1724-ieji. Caras Petras Pirmasis apstulbęs pasilenkia virš laiškų stalo ir suraizgo parašą po priesaika. Jis supranta, kad Jekaterina verta tapti imperatore – tik tokia moteris galėjo jį priversti pasirašyti provokacinį senio Gliuko dokumentą. Tačiau ateities kartoms apie jį lemta žinoti tik iš nuogirdų. Ką gi jame įrašė vokiečių pastorius Gliukas, išvertęs į latvių kalbą Bibliją, ilgai lieka paslaptis. Iki mūsų dienų.
Jaunas mokslininkas Prūsis su bičiuliais užsibrėžia įminti Gliuko mįslę. Pasinėręs į baltų ornamentų šifrų paieškas, jis laikosi požiūrio, kad baltų kalbos senesnės už sanskritą. Tačiau kelią bičiuliams taikosi pastoti ciniškasis Piotras. Jis neigia tokių mokslininkų kaip V. Toporovas ir M. Gimbutienė tyrimų rezultatus, kurie įrodo baltų kultūros reikšmę Europos istorijoje.
Romanas nėra tuščia fantazija, jis skatina atidžiai pasižiūrėti į lyg ir visiems žinomą istoriją, kurios niekada nebus įmanoma pažinti išvengiant subjektyvaus požiūrio. Istorijos faktai priklausomai nuo raidos laiko ir konkretaus konteksto paprastai įgauna kitą reikšmę ir kartu skirtingus vertinimus, negu tai galėjo būti pradžioje.
Rašytojos sukurtas kūrinys nėra linijinis, jis kalba apie istoriją jos vertybių plotmėje, apie įvykius, neprarandančius reikšmės ir bėgant metams, šimtmečiams bei tūkstantmečiams, – apie sakralinį laiką, vertybių laiką, apie ženkluose, raštuose, ornamentuose esančią atmintį, kuri matoma ne laiko kategorijose. Tai vertybės, atsinaujinančios ne tik Latvijos, o ir visos civilizacijos istorijoje.
Eva Mārtuža – žymi Latvijos rašytoja, poetė, publicistė, daugelio romanų autorė. Pačios rašytojos gyvenimas taip pat vertas plunksnos. Sovietmečiu ji rizikavo savo ir visos šeimos likimu, kai savo vardu pradėjo spausdinti vyro giminaitės poetės Bronislavos Mārtuževos kūrybą.
Eva Mārtuža. Petro priesaika: romanas. Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2016. ISBN 978-9986-39-926-1, 480 p. Dailininkas Dovydas Čiuplys
