Jame vaizduojama Latgala – katalikiškasis Latvijos kraštas, besiribojantis ne tik su Lietuva, bet ir su Baltarusija bei Rusija.
Proveržis į pasaulio literatūrą
Literatūrologai aiškina, kad šiuolaikinės latvių literatūros padangėje ryškiau spindi jau nebe vyrų, o moterų vardai. Pirmuoju smuiku, ko gero, groja Laima Muktupavela, prieš gerą dešimtmetį išgarsėjusi romanu „Pievagrybių testamentas“, kuriame vaizdingai aprašė savo klajones po Airiją, į kurią išvyko uždarbiauti.
Savo knygoje apie Latviją „Ryga – niekieno civilizacija“ rašytojas ir filosofas Arvydas Juozaitis išskiria šaunųjį moteriškos latvių literatūros penktuką: Andrą Neiburgą, Gundegą Repšę, Dacę Rukšanę-Ščipčinską, Nuorą Iksteną ir Ingą Abelę.
Atokiau jų ir net pačių moterų stovi dar viena latvių literatūros vaidilutė, kone kanonizuota poetė ir dramaturgė Mara Zalytė, kurios pjesės „Žemės mokestis“ ir „Margarita“ pastatytos ir Panevėžio dramos teatre.
„Latvijoje šios moterys regimos kaip ant delno – šmėžuoja TV ekranuose, laikraščiuose, formuoja visuomenės skonį. G.Repšės populiarumo kapitalas bene seniausias, o I.Abelės – šviežiausias“, – pastebėjo A.Juozaitis.
I.Abelė, pasak A.Juozaičio, nėra aktyvi publicistė, tačiau gana ryški figūra feminizmo fronte: „Vos tik viena garsi latvių literatūrologė jos romaną „Potvynis“ apibūdino kaip „tupinėjimą šalia negyvų problemų krūmo“, iš pirmo žvilgsnio švelni ir santūri autorė pašėlo kaip sužeista tigrė – skėlė trankų rašytinį atsaką profesorei.
Įdomiausia, kad po to I.Abelės „Potvynis“ pelnė 2009 metų Baltijos asamblėjos literatūrinę premiją. „Žilvičių smūtkelis“ (latviškai „Klūgų mūks“) – dar viena sėkmė. Šis romanas pripažintas geriausiu 2014 metų prozos kūriniu Latvijoje.
I.Abelės kūriniai išversti į keliolika pasaulio kalbų. „Žilvičių smūtkelis“, kurį skaitant galima svarstyti, ar jis apie Latviją, ar apie Lietuvą, yra antrasis lietuviškai išleistas latvės romanas.
Lietuvių kalba galime skaityti dar vieną I.Abelės romaną „Ugnis nepabudins“.
Įkvėpimo šaltiniai – iš praeities
Klaipėdos „Eglės“ leidyklos išleistas romanas “Žilvičių smūtkelis“ – beveik šimto metų laikotarpį aprėpiantis kūrinys, įtaigus pasakojimas apie katalikiškojo Latgalos krašto istoriją bei jo prijungimą prie Latvijos XX a. pradžioje.
Pagrindinis romano herojus Francis Sebaldas – dvasininkas, kultūros ir politikos veikėjas. Jo paveikslą I.Abelė sukūrė remdamasi garsios istorinės asmenybės Francio Trasuno gyvenimo faktais.
F.Trasunas Latvijos istorijoje įrašytas kaip latgalių gramatikos kūrėjas, idėjos apie atskirų latvių kraštų ir tautos dalių sujungimą plėtotojas. Po Pirmojo pasaulinio karo jis pirmininkavo Rezeknės kongrese, kur buvo sprendžiamas Latvijos likimas.
„Mudviem buvo malonu šnekučiuotis pro tankią laiko skraistę. F.Trasunas man pasakojo istorijas, o ten, kur jo žingsniai išnykdavo praeityje, įžiebdavau vaizduotės žiburį ir atrasdavau jį kaip savo romano veikėją Francį Sebaldą“, – pristatydama lietuvišką knygos vertimą Skuodo bibliotekoje pasakojo I.Abelė.
Visos šio romano situacijos ir personažai yra išgalvoti, tačiau pagrindinius veikėjus I.Abelė pavaizdavo įkvėpta istorinių asmenybių ir laikotarpio, kuriame jie gyveno.
Latgala – kalbos vertybių sergėtoja
Rygoje gimusios, bet po studijų į provinciją persikėlusios I.Abelės talentas sužibo ne iš karto. Ji mokėsi bibliotekininkystės, biologijos, dirbo pardavėja, o tik po to įstojo į Kultūros akademiją.
Rašytojai tarptautinę šlovę pelnė prieš dešimtmetį teatre pastatyta pjesė „Tamsieji briedžiai“. Pagal ją vėliau sukurtas to paties pavadinimo filmas.
Dar viena dingstis, paakinusi I.Abelę nerti į Latgalos istoriją, asmeniniai saitai su šiuo kraštu – motinos gimtine. Taip pat ir lingvistinis smalsumas, nes latvių literatūrinė kalba, pasak jos, smarkiai užteršta svetimybėmis.
„Latgalių žodžiai kartais lyg aukso grūdeliai nuo latvių kalbos nuima pilką aliejinių dažų sluoksnį“, – sakė I.Abelė.
Sekdama F.Trasuno pėdomis romano autorė Latgalos latvius linkusi vertinti kaip gentį, kuri laikui bėgant tapo tauta, nusistatė savo etnografines ribas, suformavo savitą katalikybę ir kalbą.
Baltijos latviai – jau kitokių genčių samplaika, amžių tėkmėje patyrusi stiprią ugrofinų lyvių kalbos įtaką, persmelkta vokiečių ir švedų protestantizmo dvasios.
I.Abelė pritaria F.Trasuno išvadoms, kad latgalių kalba – tapati mažai tyrinėtai vitebskiečių latvių šnektai: „Ji smarkiai sužalota, užteršta svetimybių, tačiau joje atrandame dar daug švarių latviškų žodžių ir formų, Kuržemėje ir Vidžemėje negirdėtų, galinčių pasitarnauti bendrinės latvių kalbos suvešėjimui“.
Rašytoją įkvėpė Mykelio Bukšos veikale „Latgalių atgimimas – idėjos ir kovos“ aprašyta protėvių kalba – baltų žodžių ir sąvokų nenudailinta, pirminių šaltinių saugotoja: „Skaitant šią knygą, mano sąmonėje atgijo vaizdai, viskas nutvisko.“
Baltus jungia kraujas ir kultūra
Romaną į lietuvių kalbą išvertęs skuodiškis rašytojas Edmundas Untulis ten įžvelgia nemažai lietuvių ir latvių praeities bei patirties sąsajų: „Jis išsamiai atskleidžia mūsų artimiausių kaimynų istorijos raidą, apie kurią vis dar mažokai težinome. Norėdamas bent iš dalies užpildyti spragą ėmiausi versti šį patrauklų kūrinį.“
Istorinėje knygoje apstu dramatiškumo, poetikos, net mistikos, intriguojantis siužetas. Knyga įdomi ne tik realistams, bet ir skaitytojams, kurie geba žvelgti giliau, nei akys mato ir ausys girdi.
Romanas papildytas ne tik istorinėmis apžvalgomis, bet ir E.Untulio sudarytu trumpu latgalių-latvių-lietuvių-žemaičių kalbų žodynėliu, rodančiu, kuo jos skiriasi ir kuo panašios. Iliustracijų autorė – Viltė Stanevičiūtė-Fuller.
I.Abelei artima vieningos Baltijos idėja: „Tenka tik apgailestauti, kad mes, baltai, šalia gyvendami vis dar mažai bendraujame, vieni kitų nesuprantame. O juk išmokti gretimos šalies kalbą nėra taip sunku.“
Rašytoja stebisi, kad to dabar nemokoma net mokyklose. Jai keista, kad latviai iki šiol nemato lietuviškų televizijos laidų, o lietuviai – latviškų. O Rusijos televizijos stotys aktyviai skleidžiasi ir Latvijoje, ir Lietuvoje.
Baltų kraštus, pasak I.Abelės, jungia ne tik bendra siena, bet ir kraujo giminystė, šimtmečiai kultūros saitai: „Tai aš žinojau ir anksčiau, o dabar iš naujo tuo įsitikinau rašydama romaną apie Latgalą.“
Su skuodiškiais šiltai bendravusiai rašytojai vertėjų neprireikė – lietuviškai ir žemaitiškai ji supranta beveik viską.
Dažna viešnia Lietuvoje I.Abelė pramoko lietuvių kalbos, gali bendrauti, jeigu tik pašnekovai nemala greitakalbe.
