jų galima rasti mažą dalelę manęs“. Rašytojas nerašo storų tomų, apie parašymo terminą sako, kad jo nėra: „Novečentą“ parašiau per tris mėnesius, nors senokai nešiojausi jį savyje, pirkau knygas apie transatlantinius lainerius, eidavau žiūrėti laivų. Po to atėjo momentas, kai pajutau lūžį, idėjos įgavo formą ir supratau, kad iš to gali išeiti gera knyga“.
– Šiuolaikinio pasakojimo būdas pasikeitė: prisidėjus internetui ir socialinėms medijoms, jis tapo panašus į grojimą vargonais.
– Egzistuoja anksčiau negirdėta neregėta įvairovė, bet tikri talentai sugeba viską apimti – spalvas, garsus, laiką ir erdvę. Nebepakanka vien rašyti.
– Ar yra šiuolaikinis autorius, kurio novatoriškumas literatūroje prilygsta Dicko Fosbury pasiekimams sporte?
– Ankstesniais dešimtmečiais, kai norėdavau skaniai pavalgyti, klausdavau ekspertų arba pirkdavau kulinarinį vadovą. Vėliau be jokios regimos priežasties visi ėmė konsultuotis su visais, skaičiai pakeitė kompetenciją. Priėjome iki to, kad nepažįstamiems žmonėms patikime savo atostogas.
– Rašymas – slėpiningas dalykas, paslaptis, kurią autoriai nešiojasi su savimi. Kas jums yra rašymas?
– Yra nuomonių, kad rašymas – tiesiog žodžio problema. Tačiau rašyme slypi daug daugiau – tai ir spalvos, ir garsai, ir emocijos, ir intensyvumas – ir visa tai persmelkta gyvenimo patirtimi.
Tikras talentas visa tai apima ir perkelia į knygą. Kažkada rašymas galėjo būti visiškai racionalus, tačiau dabartinių skaitytojų poreikiai pasikeitė, jie nori energetiškai intensyvių kūrinių, kuriuose slypi įvairių stimulų. Tik tuomet pasaulis jų klauso, tik tokie autoriai šiandien yra kieti.
– Kokius pokyčius literatūroje sąlygojo internetas?
– Kadangi internetas linkęs į sintezę, ima atrodyti, kad jis neigia idėjų perdavimą, o gylį keičia paviršiumi. Rašymas šiandien populiaresnis nei prieš dvidešimtį metų. Jaunystėje niekada nebūčiau pagalvojęs, kad rašysiu telefone. Internetas siūlo daugybę skirtingų rašymo formų. Tinklaraštis, tviteris, feisbukas: internetas turi daugybę registrų, kaip ir vargonai.
– Pereikime prie „literatūrinių patarimų“...
– Viskas priklauso nuo keliamų tikslų. Jeigu kalbama apie asmenį, turintį ambicijų tapti rašytoju, tuomet pirmiausia minėčiau Flaubert‘ą. Jis įtvirtino pasakojimo gramatiką. Žinoma, ši gramatika egzistavo dar iki jo, tačiau jis savo pasakojime iš jos sukūrė struktūrą. Dar ir dabar šis stilius, nors ir šiuolaikinių rašytojų modifikuojamas, visuomet esti jų išeities taškas.
Arba imkime Proustą. Jis laikomas nuobodybe – iš dalies tai tiesa – tačiau gilintis į jo stilių yra beveik tas pats kaip stebėti žaidžiantį Lionelį Messi, kadangi jį skaitydami suvokiame virtuoziškumo prigimtį ir ribas. Céline‘ą rekomenduoju skaityti dėl priešingos priežasties, nes jis „Kelionėje į nakties pakraštį“ sukėlė gramatikos krizę.
Nederėtų pamiršti ir amerikiečių, iš kurių galima pasimokyti lengvumo ir gebėjimo rašyti dialogus. Visi žino, kad mėgstu Salingerį: jis yra lengvumo meistras – paprastai jaunimo kūriniai yra sunkūs, tik ne jo. Salingerio kūryba primena plokščią akmenėlį, kuris slysta vandens paviršiumi, nepanirdamas į gelmę.
Pagal gazzetta.it parengė Vaiva Narušienė
