Ir egzistuoja institucijos, kurios privalo užtikrinti tą privatumą (tik jį reikia vadinti privacy, kitaip niekas rimtai nežiūrės). Todėl ir kyla susirūpinimas, kad iš mūsų kredito kortelių kas nors gali sužinoti, ką nusipirkome, kokiame viešbutyje apsistojome ir kur vakarieniavome.
Jau nekalbant apie telefoninių pokalbių klausymąsi, kuris nebūtinai skirtas siekiant sugauti nusikaltėlius. Visai neseniai Vodafone įmonė ėmė skambinti pavojaus varpais, kad daugiau ar mažiau slapti visų tautų agentai gali sužinoti, kam skambinome ir ką pasakėme.
Tad privatumas, regis, yra gėris, kurį kiekvienas gina bet kokia kaina, nenorėdamas gyventi Didžiojo Brolio (to tikrojo, kurį sukūrė Orwellas) pasaulyje, kur visa matanti akis gali stebėti viską, ką darom ir net ką galvojam.
Tik štai klausimas: ar žmonėms išties taip rūpi jų privatumas? Kadaise grėsmė privatumui buvo paskalos, o paskalų bijota todėl, kad jos kėsinosi į mūsų viešąją reputaciją ir nešė iš namų šiukšles. Bet gal dėl vadinamosios takios visuomenės, kurioje kiekvienas patiria tapatybės bei vertybių krizę ir nežino, kur ieškoti gairių, padėsiančių save apibrėžti, vienintelis būdas įgyti pripažinimą visuomenėje yra „būti matomam“, bet kokia kaina.
Taip parduodanti savo kūną ponia (kuri kadaise stengėsi nuo giminių ar kaimynų nuslėpti tokią veiklą) šiandien, pasivadinusi escort (angl. palydovė), linksmai demonstruojasi viešai, netgi televizijoje; sutuoktiniai, kadaise kruopščiai slėpę savo nesutarimus, dalyvauja trash laidose, vaidindami svetimautoją arba apgautąjį, griaudžiant žiūrovų plojimams; traukinyje greta sėdintis žmogus garsiai išsako telefonu, ką mano apie savo svainę ar ką turi padaryti jo mokesčių konsultantas; įvairaus plauko kaltinamieji, užuot pasislėpę kur kaime, iki nurims skandalas, stengiasi kuo daugiau rodytis viešai, nepamainomai šypsodamiesi, nes geriau žinomas vagis nei niekieno nepastebimas sąžiningas žmogus.
Neseniai laikraštyje Repubblica pasirodė Zygmunto Baumano straipsnis, jame pažymėta, kad įvairius socialinius tinklalapius (tarkim, Facebook), kurie yra svetimų minčių ir jausmų sekimo įnagiai, įvairūs valdžios organai naudoja kaip kontrolės priemones, bet dėl ten pasisakančiųjų džiugaus indėlio Baumanas kalba apie „išpažinties visuomenę, skatinančią viešą savęs rodymą kaip iškiliausią ir labiausiai prieinamą dalyką, be to, ko gero, veiksmingiausią socialinio egzistavimo įrodymą“.
Kitaip tariant, žmonijos istorijoje šnipinėjamieji pirmąkart bendradarbiauja su šnipais, palengvindami jų darbą, ir iš to patiria pasitenkinimą, nes kažkas mato jų egzistavimą, ir nesvarbu, kad tai nusikaltėlių ar kvailių egzistavimas.
Tiesa ir tai, kad jei kas nors žino viską apie visus, o tie visi yra tapatu planetos gyventojų skaičiui, informacijos perteklius gali sukelti tik sumaištį, triukšmą ir tylą. Bet tai turėtų kelti nerimą tik šnipams, nes šnipinėjamiesiems visiškai tinka, jei apie juos ir jų intymiausias paslaptis žinos bent jau draugai, kaimynai ir, jei įmanoma, priešai, nes tai yra vienintelis būdas jaustis gyva ir veiklia visuomenė kūno dalimi.
2014
* * *
Paskutinė Umberto Eco knyga – šmaikšti ir kritiška takios visuomenės analizė
Umberto Eco. Pape Satàn aleppe: takios visuomenės kronikos. Iš italų kalbos vertė Inga Tuliševskaitė. – Vilnius: Tyto alba, 2017. – 455 p. Dailininkė Ilona Kukenytė
Istorija yra purvina ir klampi. Negalima to užmiršti, nes rytojaus katastrofos bręsta jau šiandien, apsimestinai taikiai. Umberto Eco (1932–2016) – viena ryškiausių kultūros pasaulio asmenybių, rašytojas, semiotikas, medievistas, literatūros kritikas. Garsiausi jo kūriniai – pasauline sensacija tapę romanai „Rožės vardas“, „Fuko švytuoklė“, „Prahos kapinės“; tačiau ir moksliniai autoriaus tekstai intriguoja ir žavi ne mažiau nei romanai. Paskutinė U.Eco knyga „Pape Satàn aleppe“ – straipsnių rinkinys, kuriuos jis laikraščiui „L’Espresso“ rašė nuo 1985-ųjų iki 2016 metų sausio. Šie tekstai, pasirodydavę autorinėje skiltyje, apimdami patį plačiausią, kokį tik įmanoma įsivaizduoti, temų spektrą – nuo mobiliųjų telefonų, monoteizmo, internetinės pornografijos, Hario Poterio, tamplierių, socialinių tinklų, taksi vairuotojų iki „Charlie Hebdo“ ar Silvio Berlusconi. Regis, nėra temos, apie kurią Umberto Eco nebūtų rašęs. Knygoje „Pape Satàn aleppe“ sudėta daugiau nei pusantro šimto šių tekstų. Pavadinimas nurodo į Dante’ės „Pragarą“ – tai žodžiai, kuriuos ištaria Plutonas; iki šiol niekam nėra pavykę išsiaiškinti, ką tai galėtų reikšti.
Taigi, anot U. Eco, daugybė šių laikų mūsų matomų ir patiriamų įvykių yra neiššifruojami. Interpretacijos negalimybė – internetinės anarchijos, šiuolaikybės vyravimo, socialinių tinklų beprotybės padarinys. U. Eco šmaikščiai, kritiškai, polemiškai preparuoja žiniasklaidą ir mūsų visuomenę. Tai aštrūs, nepaprastai intelektualūs, pilni nuorodų ir aliuzijų, skatinantys kritiškai mąstyti ir verčiantys tobulėti tekstai, negailestinga ir labai reikalinga mūsų takios visuomenės analizė.
