Dabar staiga supratau, kad aš jau kitoje barikadų pusėje, jau esu vyresnioji karta ir dabar jau mane nori papjauti jaunoji karta. Tiesa, kol kas tik su nagų dildėmis. Tie, kuriems pavyko išgyventi, perkopti penkiasdešimtmetį, galime patirti, ką reiškia būti vyresniąja karta, ką reiškia pereiti į kitą fronto pusę.
Jei vertintume kartas, jų vertybių sistemas, siekius, gyvenseną, drabužius, maistą, pramogavimo būdus, literatūrinius, muzikinius skonius ir pan., sužinotume daug įdomių dalykų, bet tai būtų didesnės apimties darbas. Nenoriu kalbėti apie nueinančią, tėvų, kartą. Tegul ilsisi ramybėje su savo žygdarbiais ir kiaulystėmis. Įdomiau žiūrėti į ateinančią. Juolab kad joje kaip veidrodyje atsispindi mano kartos ydos ir dorybės.
Pavyzdžiui, galiu klausytis „The National“, „Editors“, „The Killers“ ir „Rome“, ir „:Of The Wand And The Moon:“, muzikiniai skoniai pastaruoju metu itin nebesikeičia. Bet štai neseniai girdėjau samprotaujančią jauną, vos mokslus baigusią merginą, kuri išleido pirmą prozos knygą: aš jau turiu ką pasakyti, todėl galiu rašyti knygas, sakė ji, ir man tai svetima.
Beribis perdėtas nemotyvuotas pasitikėjimas savo jėgomis. Karta, kuri labiau rūpinasi, kaip atrodyti, kaip pristatyti, kaip parduoti produktą (save), o ne kaip jį sukurti. Klausausi jaunimo ir kyla keistas įspūdis – regis, jiems svarbiausia surasti tinkamą šaltinį. Internete, prekybos centre ar šiaip madingame šiukšlyne, palankyti tinkamus kursus, gauti atitinkamą dokumentą, ir viskas išsispręs savaime – jie sukurs, parašys, padarys.
Sugebėjimai, darbas, įkvėpimas – pasenusios, tuščios sąvokos. Skamba kaip priekaištas? Nežinau, manau, tai tik įžvalga, kuri gal net ir nepretenduoja į apibendrinimą. Kita vertus, iš ko jie viso to išmoko? Tiesa, panašių skundų girdžiu ir iš savo bendraamžių. Taip, buvome kuklesni, prieš kameras vos išlemendavome žodį, retorikos menas mūsų laikais neegzistavo, garsiai galėjai kalbėti tiktai šūdą, viskas, kas įdomu ir svarbu, buvo sakoma pašnibždomis, prie butelio, tarp eilučių.
Tik tas kuklumas buvo nenatūralus, ne sąmoningas – primestas, priverstinis. Mano karta buvo per daug užspausta, nepasitikinti, įsibaiminusi dėl savo gebėjimų ir laisvių, visą laiką spaudžiama galvoti apie pareigas, o ne teises, kankinama dažnai iracionalios pagarbos vyresniesiems, atsakomybės kalbai, papročiams, istorijai, tautai ir pan.
Mes dar sunkiai vaduojamės iš vyresniųjų paliktų homofobijos, ksenofobijos, antisemitizmo žabangų, o jaunesnioji karta jau priekaištingai žvelgia, jeigu pasakai jiems, kad nejauti meilės arabams. Jaunimas juk ne politikai, jie pasaulį suvokia ne protu, širdimi. Nenoriu aš jų mylėti. Net jeigu tai klišė. Ir ši nuostata susiformavusi gerokai prieš Europą gąsdinančias teroristines akcijas.
Galbūt dėl įdomios mūsų patirties iš tarnybos armijoje, kelionių po buvusią SSRS, kontaktų su azijiečiais – jie kitos kultūros, kito mentaliteto, su jais nepavyksta susitarti naudojant logikos argumentus, konstruktyvų pokalbį. Atrodo, jau draugai, bet po akimirkos jis vėl grasina „zarežu“ (papjausiu). Ir negali už tai jų smerkti. Jie gyvena pagal savo pasaulio taisykles ir jiems nusispjauti į demokratiją ar kitas vakarietiškas vertybes. Ypač jeigu tokio individo sąmonėje religija suaugusi su politika, dialogas su juo pasaulietinėje visuomenėje sudėtingas.
Turtingos arabų valstybės atsisako priimti pabėgėlius arabus, nes nenori konfliktinių situacijų. Tai turėtų ką nors reikšti. Kita vertus, įtariu, jog mano karta per daug viskuo nusivylusi ir abejinga, kad suktų galvą dėl tokio menkniekio – egzistuoja musulmonų sąmokslas užkariauti pasaulį ar ne, ar mūsų anūkai, proanūkiai lankys mečetes ar ne.
G.Orwellas yra sakęs: „Kiekviena karta mano esanti protingesnė už buvusią ir išmintingesnė už būsimą.“ Matyt, persiritęs per penkiasdešimtmetį kaip tik toks žmogus ir pasijunta. Sutapęs su savo karta, su vyresniąja karta, kuri nori keisti jaunesniąją, nors visiškai nenori keistis pati.
