Tai mokslininkų grupės parengtas šaltinių rinkinys, kuriame iki šiol išsamiausiai lietuvių skaitytojams pristatoma XIX a. pradžios vėlyvosios Apšvietos Lietuvos literatūros panorama: lietuvių, lenkų, vokiečių, prancūzų kalbomis rašę autoriai, jų kūrybos meninė ir intelektualinė įvairovė, tarpusavio ryšiai. Pirmasis tomas, skirtas grožinei literatūrai, apima naujai parengtus lietuviškus bei lenkiškus Žemaičių kultūrinio sąjūdžio tekstus (Dionizo Poškos, Antano Klemento, Jurgio Ambraziejaus Pabrėžos, Simono Stanevičiaus, Silvestro Valiūno kūrybą), ir lenkų kalba kūrusių Lietuvos poetų Antano Goreckio, Ignacijaus Šidlovskio, Euzebijaus Slovackio, Raimundo Korsako ir kt. eiles, Nenaudėlių draugijos savaitraščio Gatvės žinios satyrinę prozą.
Čia pristatoma ir Vilniaus universiteto studentų, susibūrusių į Filomatų draugiją, kūryba (Adomo Mickevičiaus, Tomo Zano, Jono Čečioto ir kt. tekstai), preromantinė Antano Strazdo ir Liudviko Rėzos poezija lietuvių, lenkų, vokiečių kalbomis. Naujas to meto reiškinys – moterų literatūros pradžia Lietuvoje, kurią reprezentuoja Onos Radvilaitės-Mostovskienės gotikinė proza, Sofijos Tyzenhauzaitės de Šuazel-Gufjė istorinių romanų ištraukos.
Antrajame tome pristatoma šio laikotarpio Lietuvos humanitarinė raštija. Tai estetines nuostatas ir literatūros refleksijos principus aptariantys Vilniaus universiteto literatūros profesorių Pilypo Nerijaus Golianskio, Euzebijaus Slovackio, Leono Borovskio, universiteto rektoriaus Jono Sniadeckio teorijos ir kritikos darbai. Šalia – to pat universiteto buvusių studentų Adomo Mickevičiaus ir Simono Stanevičiaus straipsniai.
Lietuvių kalbos tapsmą filologijos, istorijos tyrimų objektu ir šaltiniu atskleidžia Ksavero Bogušo traktato ištraukos, su lietuvių kalbos vartojimo praktika susiję Liudviko Rėzos, Kajetono Nezabitauskio, Simono Stanevičiaus tekstai. Besiformuojančius lietuvių etnologijos disciplinos pradmenis reprezentuoja Prūsijos Lietuvos filologo Liudviko Rėzos, istorinės Lietuvos filologo Simono Stanevičiaus, literato Dionizo Poškos lietuvių folkloristikos ir mitotyros darbai.
Istoriografijos diskurso kaitą Lietuvoje žymi Teodoro Narbuto, Simono Daukanto, Dionizo Poškos tekstai, kuriuose formuojama Lietuvos istorijos, kaip atskiro objekto, galimybė ir diskutuojama dėl skirtingų tautos kilmės versijų.
Antologijoje skelbiami šaltiniai ir jų kontekstas aptariami įvadiniuose straipsniuose; tekstai pateikiami su išsamiais kalbiniais, dalykiniais komentarais. Antrojo tomo skyriuje „Apie autorius“ skaitytojai gali susipažinti su trumpomis Antologijoje skelbiamų rašytojų biogramomis ir pagrindinėmis nuorodomis tolesniam skaitymui.
