Knygos atsiradimo istorija – pakankamai asmeniška. Kaip aiškino
„Odilės“ vadovė Bartė Kuolytė, 15 knygos egzempliorių buvo sukurta
tarp Paryžiaus ir Kauno. Rima Puniškaitė iš Kanados rankomis padarė
knygos viršelį ir ją įrišo.
„Prancūzijoje labai populiarios rankų darbo knygos, jų padaroma
keli egzemplioriai. Tada mano leidykla ėmėsi išleisti tobulą tos
knygos atspaudą. Tie patys dailininkai, viskas atrodo taip pat, tik
nėra drobės ant viršelio“, – pasakojo B. Kuolytė.
Dėl kūrinių žanro būtų galima diskutuoti – vieni sako, kad tai
novelės, kiti – kad apsakymai, o jaunajai leidėjai B. Kuolytei
atrodo, kad tai – labiau į apysakos žanrą linkstantys kūriniai.
„Kartais reikia sustoti, įsižiūrėti, įsiklausyti ir galbūt kas
nors atsivers. Aš tas akimirkas vadinu atvertimis. Man atrodo, kad
tai – mūsų gyvenimo, mūsų buvimo prasmė, o ne bėgimas“, – kalbėjo
romano „Eiti“ autorius V. Papievis.
Kaip nutiko, kad tokia jauna leidykla leidosi į tokią rizikingą
avantiūrą leisti Nacionalinės premijos laureatą?
„Mano draugai, grįžę iš studijų Paryžiuje, pasakojo, kaip
Valdas pristatinėjo tą rankų darbo knygą Paryžiuje – jie buvo
trise, skaitė tos knygos ištraukas, gėrė vyną, paskui išėjo
pasivaikščioti palei Seną. Jie viską suprato, tad neturėjo vienas
kitam ką pasakyt, bet sukūrė apie tai trumpo metro filmą“, –
pasakojo B. Kuolytė.
Anot knygą pristačiusio poeto Liudviko Jakimavičiaus, V.
Papievio kūryboje nėra jo intymiojo gyvenimo, meilės istorijų, ko
ieško dabartinės leidyklos. Jose kitokie išgyvenimai – iš žmogaus
egzistencinės tikrovės.
„Kaip tą kūrinį „įstatytumėt“ į pasaulio literatūros
kontekstą?“ – klausė L. Jakimavičius literatūros mokslininkės
Violetos Kelertienės.
„Norėčiau pradėti nuo šios minties – tokio kito rašytojo
pasaulyje, kaip Valdas Papievis, aš nežinau, tokio nėra, – sakė V.
Kelertienė. Salės klausytojai šiuos žodžius palydėjo plojimais. –
Gal jo ir negali būti. Gali būti tik tam tikrų aspektų, kurie
susišaukia su kitais rašytojais“.
V. Kelertienė pasakojo, kaip savo draugams Jungtinėse Amerikos
Valstijose yra davusi paskaityti V. Papievio knygų. Didžiausią
pasisekimą kadaise turėjo „Ruduo provincijoj“. Ta knyga buvo
siunčiama iš Klivlendo į Čikagą ir kitus miestus. O kai Violeta
pasakė, kad knygoje vaizduojamas mokytojų gyvenimas, ypač ją puolė
skaityti ir buvę mokytojai, ir jų vaikai.
„Odilei, arba Oro uostų vienatvei“, anot jos, sunkiau. Holivudo
filmų išpopintas, sugadintas amerikiečių skaitytojas ieško staigių
nuotykių, o čia – toks lyriškas, subjektyvus, lėtas pasakojimas,
kur tarsi niekas nevyksta, o iš tikrųjų vyksta, bet reikia pagauti
tas subtilias gaidas.
„Manau, Lietuvos skaitytojai tai gali lengviau suprasti. Toks
jautrumas Amerikoje, sakyčiau, nėra ugdomas. O Lietuvoje jūs
auginti kitokioje atmosferoje.
Ir kai skaitytojas supranta, kad nieko čia neįvyks, labai smagu
įsigilinti į tai, ką autorius rašo, – į vaizdinius, kalbą,
metaforas, gamtos aprašymus, kurie Valdui visada buvo svarbūs.
Romanas „Eiti“, mano supratimu, – vienas didelis gamtos aprašymas.
Beveik nieko ten nevyksta, ten kitų žmonių net nėra, pabaigoje,
kiek atsimenu, herojus sutinka porą moterėlių. „Odilės“ struktūra –
didesnė, bet ją sudaro Odilės gyvenimas. Jis galėtų pavergti
didesnį skaitytojų ratą.
Ir Harukio Murakamio, kuris Lietuvoje leidžiamas, skaitomas,
kūryboje dažnai niekas nevyksta“, – palygino V. Kelertienė.
Anot jos, dviejose knygos „Žiebtuvėliai anarchistai“ apysakose
V. Papievis nukrypsta nuo ankstesnių savo kūrinių. „Man pačiai tos
apysakos buvo atradimas, labai patiko. Man atrodo, tai – jo
eksperimentas, noras išsiveržti iš ankstesnio žanro“, – spėjo
mokslininkė.
Paklaustas apie kūrybos planus, V. Papievis jų neatskleidė,
tačiau pripažino, kad pastarosios knygos siužetai sunkiai atsirado.
„Dabar reikia išsiveržti iš „Žiebtuvėlių“, Nacionalinės premijos ir
iš „Odilės“, – sakė rašytojas.
V. Papievio kūrybą apibūdino ir B. Kuolytė: „Dažnai sakoma,
kad Valdas – emigrantas, gyvena Paryžiuje, kad jo kūryboje
aprašomos emigranto patirtys. Nieko panašaus ten nėra. V. Papievio
kūryba – apie negalimybę emigruoti iš savęs“.