Ąžuolas, Noreika, Erelis, Petrovas, Daktaras Narutavičius ir kiti slapyvardžiai lydės pagrindinį šios istorijos veikėją. Jo sukurtas įvaizdis iki šiol audrina vaizduotę. Ką slėpė penki agento bylos Nr. 9249 tomai, kas užšifruota Markulio dienoraščiuose, kokios gyvenimo aplinkybės nuslėptos ir kokie asmeniniai bruožai iki šiol buvo nežinomi, kaip save motyvavo veikti prieš rezistenciją, kaip kūrė ir plėtojo atsisakymo nuo bet kokio pasipriešinimo okupantui idėją, kokie buvo KGB vertinimai ir apgaulės operacijos?
Ši istorija – apie sovietinio saugumo įsiskverbimo operaciją į rezistencijos vadovybę, siekiant pakeisti viso pasipriešinimo taktiką ir nuslopinti partizaninį karą. Ši knyga leidžia mums visapusiškai patyrinėti žmonių silpnybes, pasitikėjimo kelius ir gyvenimo klystkelius.
Pateikiame ištrauką iš knygos.
* * *
Skurdoka informacija apie Juozą Albiną Markulį viešuose šaltiniuose vis dėlto duoda galimybę susidaryti pirminį įspūdį. Gimė 1913 m. kovo 1 d. Pitsburge, Pensilvanija, JAV, kur kurį laiką gyveno su motina, kilusia iš Tatkūnų kaimo Deltuvos valsčiuje (Ukmergės apskritis).
Tik 1949 m. rašydamas savo autobiografiją rusų kalba jis patikslino, kad tėvas Pitsburge buvo šachtininkas ir mirė 1931 metais1. Tuo tarpu motina Ona Bugėnas (Ona Bugėnaitė, Adomo dukra) grįžo iš Jungtinių Amerikos Valstijų po Pirmojo pasaulinio karo perimti po tėvo mirties likusio palikimo – žemės. Tikėjosi perimti ir sugrįžti į Ameriką.
Tačiau prasidėjo bylinėjimasis dėl palikimo su pamote, kurią vėliau savo dienoraščiuose J. Markulis vadino „boba“: „Tikra buvo „baba jaga!“ Rėkdavo per visą kiemą-atšlaimą. Atsistojus sijoną pakeldavo, apnuogindavo savo užpakalį ir klykdavo iki užkimimo: „Pabučiuokit man uodegon jūs, suskiai ir plėšikai! Pabučiuokit uodegon! (…) Ji duris ištepdavo žmogaus mėšlu ir visokiais būdais skaudindavo (…). Vat jai (t. y. mano motinai), gyvatei! Kam ji nori atimti žemę iš mūsų…“ Byla dėl palikimo užsitęsė, o paskui motina įsimylėjo našlį Igną Kaselį, atgavo žemę ir liko Lietuvoje (antrą kartą ištekėjo 1939 m., tapo Ona Kaseliene). Visa ta vaikystėje patirta istorija padarė didelį įspūdį, kad nuolat užrašuose prisimindavo kaimo tamsumą ir prietarus, patirtas skriaudas ir patyčias.
Mokėsi J. Markulis ir „gryčioje, mokomas davatkėlės Verbickaitės“2, ir Ukmergėje, ir Marijampolėje. Mokėsi ir Kauno metropolijos kunigų seminarijoje ruošdamasis aukštosioms teologijos studijoms. Įstojo į VDU Teologijos- filosofijos fakultetą, vėliau perėjo į Medicinos fakultetą. Buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, bet įstojo aspirantu į Karo mokyklą3.
Vėliau dirbo gydytoju, buvo NKGB-MGB infiltruotas į pasipriešinimo judėjimą. Šie keli biografijos faktai parodo, kad pasirinktas gyvenimo kelias buvo su keliais dideliais vingiais. Pagaliau mažai kas žinoma, kiek asmeninis ir slaptas būsimo profesoriaus Markulio gyvenimas padarė įtakos tokiems pasirinkimams? Kiek prisidėjo rezistentų keliama grėsmė, o kiek sovietinio saugumo poreikiai?
Pagaliau ką jis iš tikrųjų veikė, kai buvo išsiųstas į Leningradą, pasibaigus Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (toliau – BDPS) kūrimo ir likvidavimo operacijai? Ar toliau sovietinis saugumas jį kaip nors panaudojo? Ką reiškė jo, kaip studijavusio teologiją, posūkis į ateizmo propagavimą, ar tikrai prisidėjo prie Žagarietės palaikų dingimo?
Kai kurie atsakymai nuosekliai gims iš naujo įvertinant Markulio žinomas ir nežinomas gyvenimo puses. Ir jo gyvenimas bus padalytas į keturias dalis: iki 1945 metų – kaip Nepriklausomos Lietuvos išugdyto inteligento, atsargos karininko, mediko, buvusio šalia Lietuvos laisvės armijos narių; iki 1948 m. – Vilniaus universiteto dėstytojo ir slapto eilinio NKGB agento 1945 metais bei MGB neeilinio agento kuriamoje pasipriešinimo vadovybėje, aptarinėjusio įsiskverbimo planus net su MGB ministru; iki 1954 m. – išsiųsto į Leningradą ir keleriems metams atskirto nuo Lietuvos bei „kūrusio save iš naujo“, rašiusio savęs paties psichoanalizės dienoraščius; iki 1987 m. – pagarsėjusio iškalba, oratoriniais gebėjimais, sovietiniam režimui lojalaus Vilniaus universiteto teismo medicinos profesoriaus, ateizmo propagandisto Žinijos draugijoje, išlaikiusio KGB slaptą pasitikėjimą ir turėjusio ypatingą leidimą dalyvauti atrastų nežinomų palaikų tyrimuose.
Asmeniniuose dokumentuose J. A. Markulis mėgo kelti sau klausimus, pirmiausia suplanuoti darbus ir veiksmus. Todėl pasakojimą pradėsiu 1949 m. pabaigoje jo paties iškeltais kai kuriais klausimais:
A. Kas liečia mane. Kyla klausimas: Kame ir kokie glūdi (…) uždavinių vykdymo atžvilgiu, prisiimtų įsipareigojimų tesėjime, asmeniškas kovų draugams ir jų šeimų nariams kokis blogis sąmoningai padarytas iš mano pusės ir kada? Ką aš vertinau kovų metu: kovų draugystę, kovų draugus, kitų labą ir kovos žodį ar vien tik save, savo šeimą, savo egzistavimą tenkinau ir piktnaudojau kovų draugystę? Jei taip – kada, kur? Kokios priežastys privedė mane ir šeimą atsidurti esamose sąlygose, buityje ir apystavose? Šeimos narių fizinės sveikatos stovis, psichikos pakitimas ir mano progresas ar yra vien tik jau mano egoizmas ar tas nėra mano tiesioginis uždavinys, kaip visuomenės gyvio-nario šalia pilietinių ir kovos barų? Kada ir kam duoto žodžio netesėjau?
B. Kas liečia kovų draugus ir ypač I. B.:
a) Netesėjo pažado ir duoto įsipareigojimo atžvilgiu Briedienės. b) Netesėjo pažado atžvilgiu Fabijansko reikalo – išlaisvinti iš Vorkutos. c) Netesėjo dėl B. Sruogos „įšalusių“ Valst. leidykloje pinigų, pagal Rašytojų sąjungos rekomendaciją (toliau neįskaitoma „Paseckienės ir ko“?). d) Netesėjo dėl Zaso (neįskaitoma) išsiuntimo į Lenkiją, nors žadėjo. e) Netesėjo dėl mano darbo – žadėjo pagelbėti, – o viskas suiro, sugriuvo. f) Netesėjo dėl pagalbos vaikų sveikatos gydymo atžvilgiu. g) Ištesėjo žmonai pažymėjimą (juk tai mažytis niekelis), kad įeitų į Konservatoriją specializuotis. Juk tą Pečiūra 3 minutes! h) Netesėjo dėl mano specialybės baigos padarytas darbas, o (neįskaitoma) nuo VIII.15. 1949 iki IX.29. ir vis tyla. i) Netesėjo dėl darbo universitete. k) Netesėjo dėl karinių dokumentų, paso ir dešimtys kitų reikalų!“4
Tokie asmeniniai klausimai išduoda daug ką, kas nebuvo žinoma jo slaptoje istorijoje. Markulis buvo nepatenkintas, kad „kovų draugai“ netesėjo savo pažadų ir ieško atsakymų, kodėl taip atsitiko. Gal dėl kažkokių nežinomų jo netesėtų pažadų, gal pervertino „kovų draugystę“? Kas tie „kovų draugai“, iš Vorkutos neišlaisvinamas Fabijanskas, į Lenkiją neišsiunčiamas Zasas ir kodėl parūpo rašytojo Balio Sruogos „įšalę pinigai“? Ar tokį ilgą reikalavimų sąrašą Markulis suformavo dėl trejus metus trukusio aktyvaus bendradarbiavimo su NKGB-MGB, ar tai buvo kažkokios jo bendradarbiavimo su sovietiniu saugumu sąlygos? Pagaliau kas tas paslaptingasis „I. B“, kuris itin dažnai minimas MGB agento dokumentuose ir susirašinėjime, bet jo pavardės jis stengėsi neminėti?
----
1 J. Markulio autobiografija, Lietuvos ypatingasis archyvas (toliau – LYA), f. K-44, ap. 1, b. 39, l. 2.
2 J. Markulio 1951 m. kovo 1 d. užrašai, Genocido aukų muziejus (toliau – GAM).
3 LCVA, f. 631, ap. 7, b. 12554.
4 Autoriaus asmeninis archyvas.
