Roko poeto geriausia byla – dainos arba tyla

Žinia, kad garbingiausia literatūros premija atiteks 75 metų B.Dylanui rašytojų pasaulyje sukėlė daug aistrų, o lietuvius privertė prisiminti jo ryšius su mūsų šalimi. Mat dainininko seneliai iš motinos pusės – Lietuvoje gyvenę žydai.

Garsusis britų rašytojas Salmanas Rushdie pagyrė Nobelio premijos teikėjų sprendimą, o lietuvių poetas ir filmininkas Jonas Mekas pabrėžė, kad B.Dylano kūryba yra tikra poezija.

Tačiau netrūksta ir plunksnos meistrų, kurie stebisi dėl šio pagarbos ženklo, tikriausiai nenorėdami pripažinti, kad populiarių dainų tekstai irgi yra literatūra.

Užvirus ginčams dėl premijos, kuri siekia 800 tūkst. eurų, jis pats tylėjo. Tai nestebina – B.Dylanas pastaruosius keletą dešimtmečių gyvena uždarai ir apie save kalbėti nemėgsta. Toks jis buvo ir 2008-aisiais, kai pirmą ir kol kas vienintelį sykį lankėsi Lietuvoje.

Yra tekę iš arti stebėti daug muzikos žvaigždžių vizitų, bet Vilniaus „Siemens“ arenoje prieš 8 metus koncertavęs B.Dylanas troškimu atsiriboti nuo smalsuolių ir slaptumo reikalavimais pranoko jas visas.

Net koncerto rengėjai tada iš anksto nežinojo, kuriame viešbutyje nakvos dainininkas. Jis griežtai uždraudė filmuoti ir fotografuoti koncertą, atsisakė net standartinio ritualo – nusifotografuoti ar pasirašyti autografą koncerto rengėjams.

Prieš koncertą važiuodamas iš viešbučio į areną atlikėjas dukart paprašė sustabdyti automobilį – ties Vilniaus gatve ir prie Kalvarijų turgaus. Abusyk išlipęs iš mašinos jis lyg ir be jokio tikslo nužingsniavo maždaug po porą šimtų metrų. Nė vienas praeivis įžymybės nepažino.

Po kelių valandų arenos scenoje B.Dylanas tarp dainų per dvi koncerto valandas sumurmėjo vos kelis žodžius – pristatė savo muzikantus ir padėkojo. Nebuvo jokių užuominų į su Lietuva susijusią šeimos istoriją.

Vis dėlto buvo vienas ženklas, kad šis koncertas jam – išskirtinis. Tai – pažertos senos dainos, kurių jis šiaip nesiveržia groti.

„Lay Lady Lay“, „Highway 61 Revisited“, „All Along The Watchtower“, „Tangled Up In Blue“, „A Hard Rain’s A Gonna Fall“ ir viena geriausių roko istorijoje dainų „Like A Rolling Stone“ – palyginti su pora dienų vėliau Lenkijoje vykusiu koncertu, B.Dylanas Lietuvoje žiūrovus tiesiog lepino.

Atlikėjo, kurio tikrasis vardas Robertas Allenas Zimmermanas, seneliai iš motinos pusės – Lietuvoje gyvenę žydai Benjaminas Davidas Solemowitzas ir Florence Sara Edelstein.

Benjaminas su tėvais į JAV emigravo 1888-aisiais, būdamas vos penkerių. Ten pavardę pasikeitė į amerikiečiams lengviau ištariamą Stone'o.

Florence buvo vyriausia iš dešimties kauniečio pirklio Benjamino Haroldo Edelsteino vaikų. Į JAV jos šeima persikraustė 1902-aisiais. Jos tėvas JAV mieste Hibinge iš pradžių prekiavo krosnimis, o vėliau pasuko į pramogų verslą ir įsigijo keturis kino teatrus.

Susipažinę ir susituokę B.Solemowitzas ir F.Edelstein susilaukė keturių vaikų. 1915 metais jiems gimusi Beatrice Stone – B.Dylano motina.

Tačiau pats dainininkas apie savo šaknis Lietuvoje nėra užsiminęs – pavyzdžiui, autobiografinėje knygoje „Kronikos“ mini tik senelius iš tėvo pusės (kurie į JAV emigravo iš Odesos) ir tai, kad jie esą kilę iš Turkijos.

1941-aisiais gimęs B.Dylanas tapo viena ryškiausių popkultūros figūrų. Jo muzika aprėpia dainuojamąją poeziją, kantri, bliuzą ir roką. Jo įrašai parduoti daugiau nei 100 milijonų egzempliorių tiražu ir įvertinti vienuolika „Grammy“ apdovanojimų.

37 studijoje įrašytus albumus išleidęs dainininkas, kompozitorius ir poetas žurnalo „Rolling Stone“ sudarytame iškiliausių XX a. atlikėjų sąraše užima antrąją vietą, nusileisdamas tik „The Beatles“.

Roko pasaulyje jis laikomas kone dievybe, nors pastarąjį dešimtmetį sulaukia ir nemažai kritikos.

Pro skeptikų ausis nepraslysta tai, kad dainininko, kuris ir šiaip niekada neblizgėjo vokaliniais duomenimis, balsas šiais laikais skamba itin prastai, o koncertuose jis dažniausiai nuvilia gerbėjus, atsisakydamas groti savo populiariausius kūrinius.

JAV spaudoje jau pasigirsta atvirų raginimų trauktis nuo scenos, tačiau nepanašu, kad B.Dylanui tai rūpi.

Dar 1988-aisiais jis pradėjo koncertų turą, kurį pavadino „Nesibaigiančiomis gastrolėmis“. Kasmet jis surengia bent kelias dešimtis koncertų, o per pastaruosius dvejus metus išleido du albumus. Tiesa, juose įrašė ne naujas dainas, o senus kūrinius, kuriuos mėgo dainuoti Frankas Sinatra. Kodėl? Nes jam taip tiesiog norisi.

Kita vertus, pasaulyje tebėra tūkstančiai pasiruošusių sumokėti pinigus vien už tai, kad savo akimis pamatytų gyvą legendą.

Per penkis karjeros dešimtmečius jis šį titulą užsitarnavo. Nors ir išlieka nenuspėjamas. B.Dylanas išbandė daug ką – gerbėjų įniršį sukėlusį posūkį nuo akustinės „folk“ muzikos prie roko, tikėjimo kaitą, aktoriaus duoną, viešumos vengimą ir triukšmingą grįžimą į dėmesio centrą.

Jis skeptiškai žvelgia į dabartinį popmuzikos pasaulį, bet viename savo kūrinių uždainavo apie į anūkes tinkančią ritmenbliuzo atlikėją Alicią Keys. Už scenos ribų vengia viešumo ir yra laikomas rimtu menininku, bet tai jam nesutrukdė filmuotis moteriškų apatinių (kartu su supermodeliu Adriana Lima), gaiviųjų gėrimų, jogurto ir net kelių skirtingų automobilių reklamos klipuose.

Užsisklendęs ir nesišypsantis net tada, kai jam ant kaklo kabinami medaliai, – panašūs epitetai jau ne vieną dešimtmetį lydi B.Dylaną.

Jam pagarbiai lenkėsi „The Beatles“ nariai, universitetai iki šiol varžosi, kas anksčiau B.Dylanui suteiks garbės daktaro vardą, o 2008-aisiais muzikantas buvo apdovanotas ir prestižine Pulitzerio premija.

Debiutinį albumą jis išleido 1962-aisiais. Įkvėptas pažinties su garsiu kairuoliškų pažiūrų JAV dainininku Woody Guthrie'u, vaikinas karjerą pradėjo Niujorko klubuose, o 1963 metais jau buvo sukūręs bene garsiausią savo dainą „Blowin' In The Wind“ (tą pačią „Tu vėjo paklausk“, kurią lietuviškai dainuoja Gytis Paškevičius).

Kitas svarbus pirmojo B.Dylano karjeros dešimtmečio ženklas – pažintis ir romanas su bendraminte, antikarinėmis ir žmogaus teisių idėjomis susižavėjusia dainininke Joan Baez.

Taip pat – posūkis į roką, XX a. muzikos aukso fondui priskiriami albumai „Highway 61 Revisited“ ir „Blonde On Blonde“. Motociklo avarija 1966-aisiais, per kurią kelis kaklo slankstelius susilaužęs menininkas buvo priverstas pusantrų metų negalvoti apie koncertus. Ir daugybė sukurtų dainų, kurias noriai traukė ir populiarino dešimtys kitų atlikėjų.

Tokio įspūdingo kūrybos protrūkio, kokį per keletą metų pademonstravo karjeros pradžioje, B.Dylanas niekada nepakartojo. Tačiau kiekvienas nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžios sukurtas jo darbas – savaip įdomus.

Bendri projektai su grupe „The Band“ ir garsiu bitnikų poetu Allenu Ginsbergu, griūvančios santuokos su pirmąja žmona Sara įkvėptas skaudžia patirtimi persmelktas albumas „Blood On The Tracks“, nesėkmingi eksperimentai su kinu ir dainos, kurios skambėjo lyg parašytos be jokios ugnelės – B.Dylanas greitai nusipelnė stabilumu nepasižyminčio menininko reputaciją.

Nemažai nuostabos ir nepalankių atsiliepimų sulaukė aštuntojo dešimtmečio pabaigoje įvykęs B.Dylano atsivertimas į krikščionybę, po kurio dainininkas pradėjo rašyti religine tematika persmelktus kūrinius. Šis periodas ilgai nesitęsė, tačiau sukėlė pašaipų – B.Dylanui įgeliantį kūrinį apie tai parašė net Johnas Lennonas.

Devintajame dešimtmetyje atlikėjas atrodė visiškai sutrikęs – net įrašė vieną repo kūrinį. B.Dylano kūrybinis atgimimas prasidėjo paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje – nustojus vaikytis muzikinių madų ir sugrįžus prie muzikos, kuriai įtaką darė folkrokas ir bliuzas.

Dešimtys protesto dainų, kūriniai apie rasizmą, socialinę nelygybę, karo beprasmybę – B.Dylanas savo dainose, atrodo, pasakė viską, ką norėjo, todėl per pastaruosius tris dešimtmečius davė tik keletą interviu.

Prieš dešimtmetį garsus režisierius Martinas Scorcese apie jį sukūrė dokumentinį filmą, tačiau B.Dylanas neprisileido net ir jo – nė karto nesusitiko, tik per vadybininką perdavė nufilmuotą pokalbį.

Kai prieš aštuonerius metus B.Dylanas koncertavo Estijoje, susitikti su juo troško ir įtakingiausi šalies politikai, ir garsiausi muzikantai. Dainininko vadybininkas tik nusijuokė ir prisipažino, kad per du dešimtmečius B.Dylanas yra priėmęs tik du panašius kvietimus.

Atsiskyrėlis, kuriam geriau nepasipainioti po kojomis. Kalbama, kad jį užkalbinti bijo net dešimtmetį kartu grojantys muzikantai. Kartą Roskildės muzikos festivalyje Danijoje prieš šio atlikėjo pasirodymą iš užkulisių buvo išvarytos visos tenai grojusios roko žvaigždės – prie B.Dylano vagonėlio nebuvo galima prieiti arčiau nei per 100 metrų.

B.Dylanas – vienas paskutinių Niujorko bohemos mohikanų, kurio klausantis prieš akis praslenka karo Vietname, hipių šėlsmo vaizdai, galvoje pinasi mintys apie greitai tekantį laiką ir neišsprendžiamas žmonių santykių lygtis. Tai – muzika, pilna svajingumo ir kiekvienam žmogui pažįstamo liūdesio. Tai tikriausiai ir buvo jo raktas į Nobelio premiją.

2004-aisiais JAV televizijos laidai „60 Minutes“ pavyko padaryti tai, kas atrodė neįmanoma – po kone dvidešimties metų pertraukos paimti interviu iš B.Dylano.

Per visą valandą dainininkas šyptelėjo tik sykį, bet pasakė kai ką svarbaus – prisipažino, kad jau nesugeba parašyti tokių įtaigių dainų, kaip karjeros pradžioje.

„Tada sėmiau įkvėpimą iš didžiulio šulinio. Dabar man tai nebepavyksta. Kodėl vis dar dainuoju? Tai – likimas. Sudariau sutartį su kai kuo aukštesniu, kad nesustosiu“, – ištarė roko poetas.