Greta gyveno įgudęs špagininkas, padaręs daugiau žalos savo plunksna negu špaga, rašytojas Franciskas de Kevedas. Taip pat netoliese buvo įsikūręs buvęs kareivis ir kunigas dramaturgas Lope de Vega. Jie ir daug kitų šio laikotarpio rašytojų priklauso Ispanijos literatūros „aukso amžiui“.
Velionis Miguelis de Cervantesas Saavedra tuo metu nebuvo pats garsiausias iš jų, bet jo kūriniai vėliau įgavo tokią milžinišką svarbą, jog šiais laikais ispanų kalba vadinama Cervanteso kalba.
Šiemet minimos 400-osios Cervanteso mirties metinės, todėl įdomu prisiminti antros po Biblijos pasaulyje labiausiai leidžiamos knygos autorių.
Yra rašytojų, kaip antai italas Emilio Salgari, kuris rašė apie nuotykius tolimuose ir egzotiškuose kraštuose ir gyrėsi esąs kapitonas, jūros prekeivis bei didis keliautojas, kai tuo tarpu jo biografai nurodo, kad jis net nebuvo išplaukęs toliau Adrijos jūros, o jo didžiausias nuotykis buvo kelionė prekybiniu laivu, kuriuo jis vyko kaip keleivis, po Viduržemio jūrą jaunystėje. Po tos kelionės jis nebeiškėlė kojos iš Apeninų pusiasalio ir gyveno gan paprastą ir niekuo neypatingą gyvenimą.
Cervanteso atvejis visai kitoks. Nors jo pagrindinio kūrinio „Don Kichotas“ veiksmas apsiriboja Pirėnų pusiasaliu, tačiau kituose jo kūriniuose atskleidžiami kitokie jo išgyvenimai.
Šio rašytojo biografija tikrai įspūdinga. Tarnaudamas tuomet didžiausioje pasaulyje kariuomenėje jis dalyvavo garsiajame Lepanto mūšyje, kurio metu dėl patirtų sužalojimų buvo suparalyžiuota jo ranka. Vėliau keletą metų praleido nelaisvėje Alžyre, iš kur nesėkmingai bandė pabėgti net keturis kartus. Visi bandymai verti filmo scenarijaus ir visus kartus jam buvo beveik pasisekę.
Cervantesas buvo užsispyręs keliautojas, rašytojas, poetas, dramaturgas. Jam teko gyventi Ispanijoje, tuo metu išgyvenusioje pakilimą ir tapusioje pasauline imperija, turinčia valdų pusėje Europos. Karalius Pilypas II buvo tapęs teritorijų, kuriose dabar įsikūrusios Ispanija, Portugalija, Italija, Liuksemburgas, Prancūzija, Belgija, Olandija, valdovu.
Be to, jis buvo ir Anglijos bei Airijos karaliumi dėl vedybinės sąjungos su Marija Tiudor, o jo dėdė Fernandas – Ispanijos princas ir Šventosios Romos imperijos imperatorius – valdė dabartines Austrijos, Vokietijos, Vengrijos, Čekijos ir Slovakijos teritorijas. Prie visų šių karalysčių, kunigaikštysčių ir kitų valdų dar reiktų pridėti dideles teritorijas Afrikoje, Amerikoje ir Azijoje.
Štai tokios Ispanijos vandenimis plaukiojo Cervantesas. Jo kelionės po Viduržemio jūrą gana plačiai aprašytos, ypač tokios didingos dienos, kaip Lepanto mūšis, kurį jis nupasakojo, kaip „patį šlovingiausią tų amžių įvykį“.
Lepanto mūšis veikiausiai yra vienas iš trijų ar keturių reikšmingiausių jūros mūšių pasaulio istorijoje, nes, kaip graikai sugebėjo sustabdyti persų invaziją Salamino mūšyje, taip ir jungtinės Europos šalių galeros, vadovaujamos Juano iš Austrijos ir su kareiviu Donu Migueliu de Cervantesu viename iš laivų, sustabdė osmanų ekspansiją į Europą.
Bet to meto Ispanijoje, apsiginklavusioje arkebūzomis ir Toledo špagomis, be kareivių, atradėjų, sukčių ir kunigų gyveno ir daugybė intelektualų, kurie savo žilėmis pakeitė plieną plunksna. Taigi ir literatūriniame mūšyje Cervantesas patyrė daug nuotykių, įsiliedamas į iki tol jam nepažintus pasaulius. Šis rašytojas laikomas šiuolaikinio romano pradininku.
Kodėl XVI a. neegzistavo romanai? Kodėl niekas anksčiau nesugalvojo rašyti tokių kūrinių, kaip „Don Kichotas“? Kodėl tada literatūra apsiribojo šiais laikais ne tokiais populiariais žanrais, kaip poezija ir teatras? Iš tikrųjų mums tai gali atrodyti keista, žvelgiant iš šių dienų perspektyvos, bet reikia prisiminti, jog XVI-XVII a. didžioji dauguma europiečių buvo beraščiai.
Neskaitant dvasininkijos bei kilmingųjų paprasti žmonės neturėjo nei pinigų knygoms įsigyti, nei dažnai įgūdžių joms skaityti, tuo tarpu teatro spektakliais, epais ir poezijos rečitaliais jie džiaugtis galėjo.
Teatras tam tikra prasme buvo anų laikų kinas ar televizija, todėl to meto geriausi rašytojai kartu buvo ir dramaturgai, pradedant Williamu Shakespeare'u ir Christopheriu Marlowe ir baigiant Pedro Calderónu de la Barca bei Lope de Vega.
Cervantesas irgi nebuvo išimtis, bet ir čia jis rizikingai nardė tarp įvairių žanrų. Jo pasaulinio garso kūrinys „Don Kichotas“ – tai knyga apie riterį, kuri paliks užmarštyje kitas knygas šia tema, parašyta romano žanru, kuris ateityje pranoks visus kitus. Visa tai – šio kareivio, nuotykių ieškotojo ir rašytojo, mirusio Madride prieš 400 m., didis palikimas.
* * *
Bernardo Lópezas yra Ispanijos Karalystės ambasados Lietuvoje ambasadoriaus pavaduotojas ir Kultūrinių reikalų patikėtinis
