„Man Tedas yra didvyris todėl, kad išgyveno ir toliau kabinosi į gyvenimą. Visas jo didvyriškumas – po karo“, – sako Kate Atkinson.
Kate Atkinson – viena žymiausių šiuolaikinių rašytojų, jos romanai išsiskiria menine kokybe ir psichologiniu gilumu, o juose keliamos filosofinės ir etinės dilemos verčia susimąstyti apie gėrį ir blogį, apie žmogaus vaidmenį pasaulio istorijoje.
K.Atkinson apie tai, kad britų ir amerikiečių skaitytojai į Antrąjį pasaulinį karą gali žvelgti skirtingai:
„Kai Amerika įsitraukė į karą, mes jau kariavome. Todėl lakūnai turėjo gerokai daugiau patirties, skraidė daug ilgiau... Mums atrodo, kad amerikiečiai pasirodė tokie šviežučiai, gražučiai, jie viliojo mūsų moteris ir dalino kramtomąją gumą ir šokoladukus. Be to, vis kirbėjo toks jausmas, asmeninės grėsmės jausmas – kad mus bet kurią akimirką okupuos, ir viskas bus baigta.
Todėl manau, kad britų karo patirtis buvo visai kitokia – tai buvo nuolatinė grėsmė. Be to, mus žaibiško karo metu nuolat bombardavo, be paliovos, ištisas 57 naktis ar panašiai.“
Apie romano struktūrą ir šokinėjimą laiku pirmyn ir atgal:
„Taip rašau ne pirmą kartą. Mes, žmonės, gyvename ne tik šia akimirka, o su savimi velkame visą savo gyvenimą, nuolat galvojame apie praeitį, apie tai, kaip kas buvo, kokie mes buvome vaikystėje, kokie buvo mūsų tėvai. Romane viskas ryškiau, skaitydamas suvoki: „O, dabar jie šneka apie laiką po 80 metų, apie ateitį..“, bet manau, kad mes tiesiog taip mąstome.“
Kaip rašytoja romane sužiūri tiek daug laiko linijų ir veikėjų:
„Neturiu jokių brėžinių. Rašydama viską laikau galvoje, o vėliau stengiuosi pamiršti. Kartais skaitytojus tai erzina, nes jie klausinėja apie buvusias knygas, o aš kalbu apie veikėjus, kurie man patinka, ir staiga nutylu, nieko neprisimenu ir svarstau: „O kas jis toks? Nežinau“. Rašydama labai susikaupiu ir man labai palengvėja, kai baigiu rašyti, nes galiu iš galvos ištrinti tiek daug visokių dalykų.“
Apie tai, kodėl ji norėjo sugrįžti prie kai kurių „Gyvenimo po gyvenimo“ veikėjų:
„Visąlaik ketinau tai padaryti. Vos pradėjusi „Gyvenimą po gyvenimo“ žinojau, kad parašysiu „Griuvėsių Dievą“. Todėl Ursulos brolis Tedas retai pasirodo „Gyvenime po gyvenimo“ – aš žinojau, kad jam bus skirta atskira knyga. Bet nebūtina perskaityti „Gyvenimą po gyvenimo“, kad galėtumėte skaityti „Griuvėsių Dievą“, bet perskaitymas suteikia šiam romanui papildomos prasmės.
Norėčiau taip rašyti toliau, kaip kokią muilo operą.“
Apie sugebėjimą matyti tą patį asmenį įvairiais jo gyvenimo tarpsniais – vaikystėje, tapus tėvu, seneliu:
„Mane visuomet sujaudina seni žmonės, seni vyrai. Labai liūdna, kai jaunesni į juos numoja ranka, nes jie nemato jų nugyvento turiningo gyvenimo, nesuvokia, kad tas klibikščiuojantis gatve senukas kažkada buvo kūdikis, berniukas, kažkada buvo aktyviai gyvenantis žmogus, man tai gniaužia širdį. Manau, kad šioje knygoje tokios mano mintys labai ryškiai matomos ir juntamos.“
Parengė Marius Burokas
