Buvusi tremtinė, kelių dešimčių knygų vaikams ir suaugusiesiems autorė,
Nacionalinės premijos laureatė R.Skučaitė penktadienį „Poezijos pavasario“
ąžuolo vainiku pasipuošė už knygą „Nepaslaptis tokia balta“.
„Tas ažiotažas mane išmušė iš vėžių. Atrodo, tarsi kalnus būčiau
nuvertusi“, – ištarė R.Skučaitė, turėdama omenyje pastarosiomis
savaitėmis kilusį susidomėjimą jos asmeniu.
– „Poezijos pavasario“ laurų skyrimas jums įdomus tuo, kad daugelis turbūt įsivaizdavo, kad jūs jau kadų kadės tapote laureate, bet pasirodė, kad dar ne. Vis dėlto kaip jūs pati reagavote į šią žinią?
– Iš pradžių apsidžiaugiau. Paskui džiaugsmas praėjo. Nė pati nežinau,
koks jausmas tada apėmė. O dabar man tiesiog nepatogu. Man atrodo, kad
aš naudojuosi kažkuo, kas yra kitų žmonių uždirbta.
– Jaučiate, kad iš kažko atėmėte premiją?
– Ne. Aš kalbu ne apie premiją, o apie ažiotažą, kilusį po žinios apie
jos skyrimą man.
Man atrodo, kad visi žmonės, kurie rašo poeziją, eina bendru keliu. Aš
einu tuo pačiu keliu ir esu vienas iš poezijos pakeleivių. Todėl tas
ažiotažas, begaliniai interviu uždeda savotišką kaltės jausmą dėl kitų
rašančiųjų. Nežinau, pelnytą ar nepelnytą.
– Gal jums keista, nepatogu dėl to, kad ažiotažas kilo dėl premijos skyrimo, o ne dėl to, kad išleidote knygą?
– Nežinau. 2009 metais esu pelniusi Nacionalinę kultūros ir meno premiją,
bet net tada nebuvo tokio garso.
– O premijos apskritai rašytojui daugiau duoda ar daugiau atima?
– Žinote, koks yra gyvenimas. Paprasčiausiai džiaugiesi tam tikrais
materialiniais dalykais. Smagu, kad „Poezijos pavasaris“ teikia tam tikrą
paramą literatūriniam pasauliui, lietuviškam žodžiui, poezijai.
– O ar premijos įpareigoja, uždeda didesnę atsakomybės naštą?
– Jei žmogus rašo ir leidžia knygas, tai savaime stengiasi rašyti tiek
gerai, kiek sugeba. Man regis, premijos nieko esmingesnio jo kūrybai
nesuteikia. Premija – savotiška dovana, o tu dirbi kaip dirbęs.
– 1965 metais pasirodė jūsų pirmoji knyga „Žydintis speigas“. Lygiai tais pačiais metais įvyko ir pirmasis „Poezijos pavasaris“. Įdomus sutapimas. Ar atsimenate tuos metus?
– Dalyvavau tame „Poezijos pavasaryje“. Klausytojų buvo pilnos salės ir
gamtos aikštelės. Susidomėjimas poezija tikrai buvo didelis. Nežinau,
ar tai buvo mada, ar žmonės neturėjo daug ko iš to, ką turi dabar, bet
klausytojų netrūko.
– Kalbate taip, tarsi norėtumėte pasakyti, kad šiais laikais poezija daug mažiau domimasi.
– Nebeliko masinio domėjimosi poezija. Tai savaime suprantama. Manau,
kad tai nėra tragedija, nes tie žmonės, kurie domisi poezija, ja domisi
nuoširdžiai. Nors jų tėra saujelė, bet su jais jauti kažkokį bendrumą.
Sovietiniais laikais nesu gavusi nė vieno laiško iš suaugusių skaitytojų,
o šiais laikais gaunu.
Todėl ir sakau, kad tas perdėtas susidomėjimas mano asmeniu šiuo metu
kelia tam tikrą tuštumos jausmą, jis yra tarsi be turinio. Nes kaip
kitaip vertinti žurnalistus, kurie ateina imti interviu net nematę knygos,
už kurią skirta premija?
– Naujoji jūsų knyga – tarsi užsklendžia trilogiją. „Varinis angelas“, „Tamsiai ir šviesiai matys“, „Nepaslaptis tokia balta“ – šios trys knygos išskirtinės tuo, kad jose eilėraščiai derinami su proziniais intarpais. Nejau pajutote, kad eilėraščiai ne viską pasako?
– Kartais daugiau pasako proza, o kartais – poezija. Būna ir taip, kai
negali išsiversti be abiejų žanrų. Mat kitu atveju atrodo, kad lyg ir
kažkas nebaigta, ne iki galo pasakyta.
O kaip man atėjo į galvą į vieną knygą dėti poeziją ir prozą, nežinau.
Kaip ir apskritai negaliu apibūdinti, kaip atsiranda kūryba. Kuo toliau,
tuo geriau suprantu, kad nieko nesuprantu.
Tačiau tikrai nenoriu pasakyti, kad kūryba, eilėraštis, eilutė ateina be
darbo. Anaiptol. Tai didžiulis darbas. Būna net taip, kad atėjusi eilutė
pažadina eilėraštį, nors jos jame net nepanaudoji.
– Turbūt ne visas eilutes užrašote. Ką jūs vadinate gera eilute, geru eilėraščiu, vertu ne tik plunksnos, bet ir knygos?
– Pajuntu. Kartais tą atėjusią eilutę išsyk panaudoju eilėraštyje,
kartais tiesiog užsirašau. Būna ir taip, kad po kelerių metų pajuntu, jog
pati pribrendau tai užsirašytai eilutei – žinau, ką ji man norėjo
pasakyti.
– 1949–1956 metais buvote ištremta į Sibirą. Naujausioje knygoje labai daug atgarsių, atsiminimų iš gyvenimo tolimajame krašte. Norėčiau paklausti, kodėl tie atsiminimai atgijo po šitiekos metų, o ne anksčiau?
– Turbūt suprantama, kad sovietiniais laikais tie atsiminimai, atgarsiai
negalėjo pasiekti viešumos, nors jie manyje visą laiką glūdėjo.
Kai mane, septyniolikmetę, išvežė, tėvų aš neturėjau. Tad išbūti Sibire
visiškai kitomis sąlygomis vienai pačioje jaunystėje – tikrai neišdildoma.
Juolab kad buvau bene paties imliausio amžiaus, kai formavausi, kai
aplinka tarsi savaime gėrėsi į atmintį.
Aš, tarkime, ir dabar kartais imu ilgėtis raudonai pražydusių Sajanų.
Tokie dalykai į mane įsismelkė amžiams. Kaip ir kai kurios Lietuvoje
praleistos vaikystės akimirkos. Ir tai turbūt nenuostabu.
Tiesa sakant, man Sibiras ir daug davė, ir daug atėmė. Teisybės dėlei
reiktų pasakyti, kad atimti nelabai jau ir turėjo ką, nes beveik viskas
iš manęs jau buvo atimta.
– Šiaip ar taip, paradoksalu, bet jei ne Sibiras, kuris iš jūsų tarsi atėmė gražiausius jaunystės metus tėvynėje, kaži ar būtų atsiradusi kad ir ši naujausia knyga?
– Neabejotinai. Be to, pasisėmiau ir grūdinančios patirties, nes ten
reikėjo įveikti išties nemažai sunkumų: nuo daugelio dalykų trūkumo iki
beprotiško šalčio. Galbūt todėl man dabar nebereikia kaži kokių didelių
patogumų, vadinamojo komforto.
– Ar yra vilties, kad parašysite ir ketvirtą panašią prozos ir poezijos knygą?
– Kai kritikai pradėjo šias mano tris knygas vadinti trilogija, buvau
lyg ir nusprendusi dėti tašką. Bet jei likimas ar Dievas man suteiks
galimybę rašyti, aš toliau eisiu tuo keliu, kuris dabar man atrodo pats
tiesiausias. Tad galbūt bus ir ketvirtoji prozos ir poezijos knyga.