Kas nutiko, kodėl šmaikščiajam A.Užkalniui taip rankos niežtėjo, kad nusprendė parašyti romaną?
– Andriau, Knygų mugėje pristatomas jūsų pirmasis romanas „Taip gyventi verta“. Pavadinimas – labai pozityvus. Bet žinant jūsų aštrų liežuvį ir plunksną, tuo suabejočiau. Apie ką tas romanas?
– Jis tikrai pozityvus, be reikalo abejojate. Žmonės dažnai sako, kad aš piktas, bet tas netiesa: aš būnu visoks, tačiau labiausiai įstringa juk neigiami tekstai.
Knyga yra apie netikėtai Lietuvoje atsipeikėjusį anglą, kuris nesupranta ir nežino, nei kaip čia atsidūrė, nei kodėl moka lietuviškai, nei kodėl turi Lietuvoje ir darbą, ir būstą, ir pažinčių, ir mylimą moterį. Jam padovanotas naujas gyvenimas. Gimtojoje Anglijoje jo niekas neprisimena, visa jo praeitis ištrinta. Jam reikia pasirinkti, ką dabar daryti: nerti į naują, gundantį, puikų lietuvišką gyvenimą, ar bandyti grįžti prie senojo. Vienas darbinių knygos pavadinimų toks ir buvo: „Dar vienas gyvenimas“. Bet paskui jį pakeičiau dar labiau optimistiniu.
Knygoje – visa galerija pažįstamų veidų, įžymybių, situacijų.
– Kaip kilo impulsas parašyti tą romaną?
– Kada nors reikia pradėti. Publicistikos daug rašiau, tai jau septintoji mano knyga. Norėjau duoti valią fantazijai. Romane manęs niekas nestabdo ir neriboja. Galiu šėlti. Skaitytojas tikrai pamatys, kad taip ir darau.
– O kodėl pasukote į grožinės literatūros džiungles? Dauguma literatūrai save pašventusių autorių visai išeina „iš rėmų“ – prasigeria, nes ieško įkvėpimo ir vis jo neranda, nuolat ginčijasi su savo talentu, nes juo netiki, gyvena badmiriaudami, nuomojasi šaltas palėpes, nes nuolat stokoja pinigų. Ir jums gali taip nutikti. Ar nebaisu?
– Nė vienas iš mūsų nėra nuo to apsaugotas. Pirmiausia apie pinigus: nė viena knyga, net pati sėkmingiausia, Lietuvoje nėra kelias į turtingą gyvenimą. Ačiū Dievui, turiu įvairios veiklos, kuri man uždirba pakankamai pinigų, kad galėčiau keliauti, rengtis, susimokėti už būstą Vilniaus centre ir valgyti. Žinoma, neabejoju, kad romanas bus puikiai perkamas, tačiau, jei eini knygų rašyti dėl pinigų, gero nelauk. Todėl aš rašau dėl skaitytojų, o jau pinigai kaip nors ateis.
Dėl įkvėpimo, prasigėrimo: žinoma, esu tokio amžiaus ir patirties, kad vis sunkiau kas nors stebina ir džiugina. Įkvėpimui reikia vis egzotiškesnių kelionių ir sudėtingesnių patirčių, kad išeitum iš komforto zonos. Tačiau mane likimas apsaugojo nuo potraukio alkoholiui ir narkotikams, juolab kad nuo jų įkvėpimas ir mintys neatsiranda. Mintys ir idėjos atsiranda iš nepatogumo, susierzinimo, nesitaikstymo su aplinka, konfliktiškumo ir smalsumo. Butelyje ar marihuanos suktinėje idėjos negyvena.
– Vadinasi, beveik žlugote – daugiau nerašysite nei evangelijų, nei knygų apie Angliją ir mūsų emigrantus, sumažinsite savo įžvalgų skaičių įvairiose žiniasklaidos priemonėse ir, ko gero, sustabdysite „Užkalnio žurnalo“ leidimą? Nes save reikės paaukoti romanams, ar ne?
– Jūs turbūt juokaujate? Ne, dar vieną Evangeliją (apie Atgimimo laikus) esu skolingas skaitytojams. Rašiau publicistiką ir rašysiu, o „Užkalnio žurnalas“ yra mano mylimas kūdikis, naujas numeris pasirodys jau kovo 15 d. Jei dėl mano talento gali būti įvairių nuomonių, tai produktyvumas tikrai yra neginčytinas.
– Gal norėtumėte bendradarbiauti su Seimo nare Aušra Maldeikiene ir kovoti už teisybę drauge? Mano galva, būtų puikus duetas.
– Aš su Aušra pakankamai bendradarbiauju. Ji ateina į mano laidas, rašė „Užkalnio žurnalui“, aš esu padėjęs jai vesti renginius. Mudu labai gerbiame vienas kitą, be to, Aušra yra retas žmogus, kuris visiškai nesibaimindamas visiems kalba į akis tai, ką galvoja. Mes nesutariame dėl daugelio dalykų, bet visada kalbamės. A.Maldeikienė pristatys ir mano knygą Vilniaus knygų mugėje.
Kai dėl kovos – man atrodo, mes abu su Aušra savais būdais kovojame su kvailybe, nors temos ir sritys gali skirtis. A. Maldeikienė nepakenčia kvailių.
– Ar nepalūžti jums padeda humoro jausmas? Iš ko jį paveldėjote?
– Tai rimtesnis klausimas, nei atrodo. Humoro jausmą paveldėjau iš abiejų tėvų: ir mama, ir amžinatilsį tėtis – pakankamai nurauti, menininkai. Taip, humoras ir pažvelgimas į save iš šalies dažnai yra vienintelis būdas ištverti ir kitą dieną vėl šokti į trasą. Gyvenimas yra žiaurus dalykas, ir, jei leisies palaužiamas, sulaužys ir sutryps, ypač jei tikėsies, kad kažkas atneš ką nors ant lėkštės. Niekas nieko neatneš.
Kiekvienas savo laimę sukuriame tik patys. Ant pragaro vartų buvo parašyta: „Palikite visas viltis visi čia įeinantieji“. Iš tiesų, taip turėtų būti parašyta kiekvieno gimimo liudijime, nes gyvenime reikia lūkesčius mesti lauk, nesitikėti nieko iš kitų, palikti tik svajones ir darbą, ir tada gyvenimas kartais džiugins.
Kalbėjosi Laima Žemulienė
Laima Žemulienė
2017 02 23 09.31 val. E.B.
