Knygos atsiradimo istorija – pakankamai asmeniška. Kaip aiškino „Odilės“ vadovė Bartė Kuolytė, 15 knygos egzempliorių buvo sukurta tarp Paryžiaus ir Kauno. Rima Puniškaitė iš Kanados rankomis padarė knygos viršelį ir ją įrišo.
„Prancūzijoje labai populiarios rankų darbo knygos, jų padaroma keli egzemplioriai. Tada mano leidykla ėmėsi išleisti tobulą tos knygos atspaudą. Tie patys dailininkai, viskas atrodo taip pat, tik nėra drobės ant viršelio“, – pasakojo B. Kuolytė.
Dėl kūrinių žanro būtų galima diskutuoti – vieni sako, kad tai novelės, kiti – kad apsakymai, o jaunajai leidėjai B. Kuolytei atrodo, kad tai – labiau į apysakos žanrą linkstantys kūriniai.
„Kartais reikia sustoti, įsižiūrėti, įsiklausyti ir galbūt kas nors atsivers. Aš tas akimirkas vadinu atvertimis. Man atrodo, kad tai – mūsų gyvenimo, mūsų buvimo prasmė, o ne bėgimas“, – kalbėjo romano „Eiti“ autorius V. Papievis.
Kaip nutiko, kad tokia jauna leidykla leidosi į tokią rizikingą avantiūrą leisti Nacionalinės premijos laureatą?
„Mano draugai, grįžę iš studijų Paryžiuje, pasakojo, kaip Valdas pristatinėjo tą rankų darbo knygą Paryžiuje – jie buvo trise, skaitė tos knygos ištraukas, gėrė vyną, paskui išėjo pasivaikščioti palei Seną. Jie viską suprato, tad neturėjo vienas kitam ką pasakyt, bet sukūrė apie tai trumpo metro filmą“, – pasakojo B. Kuolytė.
Anot knygą pristačiusio poeto Liudviko Jakimavičiaus, V. Papievio kūryboje nėra jo intymiojo gyvenimo, meilės istorijų, ko ieško dabartinės leidyklos. Jose kitokie išgyvenimai – iš žmogaus egzistencinės tikrovės.
„Kaip tą kūrinį „įstatytumėt“ į pasaulio literatūros kontekstą?“ – klausė L. Jakimavičius literatūros mokslininkės Violetos Kelertienės.
„Norėčiau pradėti nuo šios minties – tokio kito rašytojo pasaulyje, kaip Valdas Papievis, aš nežinau, tokio nėra, – sakė V. Kelertienė. Salės klausytojai šiuos žodžius palydėjo plojimais. – Gal jo ir negali būti. Gali būti tik tam tikrų aspektų, kurie susišaukia su kitais rašytojais“.
V. Kelertienė pasakojo, kaip savo draugams Jungtinėse Amerikos Valstijose yra davusi paskaityti V. Papievio knygų. Didžiausią pasisekimą kadaise turėjo „Ruduo provincijoj“. Ta knyga buvo siunčiama iš Klivlendo į Čikagą ir kitus miestus. O kai Violeta pasakė, kad knygoje vaizduojamas mokytojų gyvenimas, ypač ją puolė skaityti ir buvę mokytojai, ir jų vaikai.
„Odilei, arba Oro uostų vienatvei“, anot jos, sunkiau. Holivudo filmų išpopintas, sugadintas amerikiečių skaitytojas ieško staigių nuotykių, o čia – toks lyriškas, subjektyvus, lėtas pasakojimas, kur tarsi niekas nevyksta, o iš tikrųjų vyksta, bet reikia pagauti tas subtilias gaidas.
„Manau, Lietuvos skaitytojai tai gali lengviau suprasti. Toks jautrumas Amerikoje, sakyčiau, nėra ugdomas. O Lietuvoje jūs auginti kitokioje atmosferoje.
Ir kai skaitytojas supranta, kad nieko čia neįvyks, labai smagu įsigilinti į tai, ką autorius rašo, – į vaizdinius, kalbą, metaforas, gamtos aprašymus, kurie Valdui visada buvo svarbūs. Romanas „Eiti“, mano supratimu, – vienas didelis gamtos aprašymas. Beveik nieko ten nevyksta, ten kitų žmonių net nėra, pabaigoje, kiek atsimenu, herojus sutinka porą moterėlių. „Odilės“ struktūra – didesnė, bet ją sudaro Odilės gyvenimas. Jis galėtų pavergti didesnį skaitytojų ratą.
Ir Harukio Murakamio, kuris Lietuvoje leidžiamas, skaitomas, kūryboje dažnai niekas nevyksta“, – palygino V. Kelertienė.
Anot jos, dviejose knygos „Žiebtuvėliai anarchistai“ apysakose V. Papievis nukrypsta nuo ankstesnių savo kūrinių. „Man pačiai tos apysakos buvo atradimas, labai patiko. Man atrodo, tai – jo eksperimentas, noras išsiveržti iš ankstesnio žanro“, – spėjo mokslininkė.
Paklaustas apie kūrybos planus, V. Papievis jų neatskleidė, tačiau pripažino, kad pastarosios knygos siužetai sunkiai atsirado. „Dabar reikia išsiveržti iš „Žiebtuvėlių“, Nacionalinės premijos ir iš „Odilės“, – sakė rašytojas.
V. Papievio kūrybą apibūdino ir B. Kuolytė: „Dažnai sakoma, kad Valdas – emigrantas, gyvena Paryžiuje, kad jo kūryboje aprašomos emigranto patirtys. Nieko panašaus ten nėra. V. Papievio kūryba – apie negalimybę emigruoti iš savęs“.
