„Sleido namo“ autorius, mums jau žinomas britų rašytojas Davidas Mitchellas, kurio „Debesų atlasas“ nepaliko abejingų ir Lietuvos skaitytojų.
- Pradėjote šį romaną kaip tviterio įrašų seriją. Kaip kilo mintis pasirinkti tokį būdą ir kaip jis veikė jūsų rašymą?
– Ji kilo taip – aš turėjau tviterio paskyrą ir mane truputį erzino, kad naudoju ją tik kaip skelbimų lentą: „Šią dieną ten ir ten bus toks ir toks susitikimas su manimi...“.
Aš svarsčiau, kad jeigu jau tokia technologija egzistuoja, ar negalėčiau jos panaudoti tam, kas mane iš tikrųjų domina?
Man tikrai neįdomu aprašinėti kasdienes savo gyvenimo smulkmenas ar užrašyti atsitiktines per dieną į galvą ateinančias mintis. Suprantu, kad kai kuriems žmonėms tai patinka, ką gi, tai jų reikalas. Bet aš, žinoma, noriu, kad mano asmeninis gyvenimas liktų toks, koks yra. Todėl taip tviterio naudoti negaliu.
Bet man tapo įdomu, kaip galėčiau pasinaudoti juo menui. Ar galėčiau jį naudoti tam, kuo ir taip užsiimu? Ar negalėčiau naudoti jo tam, kas mane ir taip jaudina ir žavi? Pasakojimui. Tad ėmiau galvoti apie tviterio prozą, kaip ji galėtų atrodyti, ir kaip ją rašyti, kad neatrodytų tik gudrus triukas? Ar yra kas nors būdinga tviteriui, kas galėtų įteisinti tam tikrą pasakojimo būdą?
Tuo metu turėjau vieną idėją: vaikas, turiu omenyje savo sugalvotą istoriją, neįprastai mąsto, tikrovė jį užlieja, užvaldo, gal jis turi jutiminės informacijos apdorojimo sutrikimų, o gal tai, ką dabar pavadintume Aspergerio sindromu ar autizmo spektro sutrikimais, nors 1979 m. (kuomet vyksta pasakojimas), šių terminų dar nebuvo.
Tarkime, šis vaikas yra priblokštas tikrovės, mato ją kaip kubistinį-puantilistinį sunkiai suvokiamą dalyką ir nukniaukia mamos valiumo tablečių. Ir tikrovė, užuot buvusi nepakeliamas keturių matavimų srautas, ima sunktis, sulėtėja, ir pasiekia jį nuosekliais, stabiliais tvyksniais – tokiais informacijos paketais, kaip „Twitter“ žinutėmis. Taigi man kilo tokia mintis. Jutau, kad tai pateisintų tviterio panaudojimą pasakojimui, nes šiame pasakojime yra kažko, kas tinka jo prigimčiai.
Beliko išspręsti klausimą, koks tas pasakojimas. Turėjau idėjų, kurios buvo įtrauktos į labai ankstyvą mano romano „Kauliniai laikrodžiai“ (The Bone Clocks) versiją. Bet „Kauliniai laikrodžiai“ nuo jų nutolo, nes šios idėjos buvo geros, bet „Kauliniams laikrodžiams“ jų nebereikėjo. Bandžiau jas įdėti į knygą, bet knyga tam priešinosi, jos būtų ją sugadinusios.
Viena iš tokių idėjų buvo velniškas namo formos variklis, kuris perkelia jame apsilankiusiųjų sielas arba ištraukia iš jų kažką, kas palaiko tokio variklio kūrėjų ilgaamžiškumą. Tai gali pasirodyti girdėta tiems, kas skaitė „Debesų atlasą“. Taigi, pirmąjį pasakojimą „Tinkamas“ (The Right Sort) parašiau, norėdamas pažiūrėti, kaip tai atrodys, ar suveiks.
Ir pagaliau atsakau į jūsų antrąjį klausimą – ar tai pakeitė mano rašymo stilių? Taip... Pasakojimą tenka konstruoti iš šmėkštelėjusių vaizdų – panašiai stebi kraštovaizdį pro langą greitojo traukinio, lekiančio per eilę tunelių iš vieno slėnio į kitą – tu gauni šviesos ir informacijos šuorą, ir vėl neri į tunelį, vėl išneri į slėnį.
Turi vienu metu sukti keturias lėkštes: veiksmo stabdymo, siužeto, idėjų ir galbūt dar stiliaus.
Puslapyje gali daryti visa tai tuo pat metu. Kai rašai įprastu būdu, žvelgi į pasakojimo peizažą kaip oreivis iš baliono, o ne leki per jį beveik šviesos greičiu ar taip sparčiai, kaip greitasis traukinys. Kiekvieno šuoro metu turi vietos padaryti tik vieną dalyką.
Kiekviena „Twitter“ žinutė tegali padaryti tik viena iš keturių. Joje gali labiau atsiskleisti veikėjas, gali truputį pasistūmėti siužetas, gali būti pristatoma kokia nors idėja arba ta žinutė gali būti graži savaime, būti tarsi mielas ir keistas bučinys skaitytojui – kalbos ir stiliaus bučinys. Todėl turi kaitalioti visus šiuos dalykus ir laiku pastebėti, kuri lėkštė ėmė svirduliuoti ir tuoj nukris.
Be to, pasakojime turi būti gana trumpi vardai, nes vardas Robertas Cimermanas III suės tau pusę žinutės ir nelabai ką daugiau spėsi parašyti. Benedictas Cumberbatchas taip pat yra mirtinas tviterio žinutei vardas, nes užima didžiąją jos dalį.
- Keista, nes skaitytojams ši knyga pasirodė esanti linksma ir daug smagesnė už kitus jūsų romanus. Tai, ką jūs nupasakojote, atrodo labai sunku įvykdyti. Ar ta tviterio žinutėmis varoma pradžia buvo sunkiausia, ką esate parašęs?
– Na, ne. Pasakojimą jau turėjau galvoje. Tereikėjo tik sugalvoti, kaip paversti jį žinutėmis. Jei kažkas neveikia – o tai normalu, paprastai ir neveikia – grįžti tuo pačiu keliu iki vietos, kur pasakojimas nušoko nuo bėgių, randi, kas negerai, ir pataisai. O pataisęs pereini prie kitos scenos, po jos – prie dar kitos. O tada, žinoma, vėl kažkas neveikia ir tenka išsiaiškinti, kas.
Iššūkis – pritaikyti tai, ką tu ir taip darai. Iš esmės tai yra tik dar vieni tramdomieji marškiniai, kuriuos tu, kaip rašytojas, apsivelki tam, kad rašydamas iš jų išsivaduotum. Šis išsivadavimas ir yra parašyti knygą, kuri veikia.
Tiesą sakant, kuo baisesni tramdomieji marškiniai, tuo įdomesnis ir, mes tikimės, įspūdingesnis ir drąsesnis tampa pats išsivadavimas.
Taigi kuo daugiau problemų užsiverti pradžioje, tuo daugiau pelnai knygai artėjant į pabaigą. Nes kuo sunkiau tau, tuo mažiau knyga skaitytojui primena tai, ką jis yra skaitęs anksčiau. Taip tavo trumpalaikės problemos, iššūkiai ir sunkumai tampa tavo ilgalaikiais draugais ir sąjungininkais.
- Maniau, kad jūsų kūrybą labiausiai formavo mokslinė ir maginė fantastika, bet ši knyga labiau primena pasakojimą apie namą su vaiduokliais ar siaubo literatūrą. Man įdomus Jūsų susidomėjimas tais dalykais – siaubo filmais, Edgaro Allano Poe apsakymais...
– Visa, kas gerai, mane įtraukia, nepriklausomai nuo žanro. Atsiribodamas nuo ištiso žanro, nes laikai jį nevertu savo dėmesio, kenki pats sau. „Švytėjimas“ – puiki knyga. Shirley Jackson „Namo ant kalvos vaiduokliai“ (The Haunting of Hill House) – puiki knyga. „The Turn of the Screw“ – nepriekaištingai parašyta apysaka, kaip ir „Tamsos širdis“. Su jomis viskas gerai. Visiškai. Jos parašytos tobulai. Kaip Yeateso „Inisfrio ežero sala“. Ar vienas iš tų nuostabių trumpų eilėraščių. Tokių kaip Roberto Frosto „Stopping by Woods on a Snowy Evening“. Tik kokį šimtą kartų ilgesnės. Štai kas sudėtinga. Palyginti su tuo, parašyti „Tinkamą“ buvo vieni niekai.
Britai, savo ruožtu, turi W.W.Jacobso „Beždžionės letenėlę“ (The Monkey‘s Paw). Tai apsakymas apie vaikiną, kurio draugas, grįžęs iš Indijos, atsineša sudžiūvusią beždžionės letenėlę. Jis įmeta ją į ugnį, kai draugas paklausia: „Kas tai?“ – „Stebuklinga letenėlė, išpildanti tris norus.“ Draugas tučtuojau ją ištraukia iš ugnies ir sako: „Tie trys norai būtų visai gerai“. O draugas jam atsako: „Ar tikrai? Turėtum gerai apgalvoti, nes norai gali būti išpildyti ne taip, kaip tikiesi“.
Pasakojimas užima vos 15 puslapių, o tobulą 15 puslapių pasakojimą parašyti lengviau nei „The Turn of the Screw“, kuri yra daug ilgesnė, bet vis tiek nuostabi.
Dar yra vienas airis – puikus siaubo ir antgamtinių pasakojimų rašytojas Johnas Connolly. Jis yra modernus senųjų mano suminėtų tradicijų perėmėjas.
Esama ir japonų pasakojimų apie vaiduoklius, susijusių su jų kultūra – tokie budistiniai, šintoistiniai vaiduokliai, labai įdomūs. Jų populiariajame folklore esama nuostabių pabaisų – kai kurios tikrai kraugeriškos ir tikrai siaubingos – tai jų kultūros dalis. Ir kiekvienas japonas, kurį esu sutikęs... Galite pats pabandyti – jei turite pažįstamų japonų – paklausti apie mokyklos tualetuose gyvenančią Hanako-san. Ji yra kiekviename Japonijos mokyklos tualete. Ir ji siaubinga, jei nežinai kaip su ja elgtis, kaip ją nuraminti. Jeigu nežinai – tau galas. Kiekvienoje kultūroje esama pasakojimų apie vaiduoklius tradicijos. Ir labai smagu skaityti ne tik britų ar amerikiečių, bet ir kitų šalių pasakojimus.
- Gyvenate Airijos miestelyje, ne savo gimtojoje šalyje. Įsivaizduoju, kad esate gana izoliuotas. Man įdomu, ar tam, kad rašytumėte, jums reikia turėti daug laisvo laiko? Nes kai kurie rašytojai pasisemia energijos sukinėdamiesi tarp žmonių. O jūs? Ar jums reikia ilgų vienatvės dienų ar valandų?
– Turiu būti chameleonas, prisitaikanti prie esamų aplinkybių. Man patinka galvoti: „O taip, turiu būti vienas daugybę dienų, kol pagimdysiu tinkamą mintį, subrandinsiu ją ir ji ims duoti vaisių...“ Bet nemanau, kad tai baisiai patiktų mano šeimai. Man reikia vežioti vaikus į mokyklą, gaminti valgyti, skalbti, iškrauti skalbyklę, rasti laiko nuvažiuoti į prekybos centrą, kaip ir daugeliui kitų.
Todėl man reikia žinoti, kiek laiko turiu kiekvieną konkrečią dieną – ir išnaudoti tą laiką kuo efektyviau, nepulti naršyti po internetą, o tiesiog parašyti scenas, kurias tądien reikia parašyti. Taip ir dirbu. Gali būti, kad kada nors turėsiu marias laisvo laiko – bet kažkodėl abejoju. Jeigu turėsiu, atitinkamai ir elgsiuosi. O kol kas turiu būti chameleonas.
- Pasirodžius „Kauliniams laikrodžiams“ buvo kalbama, kaip jūsų knygos dera viena prie kitos. Norėtumėte, kad „Sleido namą“ galima būtų skaityti nepasiruošus, neskaičius „Kaulinių laikrodžių“ ir kitų Davido Mitchello romanų?
– Žinoma. Mano knygos tinka viena prie kitos, ir jas galima skaityti kaip labai apytikrius tam tikro superromano skyrius – romano, kurį rašiau visą gyvenimą ir rašysiu likusį gyvenimą. Bet tai antrasis principas, o pirmasis – kiekviena mano parašyta knyga turėtų būti maloniai skaitoma žmonių, kurie niekados anksčiau neskaitė mano romanų ir niekados po to jų nebeskaitys. Jos turi būti savarankiškos knygos, vienas nuo kito nepriklausomi romanai.
- Minėjote sujungęs visus savo romanus į vieną visatą. Taip jau yra padaręs Tolkienas. Norėčiau paklausti – ar tai nubrėžia kokias nors ribas jūsų sumanymams? Ar dar jaučiate turįs daugybę atvirų galimybių?
– Tikiu – nors galiu ir klysti – kad tai manęs niekaip neriboja. Aš nerašau romanų serijos. Tai nėra „Sostų karai“. Tai kas kita. Tai visata – taip, tinkamas žodis. O visatos yra neparėpiamos, jose esama savų karalysčių, skirtingų šalių, jos aprėpia skirtingus žanrus.
Man patinka dideli užmojai – vienas patraukliausių su Viduržeme susijusių dalykų yra tas, kad ji milžiniška. Ji turi ir senovės istoriją, ir dabartį. Ji yra dviejų žemynų dydžio erdvėje, o laike užima mažiausiai penkis istorinius šimtmečius. O tai patrauklu.
Bet aš, kaip rašytojas, esu labai netvarkingas. Pernelyg godus, kad būčiau minimalistas ir rašyčiau labai skirtingus pasakojimus, kuriuos skiria dideli tyro vandens plotai. Be to, toji didžiulė visata veikiau bet kaip sudurstyta iš gabalų, nei nuosekliai plotas po ploto plečiama.
Taip, tai leidžia būti man ir maksimalistu, ir minimalistu (koks ir esu). Todėl jokių ribų lyg ir neturiu. Turbūt jau pasiekiau pusiaukelę, jei skaičiuotume pagal knygų, kurias parašysiu per savo gyvenimą, kiekį. Na, jeigu kitą savaitę manęs nepartrenks koks autobusas...
Arba sielos nepagrobs... Jei sielos neištrauks. Taigi, jeigu ribų dar neradau, įtariu, kad jų nė nėra.
Iš www.salon.com vertė Marius Burokas
