Mokslininkė pagerbta antrojo laipsnio Italijos žvaigždės ordinu už akademinių ir kultūrinių mainų skatinimą tarp abiejų šalių. Apdovanojimo link vedęs kelias nebuvo tolygus, tačiau pasipainiodavusias kliūtis įveikė profesorės atkaklumas ir nuoseklus darbas.
– Kaip dabar, nuslūgus dėmesiui, vertinate birželio pabaigoje Jums įteiktą Italijos Prezidento apdovanojimą?
– Šiltai prisimenu tą popietę, kai Italijos ambasadorius Stefano Taliani de Marchio perdavė jo šalies Prezidento Sergio Mattarellos sveikinimus, įteikė Prezidento raštą ir įsegė Italijos žvaigždės ordiną. Ambasadorius kilęs iš senos Italijos aristokratų giminės, kurioje būta ir vyskupų, ir kardinolų, todėl jam nesvetimi istoriniai tyrimai, Bažnyčios istorijos raida. S. Taliani de Marchio susidomėjęs skaitė mano studiją apie popiežiaus nuncijaus, Veronos vyskupo Luigi Lippomano nunciatūrą XVI a. Lietuvoje ir tuo metu kilusią žymią nuncijaus polemiką su Lietuvos reformacijos pradininku kunigaikščiu Mikalojumi Radvila Juoduoju.
Apdovanojimu džiaugiuosi ir jį vertinu kaip vieną reikšmingiausių intelektinės veiklos pripažinimų. Italijos istorijai daug dėmesio skiria visos krikščioniškosios kultūros šalys, daugybė žmonių tyrinėja jos istoriją, meną ir kultūrą, tad tuo smagiau, kad buvo pastebėtas ir mano indėlis.
- Ar toks įvertinimas skatina tolesniems tyrimams, dar didesnei italistikos sklaidai tiek Vilniaus universitete, tiek Lietuvoje?
– Joks apdovanojimas negali pakeisti mokslininko interesų ar darbo krypčių, tačiau visi pozityvūs dalykai skatina. Būtų labai gerai, jei italistika Vilniaus universitete ir apskritai Lietuvoje plėtotųsi kaip mūsų valstybei naudinga mokslinių tyrimų sritis. Problema ta, kad atsiradusios pajėgos dėl konkurencijos tarp universitetų skaidomos ir fragmentuojamos. Lietuvai reikėtų brandaus italistikos centro, bet neturiu iliuzijų, kad tokių galėtų būti keletas. Tuomet jie virstų tik kalbų mokyklomis.
Mano nuomone, italistikos plėtra Lietuvoje turėtų būti susieta su lituanistikos plėtra Vakaruose. Tačiau mūsų šalis į tai kreipia per mažai dėmesio, beveik neskiria finansavimo. Lituanistikos sklaidą pasaulyje suprantu kaip mokslinius tyrimus, ne vien kalbos dėstymą. Projektų funkcionieriai lituanistikos plėtrą suvokia per siaurai. Kalbos mokymas galėtų būti tik viena iš pagalbinių veiklų.
- Kaip Jūsų interesų lauke atsidūrė Italija? Kuo ji ir XVI amžius sužavėjo?
– Viena vertus, natūraliai, kita vertus, dėl individualistinių tyrinėtojo paskatų. Dirbant su ankstyvųjų naujųjų laikų vietos istorija Italija savaime iškyla kaip centrinė to meto Europos šalis, kurios universitetų tinklas, dvarų ir miestų kultūra, renesanso menas ir architektūra darė esminį poveikį visos Europos istorijai ir kultūrai. Tad ankstyvųjų naujųjų laikų istorikai, kad ir kokios krypties tyrimais užsiimtų, neišvengiamai susiduria su itališka paradigma. XV–XVI a. daugelis Europos šalių patyrė stiprų „italizacijos“ poveikį.
Vis dėlto natūralus poreikis įgyti specifinių kokios nors srities italistikos kompetencijų ankstyvųjų naujųjų laikų istorikui dažnai lieka teorinis ir nelengvai realizuojamas. Lietuvos mokslininkams, pradėjusiems tyrimus pirmaisiais nepriklausomybės dešimtmečiais, to padaryti buvo beveik neįmanoma. Italistikos tradicijos mūsų šalis neturėjo, o išvykimo galimybės buvo be galo ribotos, finansavimas skurdus. Be to, svetimoje šalyje reikia išmokti dirbti, susirasti medžiagą, suprasti, ko ir kur ieškoti, kitaip tariant, turi būti sukurtas mokslinio bendradarbiavimo tinklas. Tam reikia vadovų, bent šiokio tokio intelektinio konteksto. Jei to nėra, prarandi daug laiko, o galiausiai viskas priklauso nuo individualios sėkmės ir kantrybės. Man sekėsi dirbti Italijoje, bet tam reikėjo daug pastangų, užsispyrimo, turėjau rinktis tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Tad savo italistinius interesus priskirčiau Lietuvos humanitarikai būdingam individualizmui, užsispyrimui.
Neslėpsiu, padėtis liūdnoka. Masės mus suvokia kaip posovietinę Rytų Europos šalį. Daugelis italų Rytų Europą laiko viena zona, kurioje dominuoja Rusija.
Nuo studijų Vilniaus universitete pradžios ėmiau domėtis XVI a. religinės minties istorija, o tai reiškia ir filosofijos istorija, nes ankstyvųjų naujųjų laikų kultūroje filosofinė mintis neatsiejamai susijusi su krikščioniškosios minties refleksija. Taip jau susiklostė, kad mano moksliniai interesai buvo labiau susiję su protestantiškosios istorijos studijomis, nes reformacija inicijavo daug naujovių, o jos tyrinėtojui įdomiausios. Tačiau vengiu konfesinio angažuotumo. Tiek studijuojant reformaciją, tiek kontrreformaciją, reikia matyti abu aspektus, šių procesų atskirti negalima ir į juos būtina žvelgti ne iš konfesinės, bet iš kultūrinės perspektyvos. Neturėjau tikslo tapti italiste. Siekiau pažvelgti į tam tikrų LDK procesų raidą panaudodama Lietuvos ir Italijos intelektinių ryšių perspektyvą. Ji atsivėrė, bet dar toli gražu nėra išsemta.
- Ko, Jūsų manymu, dar trūksta mūsų suvokimui apie Lietuvos ir Italijos kultūrinius ryšius? Kokie jie?
– Daugelis gausių Italijos archyvų ir bibliotekų pilni neatskleistos ir neapmąstytos informacijos. Jai integruoti, ištirti reikia daugiau sutelktų jėgų ir specifinių kompetencijų. Tiesioginius italų ir lietuvių kultūrinius ryšius lemia faktas, kad Italija viduramžiais ir ankstyvaisiais laikais buvo Vakarų Bažnyčios centras.
Kitas kultūrinio bendradarbiavimo laukas – politiniai ir diplomatiniai santykiai, LDK valdovų dvarų ryšiai su Italijos aristokratija. Juos stiprino ir XV–XVI a. išplitusi LDK didikų kilmės iš romėnų ir italų teorija. Ji buvo labai svarbi lietuvių tapatybei įtvirtinti, nepaisant to, kad Vakarų Europa ir Italija labai ilgai lietuvius laikė viena iš slavų tautų. Tiek Bažnyčios, tiek pasaulietinės dvarų kultūros plėtra nulėmė italų meno ir architektūros įsišaknijimą Lietuvoje. Man nuostabus dalykas yra tai, kad LDK (taip pat Lenkijoje, Transilvanijoje) subrendo ir buvo realizuotos radikalios, heterodoksinės, ar net slaptosios, oficialiai laikytos eretiškomis itališkosios kultūros ir minties apraiškos. Viena jų – liberaliosios filosofinės minties susiformavimui esminę įtaką padaręs antitrinitorizmo minties sužydėjimas XVI–XVII a. Rytų ir Vidurio Europoje. Šiuos reiškinius Lietuvos istoriografija turi apmąstyti giliau ir nuosekliau, jie nepaprastai vertingi. Tačiau neoficialiosios kultūros elementams atverti reikia daug kantrybės ir pastangų, nes dokumentacija yra fragmentiška dėl vyravusių draudimų ir naikinimo.
Italija, jos diplomatai ir jėzuitai daug nuveikė įtvirtindami kontrreformacinę kultūrą, tad juos galima vadinti suklestėjusios Lietuvos baroko kultūros bendraautoriais.
- Esate sakiusi, kad Italijoje mokslininkai labiau matomi, jų nuomonė svarbi visose gyvenimo srityse, o visuomenėje juntama pagarba universitetams ir juose dirbantiems mokslininkams. Kodėl?
– Taip, Italijoje universiteto profesorius ne tik priklauso socialiniam elitui, bet ir yra laikomas kompetencijos ženklu. Todėl akademinio pasaulio atstovų nuomonė labai svarbi sprendžiant įvairius klausimus, jiems skiriamas dėmesys ir pagarba. Nepaisant to, kad Italijoje daug turtingų žmonių, didžiausią pagarbą visuomenėje nulemia ne pinigai, o išsilavinimas. Eilinis italas reiškia pagarbą bet kuriam universitetą baigusiam žmogui.
Pavyzdžiui, iki šiol pietų Italijoje į jokio daktaro laipsnio iš tiesų neturintį, bet universitetinį išsilavinimą įgijusį asmenį dažnai kreipiamasi dottore (daktare), o jei kaimynystėje gyvena tikras universiteto profesorius, jį žino visi aplinkiniai. Apskritai darbas universitete Italijoje laikomas prestižiniu. Manau, kad tai pirmiausia lėmė seniausia pasaulio universitetinė kultūra, kurios reikšmė nebuvo devalvuota. Tai teigiamas bruožas, palaikantis tam tikrą tradicinę visuomenės tvarką. Ji mūsų šalyje neturėjo galimybių brandžiai įsitvirtinti, tad nuomonių formuotojais tampa bet kas, čia dominuoja manipuliacija, o ne kompetentinga nuomonė.
- Kokia padėtis Italijoje su lietuvių kultūros sklaida, mūsų kalbos mokymu? Kiek apskritai Jums teko susidurti su Lietuvos žinomumu šioje Viduržemio jūros regiono šalyje?
– Neslėpsiu, padėtis liūdnoka. Masės mus suvokia kaip posovietinę Rytų Europos šalį. Daugelis italų Rytų Europą laiko viena zona, kurioje dominuoja Rusija. Sakyčiau, kad dėl kitokio požiūrio įsitvirtinimo pačios Baltijos šalys per mažai stengėsi. Įvaizdžio formavimas pas mus suvokiamas pernelyg paviršutiniškai, kaip kultūros atašė pareigybės prie ambasados įsteigimas ir kultūros reiškinių reprezentavimas. Baltijos valstybės Italijoje neturi savo nuolatos funkcionuojančių intelektinių centrų. Šiek tiek kitokia padėtis šių šalių atžvilgiu pačioje Italijoje susiklostė prieš Antrąjį pasaulinį karą. Tuomet veikė Rytų Europos tyrimų institutas, kuris buvo suformavęs adekvačią nuomonę apie Baltijos šalis kaip lygiavertes Italijos partneres.
Lietuvos įvaizdis intelektualų sluoksniuose taip pat miglotas. Italijos universitetuose dominuoja galingos slavistikos pajėgos. Rusija turi ne tik gilią italistikos tradiciją, bet ir labai planingai tyrinėja Italijos archyvus, steigia savo šalies tyrimo centrus. Rusai mokslinių tyrimų plėtrą Italijoje naudoja ir kaip tam tikrą ideologinę jėgą, jų mokslininkų daug visuose Italijos universitetuose. Dėl to ten populiari rusistika ar slavistika, palaikoma gyva rusofilikos tradicija. Šiandieną rusai Italijoje formuoja nuomonę apie visą Rytų Europą. Todėl masinis Baltijos šalių suvokimas tebėra neobjektyvus. Nors estai Romos La Sapienza universitete neseniai įkūrė Estijos ir Baltijos šalių tyrimo centrą, bet, deja, pinigų lektoratams neskiria jokia šalis, centre nėra etatinių darbuotojų. Palikti tokius centrus vien projektinei veiklai, vadinasi, faktiškai pamiršti.
