Kas nutiko, kodėl šmaikščiajam A.Užkalniui taip rankos
niežtėjo, kad nusprendė parašyti romaną?
– Andriau, Knygų mugėje pristatomas jūsų pirmasis romanas „Taip gyventi verta“. Pavadinimas – labai pozityvus. Bet žinant jūsų aštrų liežuvį ir plunksną, tuo suabejočiau. Apie ką tas romanas?
– Jis tikrai pozityvus, be reikalo abejojate. Žmonės dažnai
sako, kad aš piktas, bet tas netiesa: aš būnu visoks, tačiau
labiausiai įstringa juk neigiami tekstai.
Knyga yra apie netikėtai Lietuvoje atsipeikėjusį anglą, kuris
nesupranta ir nežino, nei kaip čia atsidūrė, nei kodėl moka
lietuviškai, nei kodėl turi Lietuvoje ir darbą, ir būstą, ir
pažinčių, ir mylimą moterį. Jam padovanotas naujas gyvenimas.
Gimtojoje Anglijoje jo niekas neprisimena, visa jo praeitis
ištrinta. Jam reikia pasirinkti, ką dabar daryti: nerti į naują,
gundantį, puikų lietuvišką gyvenimą, ar bandyti grįžti prie senojo.
Vienas darbinių knygos pavadinimų toks ir buvo: „Dar vienas
gyvenimas“. Bet paskui jį pakeičiau dar labiau optimistiniu.
Knygoje – visa galerija pažįstamų veidų, įžymybių, situacijų.
– Kaip kilo impulsas parašyti tą romaną?
– Kada nors reikia pradėti. Publicistikos daug rašiau, tai jau
septintoji mano knyga. Norėjau duoti valią fantazijai. Romane manęs
niekas nestabdo ir neriboja. Galiu šėlti. Skaitytojas tikrai
pamatys, kad taip ir darau.
– O kodėl pasukote į grožinės literatūros džiungles? Dauguma literatūrai save pašventusių autorių visai išeina „iš rėmų“ – prasigeria, nes ieško įkvėpimo ir vis jo neranda, nuolat ginčijasi su savo talentu, nes juo netiki, gyvena badmiriaudami, nuomojasi šaltas palėpes, nes nuolat stokoja pinigų. Ir jums gali taip nutikti. Ar nebaisu?
– Nė vienas iš mūsų nėra nuo to apsaugotas. Pirmiausia apie
pinigus: nė viena knyga, net pati sėkmingiausia, Lietuvoje nėra
kelias į turtingą gyvenimą. Ačiū Dievui, turiu įvairios veiklos,
kuri man uždirba pakankamai pinigų, kad galėčiau keliauti, rengtis,
susimokėti už būstą Vilniaus centre ir valgyti. Žinoma, neabejoju,
kad romanas bus puikiai perkamas, tačiau, jei eini knygų rašyti dėl
pinigų, gero nelauk. Todėl aš rašau dėl skaitytojų, o jau pinigai
kaip nors ateis.
Dėl įkvėpimo, prasigėrimo: žinoma, esu tokio amžiaus ir
patirties, kad vis sunkiau kas nors stebina ir džiugina. Įkvėpimui
reikia vis egzotiškesnių kelionių ir sudėtingesnių patirčių, kad
išeitum iš komforto zonos. Tačiau mane likimas apsaugojo nuo
potraukio alkoholiui ir narkotikams, juolab kad nuo jų įkvėpimas ir
mintys neatsiranda. Mintys ir idėjos atsiranda iš nepatogumo,
susierzinimo, nesitaikstymo su aplinka, konfliktiškumo ir smalsumo.
Butelyje ar marihuanos suktinėje idėjos negyvena.
– Vadinasi, beveik žlugote – daugiau nerašysite nei evangelijų, nei knygų apie Angliją ir mūsų emigrantus, sumažinsite savo įžvalgų skaičių įvairiose žiniasklaidos priemonėse ir, ko gero, sustabdysite „Užkalnio žurnalo“ leidimą? Nes save reikės paaukoti romanams, ar ne?
– Jūs turbūt juokaujate? Ne, dar vieną Evangeliją (apie
Atgimimo laikus) esu skolingas skaitytojams. Rašiau publicistiką ir
rašysiu, o „Užkalnio žurnalas“ yra mano mylimas kūdikis, naujas
numeris pasirodys jau kovo 15 d. Jei dėl mano talento gali būti
įvairių nuomonių, tai produktyvumas tikrai yra neginčytinas.
– Gal norėtumėte bendradarbiauti su Seimo nare Aušra Maldeikiene ir kovoti už teisybę drauge? Mano galva, būtų puikus duetas.
– Aš su Aušra pakankamai bendradarbiauju. Ji ateina į mano
laidas, rašė „Užkalnio žurnalui“, aš esu padėjęs jai vesti
renginius. Mudu labai gerbiame vienas kitą, be to, Aušra yra retas
žmogus, kuris visiškai nesibaimindamas visiems kalba į akis tai, ką
galvoja. Mes nesutariame dėl daugelio dalykų, bet visada kalbamės.
A.Maldeikienė pristatys ir mano knygą Vilniaus knygų mugėje.
Kai dėl kovos – man atrodo, mes abu su Aušra savais būdais
kovojame su kvailybe, nors temos ir sritys gali skirtis. A.
Maldeikienė nepakenčia kvailių.
– Ar nepalūžti jums padeda humoro jausmas? Iš ko jį paveldėjote?
– Tai rimtesnis klausimas, nei atrodo. Humoro jausmą paveldėjau
iš abiejų tėvų: ir mama, ir amžinatilsį tėtis – pakankamai nurauti,
menininkai. Taip, humoras ir pažvelgimas į save iš šalies dažnai
yra vienintelis būdas ištverti ir kitą dieną vėl šokti į trasą.
Gyvenimas yra žiaurus dalykas, ir, jei leisies palaužiamas,
sulaužys ir sutryps, ypač jei tikėsies, kad kažkas atneš ką nors
ant lėkštės. Niekas nieko neatneš.
Kiekvienas savo laimę sukuriame tik patys. Ant pragaro vartų
buvo parašyta: „Palikite visas viltis visi čia įeinantieji“. Iš
tiesų, taip turėtų būti parašyta kiekvieno gimimo liudijime, nes
gyvenime reikia lūkesčius mesti lauk, nesitikėti nieko iš kitų,
palikti tik svajones ir darbą, ir tada gyvenimas kartais džiugins.
Kalbėjosi Laima Žemulienė
Laima Žemulienė
2017 02 23 09.31 val. E.B.