Eltos korespondentė Laima Žemulienė knygų mugėje klausė autoriaus, kodėl ir kaip atsirado ši knyga.
– Kas jus labiausiai nustebino, kai rinkote medžiagą šiai knygai?
– Daug dalykų. Vienas įdomiausių – ponų ir valstiečių santykiai. Valstiečiai buvo beteisiai, neturėjo asmeninės laisvės, bet kai reikėdavo užpulti kaimyno – kito bajoro – valdas, tai ponas su malonumu naudodavosi savo valstiečių pajėgomis. Ir netgi yra bylų, kur pažymėta, kad jie kartu išgerdavo degtinės prieš užpuldami kitą poną ir jo valstiečius. Pagrobdavo iš to pono grūdus, o kartais juos sunaikindavo, nušienaudavo jo lankas, gyvulius pasiimdavo, o kartais ir nužudydavo ką nors. Neretai užpuldavo ir to pono namus.
Bylose minimas tikėjimas burtais, raganavimas. Bajorai retai būdavo kaltinami raganavimu, bet kaip nusikaltimo priežastis būdavo vardijami jų valstiečiai – esą jie, raganiai, svetimiems valstiečiams ligas užleidžia.
– Ar jūs specializuojatės anų laikų nusikaltimuose?
– Taip. Šią temą tyrinėju maždaug nuo 2003 metų. Vienas jos tyrinėjimo etapų baigėsi, kai 2010 metais apgyniau disertaciją Kauno Vytauto Didžiojo universitete. Vėliau ją kiek pataisiau, papildžiau ir viskas sugulė į šią knygą.
– Ar galvažudžiai anuomet buvo Vilniaus krašto bajorai? Kokių smurtinių nusikaltimų jie griebdavosi?
– Nusikaltimų buvo įvairiausių. Pagrindiniai – muštynės, sumušimai be siekio atimti turtą. Tai galėjo būti ir smurtas šeimoje – vyro prieš žmoną, brolio prieš seserį. Tai galėjo būti muštynės dėl alkoholizmo, galėjo būti ir dvikova.
Kiti nusikaltimai – tai laisvės atėmimas. Pagal įstatymus bajoras negalėjo būti įkalintas be teismo sankcijos. Bet yra daugybė bylų, kai bajorus įkalindavo kiti bajorai savo namuose tiek Vilniuje, tiek provincijoje. Tai buvo laikoma nusikaltimu, nors atsakovai kuo nors nusikaltusio žmogaus įkalinimą dažniausiai suprasdavo kaip teisingumo vykdymą.
Dar minimas vienas nusikaltimas – seksualinė prievarta. Bet jis retas bajorų bylose.
Bajorai kartais apiplėšdavo kur nors važiuojančius kitus bajorus arba miestiečius, valstiečius.
– Ar teismas išaiškindavo tuos nusikaltimus? Kokias bausmes skirdavo bajorams už jų darbelius?
– Dažniausiai nusikaltimai būdavo aprašyti skunduose arba atidedamuosiuose nuosprendžiuose, nes tokių atvejų, kad bajoras būtų nubaustas, pavyzdžiui, mirties bausme, ir kad ji tikrai buvo įvykdyta – nedaug. Dažniausiai jie nesulaukdavo realių bausmių, nes teismai stokojo policijos. Taigi žmonės išvengdavo bausmių, netgi tokios, kaip ištrėmimas.
Neabejotina, kad žmonės susitardavo. Tarkime, yra paduotas skundas, bet tolesnės jo eigos nėra – žmonės susitarė.
– Kam galėdavo pasiskųsti išprievartautos moterys?
– Tokių nusikaltimų būdavo retai. Vyro sumuštos moterys galėdavo pasiskųsti teismui, nors pagal tuomečius įstatymus pirmiausia vyras turėjo kreiptis į teismą dėl žmonos reikalų. Bet yra bylų, kuriose pačios žmonos arba jų giminaičiai kreipėsi į teismą dėl smurtaujančių vyrų.
